Mūzų pėdsakais

Antanas Šimkus, poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius

Atsiribojant nuo antraeilių dalykų

Imdamas į rankas naują, jau septintąją, poeto Alvydo Valentos eilėraščių knygą, negalėjau neatkreipti dėmesio į mielą akiai dizainą, tam tikrą ankstesnių Homero knygos rinkinių iliustracijų parafrazę. Tad tekstą pradedu nuo padėkos taip šį rinkinį išpuošusiam Rokui Gelažiui. Ačiū! Skaidri, aiški, minimalistinė dizaino struktūra puikiai susisieja ir su šios knygos autoriaus idėja – parašyti po eilėraštį-komentarą kiekvienai iš šių antikinio epo, priskiriamo jau minėtam graikų dainiui Homerui, giesmių, pasirenkant epigrafui po eilutę iš kiekvienos pasirinktinai. 

Taip knygai padiktuota išbaigta, apeliuojanti į klasikinį Antikos pasaulį, darnos proporcijomis paremta knygos forma. Du skyriai, vienažodžiais pavadinimais: „Iliada“ ir „Odisėja“. Po dvidešimt keturis eilėraščius, komentuojančius kiekvieną giesmę. Iš viso – keturiasdešimt aštuoni poetiniai tekstai. 

Tokia paprasta, bet įtaigi kompozicijos tvarka atvėrė A. Valentai galimybę nebesukti galvos dėl leidinio formaliųjų dalykų ir susitelkti į turinio išgryninimą, atmetant, kas nereikalinga. Panašiai apie poeto kūrybos principus kalba ir filosofas Naglis Kardelis, kuris šios knygos pabaigoje publikuojamame straipsnyje taikliomis įžvalgomis apibendrina A. Valentos poezijos santykius su Antika ir nūdiena. Tiesą sakant, ir šios apžvalgos pavadinimą pasiskolinau iš filosofo teksto (o tame straipsnyje jis, savo ruožtu, atsidūrė iš ketvirtosios giesmės „Odisėjos“ skyriuje, kur minima, kad „teritorijos, tuštėjantis valstybės iždas/ ar skystasis auksas – nafta – yra tik antraeiliai,/ nežadinantys vaizduotės/ ir poeto plunksnos neverti dalykai.“ (eil. „Kas buvo Lakedaimone?“, „Odisėja“, IV giesmė) 

Tai kas vis dėlto verta kūrėjo dėmesio, ką jis renkasi apgiedoti poezijos rinkinyje „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“, kuriam, kaip pats autorius mini, prireikė penkiolikos metų? 

Eilėraščiuose arba giesmėse, prierašuose, jei jau pasinaudotume paties poeto siūlomais žodžiais, paliekami klasikiniai, „originalūs“, lietuviškame Homero kūrinių vertėjų pateikti pavadinimai (tarkim, pirmoji „Iliados“ giesmė pavadinta „Maras stovykloje. Achilo pyktis“ tiek Jeronimo Ralio vertime, tiek A. Valentos knygoje). Tad raktinė antraštės energija iš dalies persikelia į epigrafo eilutes, liudija asmeninę autoriaus atranką skaitant Homerą. Subjektyvių, biografinių kontekstų šiame rinkinyje, kaip galima suprasti iš poeto interviu, netrūksta, tačiau juos palikime pasakoti pačiam kūrėjui, atkreipdami dėmesį į visuotinesnius kontekstus. 

Meistriškai pasitelkdamas graikų mitologijos simbolius, autorius vaizdingai kalba apie pamatinę karo, meilės, draugystės, lemties tematiką, taip ši knyga įgyja aiškiai išreikštą sąsają su Homero kūriniais. Tačiau renkamasi ne atpasakoti tuos mitus ar originaliųjų giesmių turinį, o praplėsti, suaktualinti, įvietinti iki mūsų atsklidusią universalią mitų galią. 

Ne kartą šioje knygoje A. Valentos eilėse minimi trys tūkstančiai metų nuo andainykščių įvykių iki nūdienos nėra vien retorinė puošmena kalbėjimo įtaigumui, tai – tarsi paties kūrėjo siūlymas traktuoti erdvėlaivį kaip vientisą ir nedalomą, jame vykstantys nutikimai ir įvykiai yra ir mūsų gyvenimo (ir mirties) dalis. Daugelis siužetų amžini, kartotiniai. Apie tai su daugeliui ankstesnių poeto knygų būdinga ironija bei įtraukiant mitus pravarčiu stoicistiniu stiliumi autorius nesyk leidžia nujausti. Pavyzdžiui, moterų galios tematika: „Moterys įkvepia prasčiausius poetus,/ bailiausius kareivius/ ir sutramdo nuožmiausius barbarus...“, čia pat paneigimas su aliuzija į moterų vertinimą bei nuvertinimą Antikoje, o gal ir šiais laikais: „Dvidešimt rinktinių Trojos gražuolių/ prieš vieną dailų jaunikaitį –/ tai bent vyriška draugystė,/ tai bent ištikimybė! (...) tikras herojus gimsta gal tik kartą per šimtmetį./ Šiaip ar taip, kas drįstų dar tvirtinti,/ kad moterys lemia istoriją?“ („Pasiuntiniai pas Achilą. Maldavimai“, „Iliada“, IX giesmė) 

