Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Įtraukusis švietimas: gilumos ir seklumos

Integruotasis (dabar – įtraukusis) neįgalių vaikų ugdymas aistras ir bangas kelia nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Taigi jau trys dešimtmečiai! Nuolat linksniuojama Skandinavijos, Vakarų šalių patirtis ir jų pasirinktas įtraukiosios visuomenės ir įtraukiojo švietimo kelias. Mums labiausiai rūpi vaikai, turintys regėjimo negalią. Jau prieš 20 ar 15 metų tiflopedagogai, kiti mokytojai (daugiausia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) specialistai ir ne tik jie) sutarė, kad silpnaregių mokymas bendrojo ugdymo mokyklose sėkmingesnis ar ne toks sėkmingas, tačiau visiškai įmanomas. Kalbant apie visai nematančius vaikus, reikalas – sudėtingesnis, nors apsižvalgę tarp dabartinių trisdešimtmečių irgi rastume sėkmingų integruoto ugdymo pavyzdžių. Yra neregių, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką mokėsi integruotai savo gimtojo miesto mokykloje ir į LASUC atvyko likus dvejiems ar trejiems metams iki baigiamųjų egzaminų. Šiandien ne vienas jų baigęs universitetą, įgijęs specialybę, dirbantis ir aktyviai gyvenantis. Vis dėlto čia klausimų buvo ir tebėra daugiau negu atsakymų. 

Kažin ar galime kalbėti apie priešingas įtraukiojo ir specializuotojo aklųjų ir silpnaregių ugdymo šalininkų stovyklas, tačiau diskusijos šia tema tai įsiplieksdavo, tai aprimdavo. Praėjusių metų viduryje buvo priimti LR švietimo įstatymo pakeitimai, skelbiantys, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. bendrojo ugdymo mokyklos nebegalės atsisakyti priimti negalią turinčių vaikų ir visiškai nesvarbu, kokia ta negalia – regėjimo, judėjimo ar kompleksinė. Šitaip tris dešimtmečius neįgaliems vaikams, jų tėvams, mokytojams ramybės nedavęs klausimas pagaliau tapo išspręstas. 

Skirtingoms nuomonėms ar interpretacijoms, net ir priėmus įstatymo pakeitimus, vietos yra: ilgametė LASS respublikinio centro darbuotoja Audronė Jozėnaitė atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 24 str. nedviprasmiškai sakoma, kad negalią turintis vaikas turi turėti teisę mokytis „aplinkoje, kuri geriausiai skatina jo akademinį ir socialinį vystymąsi“. Anot A. Jozėnaitės, kad ši formuluotė Konvencijoje liktų, Europos aklųjų sąjunga dirbo ilgai ir nuosekliai. JT neįgaliųjų teisių ekspertas Jonas Ruškus Konvencijos 24 straipsnį aiškina taip: „Negali būti pasirinkimo tarp segregacijos ir integracijos, tarp uždaros ir atviros visuomenės. Demokratija palieka teisę rinktis, bet tam tikri pasirinkimai žmogaus teisėmis ir tarptautiniais įsipareigojimais grįstoje visuomenėje tiesiog negalimi.“ A. Jozėnaitė čia mato akivaizdų prieštaravimą, bet diskutuoti ar ginčytis galima daug, ilgai ir dėl visko. Ar dėl šitokių diskusijų gyvenimas juda į priekį? Dažniausiai ne. Liko treji su puse metų, kai bendrojo ugdymo mokyklos nebegalės atsisakyti priimti negalią turinčių vaikų ir reikia tam ruoštis. LASS kaip organizacija, atstovaujanti regėjimo negalią turinčių žmonių interesams, ginanti jų teises, šiems pokyčiams irgi negali likti abejinga. Pritaikyta fizinė ir informacinė aplinka, tiflopedagogų ir kitų specialistų rengimas – tai tik kelios sritys, reikalaujančios išmanymo, nuolatinio darbo, pastangų keisti sistemą ir keistis patiems. 

Pasiruošę ar nepasiruošę? 

„Kas nutinka, kai mokyklos turi priimti vaikus su negalia, bet negali jiems suteikti reikalingos pagalbos? Tokiu atveju mokymo procesas išsibalansuoja, kitų vaikų tėvai sukyla, mokytojų krūviai išauga ir visi ima kalbėti, kad čia kaltas „tas vaikas su negalia“. Nors iš tiesų įtraukusis ugdymas nebuvo užtikrintas ir dėl to nukentėjo absoliučiai visos pusės, taip pat ir vaikas su negalia. Po tokių patirčių vaikų su negalia tėvai, pati žmonių su negalia bendruomenė renkasi specialiąsias mokyklas, nes ten jų vaikai nors ir yra atskirti, bet bent jau kažko išmoksta ir nėra traumuojami psichologiškai. Žmonės ima svarstyti, kad įtraukusis ugdymas turbūt tėra utopija, kuri įmanoma „visokiose skandinavijose“, tik ne Lietuvoje. Štai jums ir pavyzdys, kaip diskredituojamos geriausios idėjos.“ (Iš Lietuvos negalios organizacijų forumo pranešimo, 2020 m. gruodžio 3 d.) 

