Mūsų žmonės

Spaudai parengė Alvydas Valenta

NENUGALĖTI IR NENUTILDYTI

Istorijos puslapis, kurį netrukus atversime, jaunimui pažįstamas tik iš vyresniųjų pasakojimų, vadovėlių, archyvinių televizijos kadrų. Šiemet sukanka trisdešimt metų nuo kruvinųjų 1991-ųjų sausio įvykių. Jų dalyviai gyveno, dirbo ir žuvo, turėdami vienintelį tikslą: kad jokiais pavidalais visa tai niekada nepasikartotų. Vienas po kito išeina tuose įvykiuose dalyvavę ar savo akimis juos matę žmonės, kasdienybės rūpesčiuose pasimiršta, pasimeta faktai... Vienas jų – LASS priklausančiame pastate Vilniuje, Naugarduko g. 91, po sausio 13-osios daugiau nei 200 dienų veikęs Lietuvos radijas. Kalba liudininkai, 1991 metų sausio įvykių dalyviai. 

Budėjome ir laukėme 

Pradėsiu iš toliau. 1988-aisiais, kai Lietuvoje susikūrė Sąjūdis ir prasidėjo atgimimas, buvau abiturientas. Mokiausi Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokykloje (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras). Porą metų prieš tai, 1986-aisiais, tuometis SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas paskelbė vadinamąją „perestrojką“ – persitvarkymą. Jo atgarsiai pasiekė ir mūsų mokyklą, jau žinojome ir apie trėmimus, ir apie Gulagą. Per rusų kalbos pamokas (mums ji buvo tas pats, kas dabartiniam jaunimui anglų kalba) mokytoja Giedrė Kazurienė atsinešdavo ir garsiai skaitydavo rusišką žurnalą „Ogoniok“ („Žiburėlis“). Tuo metu tai buvo vienas iš oficialių leidinių, gerokai atviriau rašiusių tuomet draudžiamomis temomis. Tiesa, Lietuvoje 1988 m. pradžioje nei apie okupaciją, nei apie trėmimus garsiai dar nekalbėta, bet jau tvyrojo nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas prasidės. 

Tų metų viduryje prasidėjo atviras Lietuvos atgimimas, susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, vėliau vadinamas tiesiog Sąjūdžiu. Labai greitai nuo kalbų apie sovietinį persitvarkymą pereita prie konkrečių veiksmų siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Atgimimas ir mane, tais metais baigusį mokyklą, paskatino rinktis istorijos studijas. Iš pradžių galvojau apie universitetą, bet išėjus iš aklųjų mokyklos, ten studijuoti pasirodė pernelyg sudėtinga: koridoriai klaidūs, auditorijas rasti sunku, bendrabutis toli. Pasirinkau Vilniaus pedagoginį institutą. Konkursas buvo neįtikėtinai didelis: dabar tiksliai nepamenu, į vieną vietą 6 ar 8 žmonės. Mano studijos sutapo su Lietuvos lūžio metais, buvau daugelio įvykių liudininkas ir dalyvis. 

Mūsų bendrabutis stovėjo ant Neries kranto, priešais Seimą. Po paskaitų buvo tradicija eiti pasižiūrėti, kas vyksta aikštėje prie Seimo, Gedimino prospektu praeiti iki Katedros, kuri tik 1988 m. spalio 22 d. buvo sugrąžinta tikintiesiems. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sovietai ėmėsi gąsdinimo taktikos: 1990-ųjų pabaigoje vis dažniau pro šalį pravažiuodavo sunkioji karinė technika. Atsimenu, sėdime vieną dieną paskaitose ir staiga – triukšmas, ūžimas. Draugai puola prie langų – tankai! Seimas buvo užtvertas didžiuliais statybiniais blokais. Į jo aikštę galėjai patekti tik per du siaurus įėjimus. Greitai blokai pavirto skelbimų lentomis – užrašai lietuvių, anglų kalbomis. Buvo paskelbta akcija atsisakyti komjaunimo, karinių bilietų. Žmonės eidavo ir ant blokų virbų kabindavo savo bilietus. Situacija buvo labai dinamiška, nuolat keitėsi. Kadangi galvojau dirbti istorijos mokytoju, tai nusiplėšiau keletą to meto skelbimų, maniau, bus ką parodyti mokiniams. 

