Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Būsto nuomos "labirintai"


 

Parašas po straipsniuGyvenimas didmiestyje vilioja daugelį, ypač jaunus žmones, kuriuos į šiuos miestus atveda studijų, profesijos galimybės, darbo perspektyvos. Bet prieš renkantis šiuos dalykus pirmiausia tenka spręsti būsto klausimą, kuris dažnam lemia nuomą. Laimei, šiandien visa tai palengvina būsto rinkos portalai, brokerių paslaugos, informacijos ir patarimų gausa. Tačiau su kiek kitokia realybe susiduria sutrikusios regos žmonės, ypač neregiai, kuriems vis dar tenka patirti nesklandumų su brokeriais, būstų savininkais. Tad keleto žmonių paprašėme pasidalyti savo patirtimi, iškilusiais sunkumais bei patarimais, kaip juos spręsti. 

 

Irma, 28 metai: 

Būsto nuomai ieškojau prieš dešimt metų. Tuomet su savo drauge, kuri taip pat nemato, būdamos studentės nutarėme gyventi atskirai nuo tėvų ir dviese išsinuomoti butą. Susitarusios apžiūrai, nueidavome abi savarankiškai. Šeimininkai mus pasitikdavo išsigandę, negalėdami suprasti, kaip nematantys žmonės gali gyventi vieni. Pasipildavo klausimai, ar galėsim užrakinti duris, išjungti dujinę, elektros prietaisus. Bandėme aiškinti, kad mes ir iki šiol gyvename butuose, naudojamės durimis, visais mums reikalingais prietaisais ir viskas yra tvarkoje. Po tokių pokalbių susidarė įspūdis, kad nematymas yra kažkodėl siejamas su gebėjimu mąstyti, nes jei nematai, tai viską pamirši, sugadinsi ar net padegsi. Man tuomet norisi paklausti savininkų, kiek yra girdėję istorijų apie gaisrus, sukeltus nematančio žmogaus? Dažniausiai tai būna alkoholį vartojančių, rūkančių lovoje sukeltos bėdos ar tiesiog nelaimingi atsitikimai, nuo kurių nei vienas nesame apsaugotas. 

Pagaliau radome būstą. Jau ruošėmės kraustytis, o tuomet paskambino šeimininkai ir pasakė, kad į butą atsikrausto giminaičiai. Ieškojom toliau. Vėl radom. Tačiau besiruošiant kraustytis mūsų laukė ta pati istorija, kad butas nebeišnuomojamas, nes jame apsigyvens giminaičiai. Kilo didelis įtarimas, todėl paskambinome tiems patiems savininkams iš kito numerio ir paklausėme ar dar butas laisvas. Išgirdome atsakymą - TAIP. Išnuomoti mums nepabijojo vyresnio amžiaus vyras. Su juo neturėjome jokių problemų. 

Po kurio laiko buto nuomai ieškojausi jau viena. Bet nutariau draugėn pasiimti pažįstamą matantį žmogų, nes jau žinojau, koks "šokas" gali ištikti savininkus pamačius mane vieną. Psichologinė taktika pasiteisino ir šeimininkui jau nebebuvo svarbu, kad tik su manimi pasirašys sutartį ir kad tame bute gyvensiu aš viena. Mano pažįstamo žmogaus tepaklausė: "Jei kas nors, jūs padėsit merginai?" Toks klausimas nuskambėdavo kaskart vis naujoje vietoje. Tai mane piktino, nes tu esi suaugęs žmogus ir pats žinai, kada ir kokios pagalbos tau reikia, pats jos gali paprašyti. O čia kažkas už tave ima tokius dalykus ir bando spręsti. 

