Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

Vaizduotės galios ir slėpiniai


 

Ar vaizduotė ir tikrovė yra tapačios? Gal turime ne tik vaizduotę, bet ir skoniuotę? Klausuotę? Iš kur kyla tos sąvokos, kuriomis remdamiesi formuojame savo mąstymą? "Aklo pasimatymo" laidos svečias - filosofas, dėstytojas, vaizduotės tyrinėtojas Kristupas Sabolius. "Kelsime daug klausimų, ieškosime atsakymų ir leisimės į mąstymo kelionę, kurioje, tikime, atsiras ypatingų įspūdžių", - taip anonsavome susitikimą su filosofu. Kalbamės. 

  Parašas po straipsniu

- Kristupai, Jūs daug kalbate apie savęs suvokimą, tikrovę, vaizduotę, šių sąvokų atskyrimą - kada pačiam šie klausimai tapo svarbūs? 

- Šie klausimai, tiksliau, jų sampyna iškilo vaikystėje. Vaikystėje mes visi gyvename tikrovėje, kurioje viskas tarp savęs susiję ypatingais ryšiais. Vaikai gyvena tarsi sapnuodami. Jie realybėje tarsi viena koja: paklūsta fizikiniams ir biologiniams dėsniams ir kartu mato tam tikrą magišką elementą. Kai prisimeni tą vaikystės būseną ir kai pradedi ją reflektuoti, tada ir kyla klausimas, kas yra tikrovė ir kas vaizduotė, kuo šios dvi sritys tarp savęs skiriasi? Įprasta manyti, kad tai yra priešprieša, mano įsitikinimu, vaizduotė ir tikrovė visada yra persipynusios, tik kai kada gali būti iliuziškai persipynusios, o gali būti taip viena kitą papildančios, kad mums atvertų naujus patyrimo klodus. 

 

- Ar mums svarbu suvokti ribą tarp realybės ir vaizduotės arba tos ribos nebuvimą? 

- Riba paprastai yra. Tai, ką mes vadiname vaizduote, yra būdas, kuriuo žmogus pasitinka tikrovę, kaip šią tikrovę kiekvienas iš mūsų suvokiame. Klausimas tik toks: ar ta vaizduotė stereotipinė, įkalinta kokių nors schemų, ar yra laisva ir inovatyvi atverti naują požiūrį į mus supančią tikrovę. Vaizduotės funkcija yra tarpininkauti parodant įvairias perspektyvas. Kitaip sakant, vaizduotė yra perspektyvos užėmimas. Kartais ta perspektyva mus nuveda į paklydimą, o kai kada gali atverti naują tikrovės suvokimo lygmenį. 

 

- Tikrovė - būsena, kuri yra visada, o vaizduotė turbūt ne visada su mumis. Kaip ji atsiranda ir kaip išnyksta? 

- Tikrovė yra labai vėlyvas dalykas. Senovės graikai kalbėjo apie tiesą, apie būtį, apie buvimą, bet jie nekalbėjo apie tikrovę kaip realybę. Realybės suvokimas atsiranda tik viduramžiais. Realybė yra tam tikras konstruktas, kaip mes kalbame apie mus supantį pasaulį. Kai mes kalbame apie realybę, paprastai galvoje turime jos atsparumą, neišvengiamumą, pasipriešinimą mūsų valiai, kitaip sakant, tai, ko negalime paneigti - gamtos dėsnius, socialines taisykles. Visi šie dalykai siejami su kasdiene realybės samprata, bet kuo labiau gilinamės, tuo labiau suprantame, kad realybė turi įvairius sluoksnius: kvantinės fizikos, reliatyvumo teorijos realybė, net biologinė realybė aprašoma skirtingai. Nėra vienos realybės sąvokos. Mes negalime pamatyti kvantinės fizikos tikrovės, nes mums ji neprieinama jokiomis juslėmis - mes ją turime įsivaizduoti. Vadinamoji realybė - tai, ką mes matome, girdime, užuodžiame, yra tam tikras vaizduotės montažas. Kažkoks režisierius mums pateikia montažą ir mes jį priimame kaip realybę. Antai, stalą suvokiame kaip tam tikrą visumą: dažniausiai medinis, lakuotas ar šlifuotas, turi tris, keturias ar aštuonias kojas. Pamatome, paliečiame ar pajaučiame ir sakome: štai yra stalas. Jeigu paklaustume kinivarpos, kas yra stalas, ir ji mokėtų kalbėti, tai, ko gera, atsakytų, kad tai yra prasta mediena, pro kurią sunku prasiskverbti. O kaip į stalą žiūrėtų šuo? Kaip pasaulį mato (tiksliau, jaučia) dėlė, erkė? Vaizduotė mums leidžia gauti tam tikrus kodus, kuriais atrakiname tikrovę. Būdas, kaip tikrovę atkoduojame, kaip ją interpretuojame, pamatome, ką su ja galima nuveikti, yra ta vieta, kur prasideda vaizduotė. Tai reiškia, kad vaizduotė lydi mus nuo vaikystės ir yra nuolatos. 