Egzaminams dažniausiai ruošdavausi namuose. Nežinau, kaip atsitiko, bet tą lemtingą 1991-ųjų sausį likau bendrabutyje. Kambaryje buvome likę su bendrakursiu Gintaru. Sėdėjau ant lovos ir skaičiau konspektus. Staiga girdime – kažkas beldžiasi. Įeina prodekanė doc. dr. Vida Kniūraitė: „Kaip gerai, vyrai, kad jus radau!“ Klausiame, kuo galime būti naudingi? Sako, kad reikia pabudėti pedagoginio instituto fojė prie durų, o daugiau vyrų bendrabutyje nėra. Dabar, kai susimąstau, atrodo keistai: susiradom storą pagalį, užrėmėm duris, dar pristūmėm keletą stalų ir budim. Abu buvome neblogos sportinės formos, mano draugas jau po kariuomenės, bet aišku, ta mūsų forma ne prieš treniruotus specialiųjų pajėgų kareivius. Įdomiausia yra turbūt tai, kad tuo metu nejutome jokios baimės. Aplinkui važinėja karinė technika, telkiamos kareivių pajėgos, o mes sėdim, budim. Sėdėjom tol, kol atėjo ir pakeitė kiti. Dabar net nelabai galiu paaiškinti, kodėl sėdėjom, jau tada žinojom, kad nieko neapsaugosim ir nesulaikysim, bet reikėjo ir buvom. 

Įtampa vis augo, mieste buvo vis daugiau karinės technikos. Tą naktį, kai sovietų desantininkai šturmavo televizijos bokštą ir Lietuvos radiją, prie jų nebuvau, bet dieną prieš tai prie Seimo budėjome. Tomis dienomis staigiai atšalo, o buvome studentai, šiltų drabužių neturėjome. Pabūni kokią valandą kitą prie Seimo ir namo! Ne paslaptis, turėjau pažįstamų savanorių, priklausiusių vadinamajam „mirtininkų būriui“, pasiruošusių ginti Seimą. Jie tiesiai šviesiai sakė: „Pavojinga, niekas nežino, kas bus ir kaip baigsis.“ Buvo draugų, kurie tą naktį budėjo ir vėliau pasakojo, ką patyrė. Vienas stovėjo netoli tos vietos, kur tankas pervažiavo Loretą Asanavičiūtę. 

Henrikas Stukas 

Tų dienų niekada nepamiršime 

Visada malonu prisiminti tuos laikus, kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas. Mūsų kartai teko laimė jį išgyventi betarpiškai. Visi norėjome pasidžiaugti gerais darbais, pradžiuginti, nustebinti kitus. 1989 m. rudenį vyko XI LASS suvažiavimas, pirmą kartą LASS istorijoje jis tiesiogiai transliuotas į visus penkis didžiuosius Lietuvos miestus. Viešumas, atgimimas vyko ir neregių bendruomenėje. Neatskiriama tarybinės tikrovės dalis buvo vadinamieji radijo taškai – laidinis radijas, transliavęs vieną, daugiausia dvi ar tris radijo programas. Per juos taip pat būdavo skelbiama vietinio pobūdžio informacija. Tokius radijo taškus turėjo visos tuometės LASS įmonės, per juos vyko LASS suvažiavimo transliacija. Tuomet veikę LASS garso įrašų namai (dabar LAB garso įrašų studija) turėjo tiems laikams modernią garso įrašymo ir atkūrimo aparatūrą, analogišką naudojamai Lietuvos radijuje. Kai kada pajuokaudavome, kad jeigu atsitiktų kokia bėda, galėtume radijui pagelbėti... Žinoma, nebuvo net minties, kad tos pagalbos netrukus prireiks. 

