Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Didesnės bendrystės link


 

Daugelis mūsų įprastomis sąlygomis gyvename savo negalios pernelyg nesureikšmindami, išmokę jos sukeliamus nepatogumus amortizuoti. Bet štai ateina pandemija, karantinas ir situacija kardinaliai pasikeičia - tada negalia vėl apie save primena kiekvieną dieną. Mums reikalinga kito žmogaus pagalba, supratimas, paprasčiausias žmogiškas dėmesys. Vėl prisimename, kad esame bendruomenė, savigalbos organizacija, kad šalia mūsų yra socialiniai darbuotojai, kurių darbo iki tol dažnai nepastebėdavome. Užteko, kad jie buvo šalia, teikė paslaugas, palydėdavo, apipirkdavo. Įprastame gyvenime to pakako - ar pakanka dabar? Ar visada įvertiname mums padedančių žmonių pastangas, geranoriškumą, riziką... 

Neslėpsime, rengdami šį straipsnį išgirdome ir gana skeptiškų nuomonių, patariančių šią temą kuo greičiau užraukti - kiek galima kalbėti apie tą "kovidą"? Visa spauda apie jį tik ir šaukia, žmonės pavargo... Skeptikams ir kitiems, visada viską žinantiems, galėtume atsakyti taip: patys irgi suprantame, kad nei šiuo, nei dešimčia kitų panašių tekstų visų akliesiems kylančių kasdienių klausimų neišsemsime, visų situacijų neišnarstysime, tačiau nesikalbėdami, nesipasakodami liksime tik dar uždaresniame savo pačių burbule, dar didesnėje socialinėje ir emocinėje izoliacijoje. Ar tikrai šito norime? 

 

Būtiniausios paslaugos teikiamos 

Ieškodami atsakymų į visiems mums kylančius klausimus, pradėkime nuo Vilniaus. Retas vilnietis įprastomis aplinkybėmis nėra pravėręs Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC) durų, nesutiktas paslaugių, geranoriškų jo darbuotojų. VBSPC buvo viena iš nedaugelio sostinės socialinių įstaigų, savo veiklos nenutraukusių pirmojo karantino metu. Vilniuje gyvenantys aklieji ir silpnaregiai nepaliekami vieni ir per antrąjį karantiną. "Dirbame mišriu būdu, - pasakoja VBSPC direktorius Algimantas Arbočius. - Centro patalpose lankytojų nepriimame, meno kolektyvų repeticijos vyksta nuotoliniu būdu, bet būtiniausios socialinės paslaugos mūsų žmonėms teikiamos. Socialiniai darbuotojai, naudodami apsaugines priemones, lanko žmones, neša maistą, vaistus. Turime 53 vienišus žmones, tiek garbaus amžiaus, tiek jaunesnius - visiems jiems reikia pagalbos. Yra neregių šeimos, joms taip pat reikia pagalbos. Jeigu visiškai sustabdysime veiklą, atnaujinti bus sunku. Vilniaus miesto savivaldybė mūsų darbo būdui pritarė." 

A. Arbočius atkreipia dėmesį, kad įprasta manyti, jog VBSPC yra Vilkpėdės bendruomenę vienijanti įstaiga, bet iš tiesų jos darbuotojai paslaugas teikia visame Vilniaus mieste gyvenantiems akliesiems: vieną dieną apiperka gyvenančius Antakalnyje, kitą - Naujininkuose ir t. t. Žmonės skirtingi, vieniems pakanka, kai socialinis darbuotojas aplanko kartą per savaitę, kitiems prireikia ir kelių kartų. Karantino metu VBSPC darbuotojai paprastai žmonių nelydi - stengiasi neturėti artimų kontaktų arba juos kaip galima labiau riboti, tačiau, anot pašnekovo, iškyla įvairių situacijų - kažkam būtinai reikia nueiti į banką ar polikliniką. Nuo šių metų pradžios į naujas patalpas Gerosios Vilties gatvėje laikinai persikėlė Lietuvos aklųjų biblioteka. Nuėjimą į darbą neregiams sunkina ne tiek pačios vietos pasikeitimas, kiek žiema, sniegas, pakeliui reikia pereiti judrią Savanorių pr. - Gerosios Vilties gatvės sankryžą. "Kad nebūtų artimo kontakto, žmogaus už parankės nelydime, bet mūsų darbuotojas eina šalia ir šiek tiek koreguoja neregio maršrutą", - pasakoja A. Arbočius. 