Nežmogiška vaizduotė gali būti suprantama kaip tam tikras kūrybingumo būdas - kaip pasaulį suvokia medžiai, grybai? Tai labai įdomu, nes kaip tik dabar nagrinėju pirmuonių - visokių medūzų - kūrybišką veikimą. Negalime kalbėti apie tai, kad medūzos galvoje atsiranda kokie nors vaizdai, nes ji neturi akių ir smegenų, tačiau yra medūza, kuri turi 24 akis ir vieną pagrindinį nervą, einantį jos kūne ratu ir atliekantį cirkuliarinio suvokimo funkciją. Savo akis ši medūza naudoja visai kitaip negu žmonės tam, kad nuolatos būtų tarp pelkės ir vandenyno. Rūšies evoliucijos požiūriu, tokia medūza yra kažkoks išsišokimas, tam tikras kūrybiškas evoliucijos proveržis, rodantis, kad gamtoje nėra duotų atsakymų. Rūšių raida ir sugebėjimas keistis yra labai kūrybiškas procesas. Čia galime kalbėti ne tik apie vaizduotę, bet ir apie skoniuotę, kvapuotę, jusliuotę. 

 

- Labai įdomios sąvokos. Kodėl mes jų nevartojame viešajame gyvenime? 

- Štai čia priartėjame prie labai svarbaus dalyko: žmonės yra įkalinti vaizdo kultūroje. Visi mes daugeliu atvejų esame vaizdo vergai. Metaforos, žodynas sukonstruotas taip, kad tikrovę reikia pamatyti, bet tuo pat metu egzistuoja daug kitokių vaizduotės formų. Galima užimti kitokią perspektyvą juslumo požiūriu - taip atsiranda minėta skoniuotė, kvapuotė, jusliuotė. Kūrybiškas aplinkos priėmimas, interaktyvus įsitraukimas yra tai, kas vaizduotę paverčia daug platesniu dalyku nei žmogiškas mūsų supratimas. Mes nežinome, bet gyvūnai, besiorientuojantys pagal kito gyvūno išskiriamą šilumos šaltinį, galbūt dar įvardytų ir šiltuotę ar kokią kitą tikrovės suvokimo formą. 

 

- Man labai įstrigo jūsų mintis, kad esame vaizdo vergai. Kada ir kaip pasirašome tai vaizdo vergovei? Paprastai visi norime būti laisvi, reikalaujame visokių laisvių, teisių... 

- Klasikinis tokio įkalinimo pavyzdys - Platono olos alegorija. Žmonės yra tarsi įkalinti oloje vergai, prirakinti grandinėmis stebi šešėlių pasaulį, negalėdami pasukti galvos. Šešėlių pasaulis yra mūsų patiriama juslinė tikrovė. Visa Vakarų filosofija pagrįsta juslinėmis metaforomis. Žodis "teorija" reiškia žiūrėjimą į tam tikrą vaizdinį. "Teorija", "teatras" - giminiški žodžiai, susiję su žiūrėjimu. Tam pačiam semantiniam laukui priklauso ir "idėja". Vaizdas glūdi mūsų kultūros ir mūsų civilizacijos šaknyse. Jau graikų filosofai pastebėjo, kad esame "įkalinti" savo polinkio susižavėti vaizdu. Yra kitų kultūrų ir civilizacijų, ne tokių palankių regimam vaizdui, atviresnių kitiems pojūčiams. 