1991 m. pradžioje jau buvo akivaizdu, kad kažkas įvyks, didėjo įtampa, nerimas. Apie tuos dalykus prieš dešimt metų smulkiau rašiau straipsnyje „Grėsmės akivaizdoje“ (MŽ, 2011, Nr.1). Sausio 13-osios naktį, sovietų desantininkams užgrobus radiją ir televiziją, pirmiausia bandyta atnaujinti transliaciją per tuo metu veikusią radijo stotį „Vilniaus varpas“, jam vadovavo daugeliui neregių gerai pažįstamas radijo diktorius, garsinių knygų skaitovas Kęstutis Sakalauskas. Deja, išeiti į eterį nepavyko. Tuomet garso įrašų studijos inžinierius Gintautas Marčiulaitis iškėlė mintį, kad būtų galima bandyti transliuoti iš šios studijos. Tiek Gintautas, tiek kitas studijos inžinierius, dabar jau amžiną atilsį Algis Matulevičius buvo dirbę Lietuvos radijuje. Kartu su radijo inžinieriumi Viktoru Randakevičiumi jie pradėjo tiesti transliacijai reikalingus laidus. Radijo signalai telefono laidais iš studijos turėjo keliauti iki tuomečio „Telekomo“, tada jo laidais į Kauną, į Sitkūnus, o iš čia radijo siųstuvais perduoti visai Lietuvai ir pasauliui. 

Lygiai vidurnaktį iš sausio 14-osios į sausio 15-ąją Lietuvos radijas pradėjo savo transliacijas iš LASS garso įrašų studijos. Atsimenu kaip šiandien, buvo užsienio radijo laida lietuviams, pirmieji į nutilusį po sausio 13-osios eterį išėjo diktoriai Juozas Šalkauskas ir Danguolė Reikaitė. Daugeliui žmonių tai buvo ženklas, kad Lietuvos radijas yra užgrobtas, bet nenutildytas. Transliacijos iš LASS garso įrašų studijos vyko 222 dienas. Tų pat metų rugpjūčio mėn. Sovietų Sąjungoje bandyta surengti perversmą nušalinant tuometį jos lyderį Michailą Gorbačiovą. Perversmui nepavykus sovietų kariuomenė atidavė Vilniuje užgrobtus objektus, tarp jų ir LRT pastatą S. Konarskio gatvėje. Radijo darbuotojai vėl grįžo į tikruosius savo namus. 

Prisimindamas tas dienas negaliu nepaminėti garso įrašų studijos darbuotojų geranoriškumo. Tiek mes, tiek radijo darbuotojai naudojomės tomis pačiomis studijomis, tais pačiais magnetofonais, net tais pačiais kavos puodeliais. Visiems užteko vietos, visi išsitekome ir kuo galėjome, vieni kitiems padėjome. Vis dėlto, kad šios transliacijos apskritai prasidėjo, ypač daug nuveikė garso įrašų studijos inžinieriai G. Marčiulaitis, A. Matulevičius ir radijo inžinierius V. Randakevičius, taip pat Lietuvos atgimimą labai palaikęs tuometis LASS pirmininkas Juozas Dzidolikas. Kaip aiškėja, pradėti radijo transliacijas iš LASS garso įrašų studijos pirmasis pasiūlė G. Marčiulaitis. Suprantama, galutinai šį faktą galėtų patvirtinti tik pats G. Marčiulaitis. 