"Mūsų žodžio" pašnekovas neslepia, kad tiek pirmojo, tiek ir antrojo karantino metu dalis Vilniuje neįgaliesiems socialines paslaugas teikiančių įstaigų sustabdė savo veiklą, su žmonėmis bendrauja nuotoliniu būdu. VBSPC irgi galėjo nueiti šiuo keliu, bet per nuotolį nei maisto, nei vaistų žmogui neatneši, o ir miesto savivaldybė į dirbančias įstaigas žiūri kitaip - vertina jų darbą. "Karantino pradžioje pasiteiravo, ar neturime papildomų išlaidų. Pridėjo lėšų apsaugos priemonėms. Vėliau sudarė galimybę atlikti greituosius "Covid" testus. Tokią galimybę turi tik savivaldybės ir jos steigtų įmonių darbuotojai. Mes nesame savivaldybės įmonė, bet šia galimybe naudojamės. Sausio pabaigoje gavome savivaldybės raštą dėl skiepijimo - jau užregistravau visus savo darbuotojus. Savivaldybė rūpinasi ne tik savo darbuotojais, bet ir "projektiniais", tokiais, kaip mes." VBSPC vadovas atviras: savivaldybės dėmesys šildo ir teikia jėgų nelengvame kasdieniame darbe. 

Anot A. Arbočiaus, deja, tenka kalbėti ne tik apie malonius dalykus. Liūdina kai kurių žmonių požiūris į esančius šalia, į tuos, kurie jiems padeda: žmogus žino, kad turi teigiamą "Covid-19" testą, bet vis tiek kviečiasi socialinį darbuotoją į namus - reikia nurašyti skaitiklių rodmenis, sumokėti už komunalines paslaugas ar atlikti kokį kitą ne pirmo būtinumo darbą. Jeigu kartą gyvenime žmogus laiku nesusimokės už paslaugas, nepateiks tikslių sunaudoto vandens ar elektros rodmenų, tikriausiai sugrius pasaulis.... Darbuotojas pas žmogų ateina su kauke, su pirštinėmis, tikimybė, kad užsikrės, nedidelė, bet vis tiek egzistuoja. "Štai ir šiandien, kai kalbamės, po tokio vizito vienas centro socialinis darbuotojas užsiregistravo greitajam testui ir mažiausiai porą dienų nebus darbe, - pasakojo A. Arbočius. - VBSPC darbuotojai nuo sergančiųjų nenusisuka, nepalieka su liga kovoti vienų, tačiau žinodami, kad eina pas ligonį, atitinkamai pasiruošia ir taip pat atitinkamai bendrauja." 

 

Nepaliekami vieni 

LASS pietvakarių centro direktorė Jolanta Kručkauskaitė kartu su aklaisiais dar tik antri metai, bet jau suspėjo perprasti jų gyvenimo būdą, kasdienius poreikius. "Žmonės išmoko naudotis technologijomis, nuotolinio bendravimo programėlėmis, - pasakoja J. Kručkauskaitė. - Pirmojo karantino metu daugelis dar neskubėjo, manė, kad neprireiks - prireikė. Dėl nuotolinio bendravimo vis daugiau LASS narių kreipiasi į mūsų centro darbuotoją Deividą, prašo konsultacijų. Rajonuose gyvenantiems organizacijos nariams vis dažniau kyla poreikis per "Zoom" ar kitą platformą susijungti su filialo pirmininku, aptarti naujienas ar tiesiog pabendrauti. Neabejotinai atsirado didesnė bendrystė, daugiau susitelkimo." 

Filialų pirmininkai daro tai, ko nedarė anksčiau: savo žmones, kad šie kuo mažiau eitų iš namų, aprūpina maisto produktais, vaistais. Centro direktorė geru žodžiu mini LASS Marijampolės, Vilkaviškio ir kai kuriuos kitus filialus. Pasiteiravome abiejų minėtų filialų pirmininkų, Šarūno Kriauzlio ir Gedimino Rašimo, kaip pandemija ir karantinas keičia tiek jų pačių, tiek jiems patikėtų žmonių gyvenimą. Abiejuose filialuose situacija panaši: kiekvienas vienija maždaug apie šimtą LASS narių, o pirmininko, kuris dažniausiai yra ir socialinis darbuotojas, pagalbos prireikia apytikriai penktadaliui. Kitiems padeda kartu gyvenantys artimieji, kaimynai. Dalis žmonių, bijodami užsikrėsti, nebūtinų kontaktų - tarp jų ir bendravimo su filialo pirmininku - atsisako. Tiems, kam pagalbos prireikia, filialų pirmininkai padeda apsirūpinti maisto produktais, vaistais. "Nors tokių nedaug, bet yra žmonių, kuriems esame vienintelis pagalbos šaltinis, - pasakoja Š. Kriauzlys. - Tokiems žmonėms nei aš, nei filiale dirbanti socialinė darbuotoja neatsisakome padėti. Susiskambiname, sutariame, kaip bendrausime. Knygas, technines pagalbos priemones paskambinę paliekame prie durų. Jeigu reikia, žmones lydime." 

