Redakcijos skiltis

 

 


 

Parašas po straipsniuŽiema šiemet tarsi susimokė su besitęsiančio karantino reikalavimais: vos ne ištisą mėnesį spirgina šaltukas, priversta sniego ir po juo susidarantis ledas regos negalią turintiems žmonėms tikrai nelengvina ir taip pandeminiu metu sudėtingų kelionių. Bet būtinų - ne tik susitvarkyti neatidėliotinų reikalų, vykti į darbą ar pas gydytoją, bet ir pramiklinti kojas, ištrūkus iš keturių sienų kalėjimo nors kiek "pravėdinti" galvą. Ir nors žmogus dažniausiai prie visko geba prisitaikyti, tikrai neatsisakytume grįžti į kiek įprastesnį režimą. Pagaliau susitikti. 

Džiugina viena, kad besibaigiančią žiemą daro gražesnę tarsi iš naujo patikrinamas mūsų bendruomeniškumas, pagalba artimui. Dėl papildomų išbandymų tiek medicinos, tiek socialinę pagalbą teikiančios įstaigos ar nevyriausybinės organizacijos sukasi paspartintu ritmu, bet neapleidžia savo bendruomenės žmonių. Šio numerio žurnalo puslapiuose, kurie keliauja į tolimiausius namus ir pašto dėžutes visoje Lietuvoje, dėkojame ištvermingiems LASS centrų, filialų vadovams, jų darbuotojams, palaikantiems pagalbos ir bendrystės dvasią kasdieniais darbais, patarimais, atjauta, supratingumu. Paliudysite - patikima komanda yra labai svarbu! O nepelningas, bet kitaip vertingas darbas dažnai neapsieina be tam tikro idealizmo, įdėtos širdies ir neskaičiuojamo savo laiko. 

Galvojant apie tai ir apie vasarį, galvon ateina vieno iš 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto teksto kūrėjo, signataro Petro Klimo moralinė istorija. Teisininkas, diplomatas, istorikas, kurio 130-ąsias gimimo metines kaip tik minime šį mėnesį, buvo labai apsišvietęs žmogus. "Viską žino ir viską yra skaitęs", - taip apie jį sakydavo kolegos. P. Klimas buvo vienas iš šešių signatarų, patyrusių tiesioginį sovietinės NKVD terorą. Dešimtmetį praleidęs lageriuose, grįžo visai pasiligojęs. Prie daugybės kūno negalių prisidėjo katarakta, tinklainės pakitimai. Kol galėjo, kas rytą sėsdavęs prie darbo stalo, skaitydavęs ir rašydavęs žvelgdamas per du labai stiprius didinamuosius stiklus: "...uždavinys sukurti lietuvių tautos valstybę, ir mes savo darbą varysime..." Nepaisydamas nieko, paliko pavyzdį, iš kurio mes šiais laikais vis dar galime mokytis. 

 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

 

G. Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Jauna, vidutinio sudėjimo moteris stovi apsnigtame parke šalia medžio. Ji šypsodamasi žvelgia tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs, šiek tiek dengia pečius. Ji dėvi ilgą šviesų švarko tipo megztinį, kaklą dengia lengvai užmestas languotas šalikas ar skara. Aplink - daug sniego. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]