Kad idėjos, net pačios gražiausios, dažnai prasilenkia su realybe, šįkart suprato ir įstatymų leidėjai, todėl numatė, jog čia aptariamos Švietimo įstatymo pataisos pradės veikti tik nuo 2024 m. rugsėjo 1 dienos. Praėjusiais metais duotame interviu LR Seimo narys, vienas iš Švietimo įstatymo pataisų iniciatorių Justas Džiugelis sakė, kad tam, jog švietimo sistema pasiruoštų įtraukiajam neįgalių vaikų ugdymui, papildomai reikės apie 250 mln. eurų. Tai ne tik mokymo priemonės, fizinės, informacinės aplinkos prieinamumas, bet ir atitinkamų specialistų – tiflopedagogų, psichologų, mokytojų pagalbininkų – rengimo klausimas. Akivaizdu, kad valstybė per vienus ar dvejus metus negalės skirti nei tokios pinigų sumos, nei parengti reikalingų specialistų. 

Jau praėjusių metų rudenį Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, siekdama įgyvendinti įstatymo nuostatas, surengė šešias viešąsias konsultacijas, kuriose galėjo dalyvauti švietimo specialistai, savivaldybių, neįgaliųjų organizacijų atstovai. Užklupus antrajai pandemijos bangai, teko keisti konsultacijų formą – jos vyko nuotoliniu būdu, tačiau vis tiek vyko: visos dalyvaujančios pusės galėjo išsakyti savo požiūrį, abejones, kelti klausimus ir siūlyti jų sprendimo būdus. Rudenį pasikeitė LR Seimas, Vyriausybė. Tai turėjo įtakos ir ministerijos rengiamiems dokumentams, numatantiems konkrečius darbus, įgyvendinant Švietimo įstatymo pakeitimus. Iki praėjusių metų pabaigos kalbėta apie įtraukties veiksmų planą, kurį, atsižvelgdama į viešosiose konsultacijose išsakytas nuomones ir pastabas, turėjo parengti ministerija. Pasikeitus vyriausybei, tokio plano atsisakyta. 

„Šiuo metu rengiami du strateginiai dokumentai, – vasario pabaigoje sakė šios ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė. – LR vyriausybės programos įgyvendinimo planas ir švietimo plėtros programa. Abiejuose dokumentuose daug dėmesio skiriama įtraukties klausimams, kad 2024 metais matytume rezultatus, palankius kiekvienam vaikui. Įtraukties veiksmų planas bus įkomponuotas į abu minėtus dokumentus.“ 

Strateginiai dokumentai – gerai, bet dažniausiai jų formuluotės suprantamos tik politikams, valdininkams ar atitinkamų sričių specialistams. G. Šeibokienės pasiteiravome, ar daromi kokie nors konkretūs žingsniai, kad situacija iš esmės keistųsi. Taip, tokie žingsniai daromi! Yra sudaryta darbo grupė, peržiūrinti darbo sąlygas ir apmokėjimo sistemą švietimo pagalbos specialistams – tiflopedagogams ir surdopedagogams, logopedams, psichologams. „Akivaizdu, kad šių sričių specialistų trūksta, – sakė G. Šeibokienė. – Žmonės neturi motyvacijos rinktis minėtas specialybes. Būtina peržiūrėti darbo sąlygas, apmokėjimą už darbą. Iki šiol švietimo pagalbos specialistai atlyginimą gaudavo tik už kontaktines valandas, t. y. darbą su vaiku, bet reikia dirbti komandoje su kitais specialistais, su tėvais, mokyklos bendruomene – kol kas už nekontaktines valandas jiems niekas nemoka. Visa tai darbo grupė siekia įvertinti, susisteminti ir pateikti siūlymus.“ 

Darbo grupės siūlomos pataisos bus įtrauktos į Biudžetinių įstaigų apmokėjimo įstatymą. G. Šeibokienė tikisi, kad LR Seimas šį įstatymą svarstys jau pavasario sesijoje, o švietimo pagalbos specialistų darbo sąlygos galėtų pasikeisti jau nuo šių metų rugsėjo 1 d., šiemet tam skirta daugiau nei 13 mln. eurų. Taip pat jau dabar formuojamos valstybės finansuojamų studijų kvotos. Artimiausiu metu turės paaiškėti, kiek vietų bus skirta edukologijai. Ministerija galės teikti užsakymus aukštosioms mokykloms dėl specialistų rengimo. Visa tai turėtų didinti specialiųjų pedagogų, kitų švietimo pagalbos specialybių patrauklumą. Čia galima pridurti, kad Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) jau praėjusį rudenį pradėjo specialiųjų pedagogų rengimo programą, kurioje numatytas ir tiflopedagogikos kursas. 