Raštas, XIX a. atsiradusi fotografija, kinas, televizija, internetas, socialiniai tinklai - žmogui tenka vis didesnis vizualumo krūvis. Kaip pastebėjo vienas filosofas, mes gyvename ikonorėjos ("viduriavimo vaizdais") pasaulyje. Vaizdo kultūra taip įaugo į mūsų kasdienybę, kad mes nebevertiname vaizdų turinio, o gyvename jų apsuptyje tarsi kokiame muzikiniame fone. Vaizdai mus atakuoja ritmiškai, nuolatos pasikartodami, juos priimame kaip savaime suprantamą tikrovę. 

Dažniausiai nemokame pamatyti nieko anapus vaizdo, o kai pavyksta, imame stebėtis ir sakyti, kad čia kažkas labai įdomaus. Yra menininkų tiek Lietuvoje (Karolina Žernytė), tiek svetur, siūlančių mus supančią tikrovę pajusti iš neregio perspektyvos. Viena menininkė iš Prancūzijos rengia aklus pasivaikščiojimus po miestą. Žmogus miestą patiria kvapais, garsais, lytėjimu, skoniu. Atsiveria tai, kas buvo užgniaužta vizualinių schemų. Pats šitaip vaikščiojau po Veneciją. Filosofas Gastonas Bašlaras yra taikliai pastebėjęs, kad vaizdas žudo vaizduotę, pakerta jos sparnus. Pasitikėdami vaizdu mes gauname aiškų, suvirškintą, dažnai jokių naujų galimybių neduodantį rezultatą. Kai kalbame apie vaizduotę, kartu keliame klausimą, kiek mes turime galios keistis ir keisti? Vaizduotė visų pirma yra galia, kuri užsiima tam tikra kaitos cirkuliacija. Būdami regintys ir nesikliaudami regėjimu, iš pradžių išsigąstame, bet greitai pradedame justi kitas galimybes. 

 

- Daug kalbėjome apie tai, kaip vaizdai trukdo vaizduotei. O kaip vaizduotė formuojasi, jeigu tavo gyvenimas yra apskritai be vaizdų? 

- Tai labai įdomus klausimas. Jį truputį nagrinėjome su režisieriumi Ignu Jonynu, kurdami filmą "Nematomas". Pagrindinis personažas čia apsimeta aklu. Apie tai daug kalbėjomės su neregiais, žmonėmis, kurie apie šiuos dalykus mąsto ir jaučia betarpiškai. Akivaizdu, kad vienaip pasaulį išgyvena žmonės, kurie nemato nuo vaikystės, ir tie, kas neteko regėjimo vėliau, jau turėdami vizualinės patirties. Viena pokalbininkė pasakė, kad ji nejaučianti skirtumo tarp to, kas yra stiklas ir kas yra slidus paviršius. Kodėl per vieną kažkas matosi, o per kitą nesimato, jeigu abu vienodai slidūs? Kyla klausimas, ar žmogus, niekada nematęs, turi galimybę įsivaizduoti permatomumą? Kita vertus, galima sakyti, kad jo smegenys, jo vaizduotė tuos dalykus ar reiškinius patiria visai kitaip. Čia yra stiklas, čia slidus paviršius, bet neregiui šioje vietoje galbūt kyla visai kitokios asociacijos ar jungtys. Įdomi perspektyva, leidžianti suprasti, kad žmonės, nematantys nuo vaikystės, gali turėti ir kitokią vaizduotę. Tai tik vienas pavyzdys, kaip neregiai orientuojasi. O kaip jie girdi... 