Būsto paieškose kiekvienas norime rasti visapusiškai tinkamą variantą. Nematant tai dar aktualiau dėl saugaus aplinkos pritaikomumo, naudojimosi baldais, buitine technika. Ir jei tu turėtum galimybę visa tai rinkis, taip ir darytumei, bet kai tau dešimt kartų neišnuomoja dėl regos negalios, o tik vienuoliktas kartas - teigiamas, jau nebežiūri, ar buitinė technika su mygtukais, ar patekimas į butą be didelių kliūčių, ar stotelė arti ir t. t. Laimei, neregiai dažniausiai būna gana mobilūs ir prisitaikantys žmonės. Mums, pavyzdžiui, netrukdo laiptai, galime vaikščioti ir "subyrėjusiais" kiemais, kas būtų didelė problema turintiems judėjimo negalią. Mums didžiausias iššūkis būna pirmą kartą, o jau vėliau kokia bebūtų vieta, ji dažniausiai tampa sava. 

 

Aleksejus, 27 metai: 

Jau kelerius metus gyvenu nuosavame būste, tačiau iki tol teko ir man leistis į nelengvas nuomos paieškas. Klaipėdoje apsistojau 2018 m. ir nutariau nuomojamą butą susirasti vienas pats. Jau nuo pat pirmo skambučio susidūriau su žmonėmis, kurie sunkiai įsivaizdavo, kaip neregiai ir silpnaregiai gyvena apskritai, kad dirba, keliauja, turi visavertį laisvalaikį, gyvena tokiuose pačiuose būstuose kaip ir jie. Dėl to dauguma žmonių, sužinoję apie mano nematymą, net nesileido į kalbas, tą pačią minutę nutraukdavo pokalbį. Kai kurie skambučiai buvo su brokeriais, kurie pasakydavo, kad pakalbės su šeimininku, bet taip ir nebeperskambindavo. Buvo pasitaikęs ir vienas atvejis, kai pavyko susitarti dėl apžiūros, bet į ją nuėjus išgirdau, kad buto nebeišnuomos, nes galiu jį padegti. Patekau ir aš į klasikinę situaciją, kai žmonės neregius mintyse paverčia piromanais vien dėl to, kad jie nemato. 

Supratau, kad būsto geriau ieškotis padedant matančiam žmogui, tad paprašiau brolio pagalbos. Ar dėl šios priežasties, ar tiesiog sutapimas, pasitaikė geraširdžių žmonių ir sulaukiau palankaus varianto. Jį pasirinkau nebesvarstydamas, ar būstas, jo aplinka man nesukels didelių nepatogumų dėl regėjimo. Ir vėliau dėl to teko stipriai pasigailėti. Šis butas buvo netoli naktinio baro, tad vakarais netrūko išgėrusių, agresyvių žmonių, pro kuriuos tekdavo praeiti norint pasiekti namus. Taip kelis kartus buvau net sumuštas be jokios priežasties. Teko skubiai ieškotis naujo buto. 

Greitai radau kitą būstą, tačiau tai buvo tokia pati situacija, kai šeimininkai tau suteikia šansą nuomotis, o ne tu pats gali rinktis iš kitų variantų. Įsikūriau nuosavo namo dalyje, kitoje gyveno jau vyresnio amžiaus šeimininkė. Jai viso namo išlaikymas buvo per sunkus finansiškai ir greitai išgirdau užuominas apie ketinimus parduoti jį. Tad gyvenau su didele nežinomybe, kad vėl greitu laiku netektų leistis į būsto paieškas, ko jau tikrai nebenorėjau. Tai ir padėjo man apsispręsti pirkti savus namus. 

Šios istorijos liudija apie didelę diskriminaciją nematantiems, o gal ir visiems neįgaliesiems apskritai. Tačiau toks visuomenės nesupratimas gali būti sprendžiamas tik vienu būdu - kuo daugiau su savo istorijomis, patirtimi ar tiesiog gyvenimo būdu būsime matomi viešai, socialiniuose tinkluose, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės mus labiau priims ir supras. 