Kalbant apie tas dienas, dažnai keliamas klausimas, ar sovietų karinės struktūros žinojo, kad radijo transliacijos vyksta iš mūsų studijos? Galbūt praėjus kuriam laikui susiprotėjo, bet iš pradžių tikrai nesuuodė. Suklaidino tai, kad transliuojama buvo telefono laidais. J. Dzidolikas yra minėjęs, kad pirmosiomis dienomis kažkokie rusų kareiviai labai įtartinai apžiūrinėję Totorių gatvėje tuomet veikusią LASS spaustuvę – ieškoję antenų, bet jokių antenų nei ant spaustuvės stogo, nei Naugarduko gatvėje nebuvo. Vis dėlto grėsmę jautėme. Pro pastatą įtartinai dažnai pradėjo važinėti mašinos, kurios anksčiau čia nevažinėdavo. Bijodami užėmimo, brangesnę aparatūrą vakarais nešdavomės namo, slėpėme magnetofonų galvutes, kitas vertingesnes dalis. Jeigu užims, išplėš, vis šis tas liks. Neatėjo ir neišplėšė. Gal nenorėjo kompromituotis užimdami akliesiems priklausantį pastatą, gal buvo kokios kitos priežastys, kurių nežinome. Akivaizdus vienas dalykas: LASS nebuvo pasyvi 1991-ųjų sausio įvykių stebėtoja, į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įnešė ir savo dalį. 

Dar vienas asmeninis prisiminimas. Tą sausio 13-ąją mums irgi galėjo baigtis liūdnai. Turėjau labai gerą kurso draugą istoriką Romualdą. Su jo „Žiguliu“ keletą mėnesių vakarais dažnai visur važinėdavome. Kai prie televizijos bokšto pasigirdo šūviai ir per radiją buvo pranešta, kad prasidėjo šturmas, su draugu sėdome į jo mašiną ir važiavome prie bokšto. Vos užvažiavus ant Žvėryno tilto, draugas netikėtai sušuko: „Tankai!“ Priekyje važiavo greitoji, o už jos per visą gatvės plotį – šarvuota technika. Sušukau, kad įjungtų atbulinę eigą. Draugo reakcija buvo gera, pradėjome važiuoti atbuli. Spėjome pasitraukti, tankai ir šarvuočiai pravažiavo pro pat mus. Tiek greitoji, tiek tankai mus matė, bet greičio nemažino. Tada nepagalvojome, kad jie gali važiuoti prie LRT pastato. Kolonai pravažiavus nuskubėjome prie bokšto. Patekome į tikrą mūšio lauką: šauksmai, šviesos, šūviai, skandavimas „Lietuva, Lietuva!“. Kai pradėjo važiuoti greitosios, supratome, kad yra aukų. Prie bokšto ilgai neužsibuvome, nes pasklido žinia, kad reikia gelbėti Seimą. Vėl sėdome į „Žiguliuką“, priėmėme dar kelis žmones ir grįžom prie parlamento. Čia jau buvo susirinkusi minia, žmonių vis daugėjo. Rūpėjo ir šeima. Prieš auštant nuvažiavome pas draugą, gyveno čia pat, už Neries. Paskambinau į namus. Žmona pasakė, kad matė studijos inžinierius, einančius į darbą. Supratau – vyrai bandys! Sausio 13-oji buvo sekmadienis, sausio 14-oji – pirmadienis. Kaip jau minėjau, vidurnaktį iš pirmadienio į antradienį Lietuvos radijas vėl pradėjo savo transliacijas iš Vilniaus, mūsų studijos. Gaila, kad praėjus trisdešimčiai metų, nėra deramai prisimenamas neregių organizacijos indėlis, prie pastato Vilniuje, Naugarduko gatvėje, iki šiol nėra jokio apie šiuos įvykius bylojančio atminimo ženklo. 