 

- Jeigu nežinai, kaip atrodo permatomumas, tavo vaizduotė turi nuolat dirbti ieškodama įvairių asociacijų - siena, per kurią girdisi, medžiaga, per kurią išbėga vanduo.... Vaizduotė turi dirbti, ieškoti asociacijų. O jeigu žinai, kaip atrodo permatomumas, tada viskas aišku. 

- Užčiuopėte labai svarbų "nervą" - tam tikrą vaizduotės įdarbinimą. Žmogus yra tingi būtybė, neįdarbinta vaizduotė irgi aptingsta. Žmogus kuria save judėdamas, veikdamas. Jeigu nustoja veikti, įsivaizduoti, vaizduotė nusilpsta. Negaliu įrodyti konkrečiais faktais, bet esu įsitikinęs, kad neregių vaizduotė turi daugiau iššūkių, yra labiau įdarbinama, veikia aktyviau ir įvairiau arba bent jau kitaip nei reginčiųjų vaizduotė. Gimsta naujos metaforos, naujos paralelės. 

 

- Gaila, negalime pasimatuoti, nes nežinau, kokią vaizduotę turi regintieji. Bet štai kas: virtuali erdvė, socialiniai tinklai, technologijos - visa tai mus suvienodina, suartina. Dažnai susimąstau: gal ir gerai, kad yra galimybė tapti vienodiems? Žmogus, sėdėdamas namuose programuoja, per atstumą ima interviu ar bendrauja "Zoom" platformoje - dingsta skirtumas tarp neregio ir reginčiojo, lieka galimybės, profesiniai įgūdžiai. O tai, mano supratimu, yra gerai. 

- Žmogus yra technologinė būtybė. Technologijos yra savotiškas narkotikas. Visada būsime joms imlūs, visada jų norėsime. Medijų teoretikas Marshalas Makluhanas teigia, kad medijos yra tam tikra Narcizo mito interpretacija. Kaip žinome, Narcizas graikų mitologijoje buvo žmogus, susižavėjęs savo atvaizdu. Toliau M. Makluhanas sako, kad "narcizas" yra bendrašaknis su žodžiu "narkozė". Technologijos, medijos pratęsia mūsų egzistavimą, bet kartu mus nuskausmina, narkotizuoja. Jos yra tam tikra anestezija (pojūčių netekimas). Pasaulis susiaurėja, sumažėja jo raiškos formų. Internete galima pasigrožėti vaizdais, pasiklausyti paukščių balsų ar jūros ošimo, bet ar tai bus tikri paukščiai ir tikra jūra? Atsiranda narkotinis apdujimo, o kartu - priklausomybės momentas. Prarandame realybės pojūtį, kažkas vyksta, bet kiek tai svarbu mums? Ne mes kuriame technologijas, o technologijos pradeda kurti mus. Vaizdo kultūra - ikonorėja - yra vienas iš tokio kūrimo pavyzdžių ir įrankių. Klausimas, ne kiek laiko praleidžiame feisbuke, o kaip išeiti į nenuspėjamas, nežinomas teritorijas? 

 

Visą laidą galite paklausyti paspaudę nuorodą. 

 

Nuotrauka: Neregys dažnu atveju priverstas papildomai įdarbinti vaizduotę, mintyse susikurti savo asociacijas ir jungtis / asociatyvus stop kadras iš filmo "Neregio užrašai" (2016) 

Tamsiame fone, tarsi begalinėje visatoje, skrieja daugybė žvaigždžių. Dalis jų, besibūriuodamos, sudaro didelius pulkus, kitos, tarsi stambiais lašeliais, tarsi lietus, krenta žemyn. Kai kurios taip susipina, kad sukuria žmogaus siluetus, laikančius skėtį. Nuotraukoje matomi trys tokie siluetai. Neaiškios lyties, žmogų primenančios formos skrieja ore išsitiesusios, vieną ranką kiek pakėlusios nuo šono į viršų, o kita, virš galvos, laikydamos skėtį. Stop kadru perduodama magiška ir jautri akimirka. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]