Paprašyta grįžti kelis mėnesius atgal ir prisiminti nuotaikas, vyravusias viešųjų konsultacijų metu, G. Šeibokienė jas apibendrina taip: „Konsultacijose dalyvavę merai, švietimo padalinių vadovai, atskirų sričių specialistai tikisi didelio valstybės palaikymo, valstybės biudžeto arba kitų šaltinių pritraukimo. Vienoms savivaldybėms savo pačių jėgomis įgyvendinti Švietimo įstatymo pakeitimus būtų sunku, procesas užsitęstų. Visi akcentavo, kad jeigu bus investicijos švietimo pagalbai, mokyklų pritaikymui, naujoms ugdymo formoms ir priemonėms, galime tikėtis rezultatų. Jeigu visa tai reikės daryti su minimaliomis lėšomis ir minimaliais ištekliais, sėkmės tikėtis sunku.“ 

Ką galime nuveikti patys 

Kaip šiuose švietimo sistemos kaitos skersvėjuose atrodo LASS, pati nevykdanti moksleivių ugdymo ir jame nedalyvaujanti, bet suinteresuota, kad regėjimo negalią turintys vaikai gautų gerą, kokybišką išsilavinimą, kad baigus bendrojo ugdymo mokyklas jiems būtų atviros Lietuvos ir ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų durys? Šių metų pradžioje buvo sudaryta aktyviai veikianti tiflopedagogų ir LASS atstovų darbo grupė, kelianti tikslą pasirengti Švietimo įstatymo pokyčiams. Kol kas nuveikta nedaug, bet apie pirmuosius darbus jau galima kalbėti. Grupės dėmesio centre atsidūrė elektroninių vadovėlių ir kitų e. mokymo priemonių prieinamumas. Ne visi, net humanitarinių sričių vadovėliai, pritaikyti naudotis akliesiems ir silpnaregiams, juose daug vizualinių elementų – lentelių, schemų, paveikslėlių – kas ir kokiu būdu visa tai turėtų pritaikyti regėjimo negalią turintiems moksleiviams? Iki Švietimo įstatymo pakeitimų visos panašios diskusijos buvo labiau teorinio pobūdžio, dabar tai jau tampa gyvenimo realybe. 

„Šiuo klausimu jau įvyko LASS, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro ir Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) susitikimas, – pasakoja LASS respublikinio centro specialistas Vilmantas Balčikonis. – Visi mąstome ta pačia kryptimi: vienai kuriai institucijai imtis pritaikyti visus vadovėlius – ne pagal jėgas. Vadovėlių, kitų mokymo priemonių prieinamumu turėtų rūpintis pačios leidyklos. Juo labiau kad pagal ES prieinamumo aktą visi e. leidiniai nuo 2025 m. turės būti prieinami neįgaliesiems. Artimiausiu metu susitiksime su vadovėlių leidėjais ir šį klausimą aptarsime. Tiek LASUC, tiek LAB gali būti centrai, teikiantys metodinę pagalbą, konsultuojantys ir testuojantys jau pritaikytus vadovėlius. Kryptis yra, judame į priekį.“ 

Gerų naujienų yra ir iš VDU. Specialiųjų pedagogų programos rengėjai nusiteikę rimtai, ieško specialistų, domisi jau sukaupta patirtimi. Prie šios temos ateityje dar grįšime, bet jau dabar VDU kviečia jaunus žmones studijuoti specialiąją pedagogiką. Tad jeigu turite studijuoti besirengiančių giminaičių, draugų ar pažįstamų, pasidalykite šia naujiena. Iki šiol specialiojo pedagogo statusas nebuvo labai aukštas, nebuvo ir motyvacijos jį įgyti, bet laikai, ko gera, keičiasi. 

Nuotrauka: Nuo sklandaus pasirengimo įtraukiajam ugdymui priklauso vaikų su negalia ateitis / J. Šamšonienės nuotr. 

Dviejų paauglių, besidžiaugiančių byrančiu sniegu, nuotrauka. Miške žiemos metu po apsnigta pušies šaka stovi du žmonės, galima suprasti iš ūgio ir sudėjimo, kad paaugliai. Jie, rankas iškėlę aukštyn, purto nuo šakos storą sniego sluoksnį, o šis, gausiai krisdamas ant jų, visiškai užstoja jų veidus, todėl negalima pasakyti, kokie žmonės vaizduojami nuotraukoje, jie matosi tik nuo pusiaujo žemyn. Vienas iš jų vilki tamsią, kitas – šviesią striukę ar paltą, tamsias kelnes ir batus. Tolėliau matomi medžiai taip pat apsnigti storu sniego sluoksniu, jų šakos nusvirusios, ant žemės taip pat gausu sniego. Tokia balta žiema – tarsi iš gražaus atviruko.