Juozas Valentukevičius 

Žadinęs viltį 

Tuo metu, sausio pradžioje, pasivertęs Kalėdų Seneliu, tradiciškai atostogavau. Per radiją išgirdęs kvietimą, kad visi LRT darbuotojai, kur bebūtų, kviečiami atvykti ir susitelkti, baigiau savo „seneliavimą“ ir nuskubėjau į radiją. Padėtis darėsi rimta, kiekvieną dieną galėjome tikėtis bet ko. Sausio 11 d., kai omonininkai šturmavo Spaudos rūmus, jau visą dieną dirbau. Per radiją kalbėjau ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, pats į rusų kalbą verčiau gaunamus tekstus. Sausio 12-ąją turėjau laisvą, į darbą ruošiausi eiti sausio 13 d., iš ryto. Sausio 12-osios vakare prasidėjo visi tie įvykiai. Tos dienos vakare kartu su vyrų choru „Varpas“ koncertavau prie Seimo. Vėlai vakare, eidamas namo, netoli radijo ir televizijos pastatų pamačiau tankus, kareivius. Buvo prisirinkę daug žmonių, skandavo, dainavo. Į pastatą patekti nebuvo jokios vilties. Vienas kitas žmogus tik išsprūsdavo laukan. Buvome susirinkę daug LRT darbuotojų. Visi vieni kitiems perdavinėjome žinią, kad ir kas šią naktį benutiktų, rytoj iš ryto renkamės į pasitarimą prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar LR Seimas). Čia, atitverta statybiniais blokais, buvo mūsų kilnojamoji TV stotis. Naktį radijo ir televizijos kompleksas buvo užimtas. Iš ryto susirinkome ir sprendėme, ką daryti toliau. Kalbėjome, kad radijo transliacijas galėtų perimti Kaunas, kita alternatyva buvo, kad radijas galėtų veikti iš Aukščiausiosios Tarybos. Kadangi jau beveik du dešimtmečius garsinau knygas akliesiems, žinojau apie LASS garso įrašų studijos galimybes. Studijoje buvo tokia pati aparatūra kaip ir radijuje, nutarėme pabandyti atnaujinti transliacijas iš jos. 

Gerai atsimenu tą vaizdą, kai po sausio 13-osios, iš namų pasiėmęs keletą magnetinių juostelių su naujais radijo šaukiniais, pirmą kartą nuėjau į LASS garso įrašų studiją. Buvo radijo inžinierius Viktoras Randakevičius, šviesios atminties radijo technikas, neseniai pradėjęs dirbti šioje studijoje, Algis Matulevičius, inžinierius Gintautas Marčiulaitis – vyrai eina keliais, pravedinėja telefono laidus, kad būtų galima pradėti transliacijas. Sausio 14 d. pradėjome bandyti išeiti į eterį. Pradžioje apie šiuos bandymus nežinojo net Aukščiausiojoje Taryboje dirbę LRT žmonės. Su kolege Danguole Reikaite tos pačios dienos vidurnaktį į eterį prabilome Bernardo Brazdžionio eilėmis. Tai buvo pirmoji, o kartu bandomoji transliacija iš LASS garso įrašų studijos. Gavę patvirtinimą, kad viskas gerai, tos pačios dienos rytą, 6 val., paleidome radijo šaukinius, LR himną ir pradėjome radijo programos transliaciją. Parengėme ir perskaitėme, kiek pavyko sugaudyti, žinias. Tų žinių trijų lapų rankraštį turiu išsaugojęs iki šiol. Taip po truputį pradėjo atsirasti daugiau žmonių, darbas įgavo tam tikrą ritmą. Labai trūko įrašų, ypač muzikinių, todėl transliacijos dažnai vykdavo gyvai, tiesiai prieš mikrofoną. Net ir muzikiniai kolektyvai koncertuodavo gyvai, ateidavo į studiją ir dainuodavo. Ilgą laiką niekas nenutuokė, iš kur mes transliuojame. Užsienio žurnalistams labai rūpėjo pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis dirbame. Atėję vis žvalgydavosi, kur yra siųstuvai ir antenos. Nustebdavo sužinoję, kad nėra nei siųstuvų, nei antenų. Keli darbuotojai davėme sau įžadą po sausio 13-osios iki tol, kol radijas vėl galės veikti atvirai, auginti barzdas. Auginome daugiau nei pusmetį, kol atgavome LRT pastatus. Buvo net vienas juokingas nutikimas: prie įėjimo į pastatą Naugarduko gatvėje, apsirengęs civiliais drabužiais, budėdavo apsaugininkas. Kartą, jau nusiskutęs barzdą, einu – nepraleidžia. Klausia, kur einu ir ko reikia? Kai prakalbėjau, atpažino ir įleido. Žinoma, panašūs „pikantiški“ epizodai nė iš tolo nenusako tų nuotaikų, kuriomis gyveno visa Lietuva. Radijo aparatai tuomet žmonėms buvo tas pat, kas dabar mobilieji telefonai – sužinodavo visą informaciją, tik patys negalėdavo paskambinti. Radijas dažnai buvo ne tik vienintelis informacijos šaltinis, bet ir ženklas, kad esame gyvi, nenugalėti, nenutildyti. Radijas žadino viltį, kėlė žmonių dvasią. 