 

Ugnė, 25 metai: 

Būsto ieškojausi 2019-2020 metais. Dauguma butų, kuriuos norėjau apžiūrėti, buvo nuomojami per brokerius. Paskambindavusi pirmiausia klausdavau, ar butas dar laisvas, ir tada pasisakydavau, kad nematau. Atsakymai buvo tokie, kad "yra daug kitų norinčiųjų, tad turime ir taip iš ko rinktis" arba "butas yra aukštai, dvyliktame aukšte, kaip jūs ten gyvensite, kaip naudositės liftu, juk ten reikia mygtuką paspausti", arba "aš tikrai viską suprantu, bet kaip man šeimininkams tą situaciją paaiškinti". Taip pat buvo ir bijančių, kad sienas subraižysiu nematydama, negalėsiu durų užrakinti, saugiai naudotis elektriniais, dujiniais prietaisais. 

Paieškų labirintuose mane išgelbėjo brokerė, kuri turėjo patirties su neįgaliaisiais. Tad išsirinkus tinkamą būstą, ji padėjo šeimininkus įkalbėti ir išsklaidyti jų abejones. Apsigyvenau naujos statybos būste. Savininkai man neturėjo jokių pretenzijų, tačiau kaskart apsilankius jiems vis tiek jutau kažkokią įtampą. Jie atvažiuodavo kartą per mėnesį pasiimti nuomos pinigų. Tad laukdama jų, namus susitvarkydavau, kaip prieš didžiąsias metų šventes, nenorėjau, kad kas nors jiems užkliūtų ir kad priežastis būtų mano nematymas. 

Taip pragyvenau metus. Tuomet šeimininkai nutarė parduoti butą. Pradėjau vėl ieškotis naujų namų. Kartojosi tos pačios istorijos. Nutariau pagudrauti - telefonu kalbėdama nebesakiau, kad nematau, tik paprašydavau elektroninės sutarties versijos per daug neaiškindama kodėl. Susitarti dėl apžiūrų pavyko lengviau, netgi greitai pasitaikė butas, kur brokerė mielai būtų pasirašiusi su manimi sutartį, tačiau bute buvo keletas man dėl nematymo nepatogių dalykų, nepasirinkau jo. Tuomet ir apsisprendžiau, kad geriau pirksiu butą, kuriame jau gyvenau. Dabar dėl to tikrai nesigailiu. 

Renkantis būstą, patarčiau vis tik ieškoti per brokerį, kuris labiau gali užtarti, daugiau žino bendravimo su būstų savininkais niuansų. Kitas dalykas, kuo daugiau brokerių turės patirties su mumis, tuo sėkmingiau galės bendradarbiauti su šeimininkais. O jei patys ieškote, gal geriau neatskleiskite visko telefoninio pokalbio metu, nes gyvai susitikus lengviau galima išsklaidyti žmonių abejones, pvz., parodyti, kad ir duris mokame užrakinti, ir lifto mygtuką paspausti, ir elektrine plytele naudotis... Tai puikus būdas, kaip galime padėti suprasti žmonėms dar vis "mistinius" dalykus iš nematančių žmonių gyvenimo. 

 

Nuotrauka: Dalindamiesi būsto paieškos patirtimi siekiame didesnio visuomenės supratimo / redakcijos archyvo nuotr. 

Jaunos poros nuotrauka. Daugiabučio kieme stovi rankomis susikibusi pora. Liekno sudėjimo vyras ir moteris pozuoja nusisukę nugaromis į skaitytoją, matomi nuo kelių iki viršugalvio. Kairėje nuotraukos pusėje stovinti moteris šviesių vidutinio ilgio plaukų, laisvai krentančių ant jos tamsios, sėdmenis dengiančios striukės su kapišonu. Ji taip pat vilki tamsias kelnes. Dešine ranka ji susikibusi su šalia jos stovinčiu vyru. Jis - kiek aukštesnis už merginą, taip pat liekno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų. Jis vilki tamsią trumpą striukę, tamsius džinsus, o dešinėje rankoje laiko sulankstytą baltąją lazdelę. Pora nukreipusi žvilgsnius į priešais juos esančio mūrinio daugiabučio namo laiptinės duris. Jos pilkšvos, su skaidriu stogeliu. Einant link durų plytelėmis klotu daugiabučio kiemu tenka palypėti kelis laiptelius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]