"Lydime ir į parduotuvę, ir pas gydytoją, - kolegai antrina G. Rašimas. - Į namus pristatome knygas, daugelis klauso garsines, bet mūsų filiale yra keletas žmonių, skaitančių brailiu. Jiems knygos taip pat pristatomos." 

LASS Marijampolės, Vilkaviškio, Šilutės, taip pat daugelis kitų filialų žmonėms, jei neišvengiamai reikia, atviri net ir karantino metu. "Saugomės, naudojame dezinfekcinį skystį, kaukes, dažniausiai bendraujame tik su vienu lankytoju, bet įstaiga veikia, žmonės gali užeiti, pabendrauti, kreiptis pagalbos", - sako G. Rašimas. LASS Šilutės filialo pirmininkas Vytautas Jonikaitis priduria, kad, nepaisant karantino ribojimų, gyvenimas nesustojo, gautas finansavimas socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėje projektui, o už jo veiklas vienaip ar kitaip reikės atsiskaityti, todėl nieko neveikti tiesiog negalima. Kaip ir Marijampolės ar Vilkaviškio filialų pirmininkai, V. Jonikaitis savo filialo narius aprūpina garsinėmis knygomis, techninėmis pagalbos priemonėmis, padeda užsiregistruoti pas gydytoją. V. Jonikaitis juokauja, kad Šilutėje jie gyvena nežinodami, kas yra žiema ir kas yra "Covidas". Žinoma, tai tik juokai, nes liga savo dantis parodė jau ir šio filialo nariams. 

Naujų veiklos, bendravimo formų ieško LASS Pasvalio rajono filialas. Filialo nariai neseniai susijungė į feisbuko grupę, kuri taip ir vaidinasi: LASS Pasvalio filialas. Grupė ne tik aktyviai bendrauja tarpusavy, bet kviečia prisijungti ir kitus neregius. "Turėjome savigalbos grupę, susitikdavome prie arbatos, aptardavome įvairias temas, - pasakoja filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė. - Karantino sąlygomis tai tapo neįmanoma. Pradėjome bendrauti vakarais, nuotoliniu būdu, per programėlę "Messenger", sausį jau vyko keturi susitikimai. Manyčiau, visai puikiai sekasi. Pasirenkame daugeliui aktualią temą ir kalbame iš regėjimo negalios perspektyvos. Anksčiau ar vėliau karantinas baigsis, vėl grįšime prie gyvų susitikimų, bet dalis žmonių dirba, dalis gyvena rajone, negali atvykti, todėl nuotolinis bendravimas, ko gera, išliks ir ateityje." 

Paskutinė pasvaliečių nuotoliniu būdu aptarta tema - apsipirkimas internetu. Pasvalys neturi savo "Barboros" ar jos atitikmens. Internetu įmanoma apsipirkti, bet galimybės ribotos. Čia dar paaiškėja, kad nuėjus į šalia esančią vienintelę "Norfą", net silpnaregiui sunku pasinaudoti savitarnos kasomis. Visi suprantame (pasvaliečiai taip pat), kad vien kalbomis, paaimanavimais situacijos nepakeisime, bet įvardyti problemą - tai jau nemažai. 

Laukiame nesulaukiame karantino pabaigos, laisvesnio, atviresnio bendravimo ir negalvojame apie blogiausią scenarijų. Deja, Europoje jau pradedama kalbėti apie trečiąją viruso bangą, o ir skiepijimas nevyksta taip, kaip norėtume. Kiek dar laiko gyvensime griežto ar ne visai griežto karantino sąlygomis? Bet kokiu atveju artimų kontaktų skaičius, jiems skiriamas laikas - tikrai pasikeis. Žmonės turbūt niekada neatsisakys padėti neregiui ar silpnaregiui parduotuvėje prie kasos ar kokioje kitoje sudėtingesnėje situacijoje, bet visi jausimės geriau, jeigu tos pagalbos prašyti nereikės. Patenkame į akliesiems taip gerai pažįstamų problemų lauką - fizinės, informacinės aplinkos prieinamumas. Taip, visų mūsų "dienotvarkėje" šie klausimai apie save primena nuolat, tačiau pandemija ir du karantinai juos tik dar labiau užaštrino. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]