Po sausio įvykių radijuje dirbau dar daugiau nei du dešimtmečius, iki 2014 metų. Iš viso nuo 1970-ųjų Lietuvos radijui atidaviau 44 metus. Darbas radijuje baigėsi, bet nesibaigė kita veikla. Iki šiol kaip skaitovas dalyvauju „Poezijos pavasariuose“, įvairiuose kituose renginiuose. Kaip fotografas dalyvavau penkeriose olimpinėse žaidynėse. Labai mėgstu keliauti. Esu išmaišęs nemažai pasaulio. Savo „šeimyninėje leidykloje“ jau išleidome 19 kelionių nuotraukų albumų. Galvoje sukasi įvairių planų, sumanymų. Gal kada nors išleisiu ir tikrą, ne „šeimyninę“ knygą. 

Juozas Šalkauskas 

* * * 

Niekada nepamiršiu, kaip pasiaukojančiai, gulėdami ant nugarų, parpuolę ant kelių, visą naktį dirbo inžinieriai, skubėdami parengti studiją eteriui. Tą naktį mudu su Juozu patys parinkome muziką, patys rinkome žinias iš viso pasaulio, skambinėdami draugams visuose Lietuvos miestuose, klausinėdami – kas vyksta? Kokia padėtis? Kadangi puikiai moku angliškai, rinkau žinias iš užsienio radijo kompanijų, kad 6 val. ryto galėtume tvirtai ir iškilmingai pasakyti: „Kalba Vilnius“. (Iš komentaro J. Valentukevičiaus straipsniui „Grėsmės akivaizdoje“) 

Danguolė Reikaitė 

Nuotrauka: akimirka iš prieš 30 metų Lietuvoje vykusių Sausio 13-osios įvykių. Nuotraukos centre – Gedimino prospektas Vilniuje, žvelgiant iš Žvėryno tilto pusės perspektyvos. Kairėje nuotraukos pusėje, prie Lietuvos Seimo, būriuojasi didelė žmonių minia, besidriekianti per Gedimino prospektą. Jo viduryje matoma didžiulė suversta lentų, rąstigalių, statybinių blokų, vielos krūva, ant kurios pasilypėję žmonės. Tolėliau už suręstos barikados prospekto viduryje stovi nedidelis autobusas, prie kurio rikiuojasi dar daugiau žmonių. Gedimino prospektą iš abiejų pusių juosia medžių alėja ir aukšti gatvės šviestuvai. Dešinėje nuotraukos pusėje, ant keliaaukščio pastato, esančio kitapus Seimo, stogo užsiropštę keletas jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, kiek matyti, vyrų, stebinčių minią iš aukštai. Vyrai persisvėrę ir alkūnėmis atsirėmę į stogo kraštą, atrodo sunerimę, vienas iš jų ranka susiėmęs už galvos. Kitas vyras, kairę ranką ištiesęs į Gedimino prospektą, tvirtai laiko vėjo blaškomą Lietuvos trispalvę. Nuotraukos centre didelėmis baltomis raidėmis užrašyta „Aš prisimenu, kodėl mes esame laisvi“, o šalia užrašo pavaizduotas laisvės simbolis – mėlynos gėlės, neužmirštuolės, žiedas, susidedantis iš penkių mėlynų vainiklapių ir geltono gėlės viduriuko. Neužmirštuolę kasmet minint Laisvės gynėjų dieną skatinama įsisegti, taip prisimenant ir pagerbiant visus žuvusius ir nukentėjusius už Lietuvos laisvę.