Karas irgi nėra vien lokalus senovės graikams būdingas įvykis. Pavyzdžiui, apie šį reiškinį kaip apie prekę ir tos rinkos teritorijas A. Valenta rašo pasitelkęs ir istorinį, ir geografinį aspektą: „(...) už negyvą kūną galima gauti išpirką,/ už ją – vėl pirkti kardų ir kulkų,/ jas sėti prie Trojos sienų,/ Vaterlo ir Verdeno laukuose,/ Ukrainos stepėse.“ („Hektoro kūno atvadavimas“, „Iliada“, XXIV giesmė). 

Apie amžiną pasikartojimą labai ryškiai kalbama susiejant antikinius ir pagoniškuosius (kuriuos galima suprasti ir kaip baltų gentims būdingus) laidojimo ritualus: „raudos, laužas, žaidimai,/ išsidalijami velionio ginklai –/ nejaugi čia ta pati gentis,/ išnykusi istorijos sutemose/ ir vėl stebuklingai atsiradusi kitame laike?/ nejaugi per du ilgus tūkstantmečius/ ji visai nepasikeitė?“ („Varžybos Patroklo garbei“, „Iliada“, XXIII giesmė, p. 37). 

Poeto knygoje sąsajos, palyginimai, antikinių mitų ir mūsų tautos žodinio paveldo bendrinimas taip pat yra vienas iš kertinių vieningo erdvėlaivio kūrimo būdų. Daug kur A. Valenta pasitelkia tautosaką – ištrauką iš lietuvių liaudies pasakos, dainos stilizaciją. Ir tos sąjungos atrodo vykusios bei įtaigios (plg., eil. „Hektoro ir Andromachės pasimatymas“ ar eil. „Numirėlių šalis“ etc.). 

Nors tie knygos poetiniai tekstai savo raiškos būdu nesiekia giminiuotis su antikiniu hegzametru, tačiau autorius kuria tam tikrą archajinio teksto didybės nuotaiką ar bent jau nuojautą, dažnai pasitelkdamas išvardijimus, sinonimiką, išnaudodamas įvairias homoformas, ir ta pasikartojimų visuma eilėraščiuose priartina prie panašia karine leksika ir tematika, tik kiek mažesne ironijos doze, rašiusio Rimvydo Stankevičiaus poetinių tekstų (tarkim, iš jo rinkinio „Laužiu antspaudą“, „Valhala“ ir pan.). 

Viena iš daugelio poetinių A. Valentos stiprybių, būdingų didžiajai jo kūrybos daliai, tačiau galbūt būtent šiame rinkinyje atsiskleidžiančių dėl natūraliai iškylančių istorinių paralelių, yra intertekstinės nuorodos. Jų yra pilna knyga, tačiau įtaigiausiai išreikštos, žinoma, tos, kurios minimos tiesiogiai. Tad tarp šių Alvydo Valentos nuorodų galima atrasti Sigito Parulskio eilėraščio eilute pradedamą giesmę (eil. „Menelajo žygdarbiai“), labai įdomiai ir vykusiai transformuojamą Jono Biliūno novelę „Brisiaus galas“ (eil. „Telemacho sugrįžimas Itakėn“), kitų sąsajų. Žinoma, intertekstai neapsieina ir be pasaulinės literatūros autorių. Jei būtų sudaroma minimų rašytojų pavardžių rodyklė, į ją pakliūtų ir Melvilis, ir Remarkas, už savo personažų slapstosi ir Hašekas, ir Diuma, ir daugelis kitų, kurių dėl vietos stokos neminėsime, tačiau dar kartą patikinsime, jog ši A. Valentos poezijos knyga yra daugialypė ir daugiamatė. 

Turbūt nebepavyks išsamiau peržiūrėti visų tų lygmenų, tačiau pridurtina, kad programiniais knygos tekstais galbūt galima būtų pavadinti rinkinio pabaigoje publikuojamus tris poetinius tekstus-giesmes, ypač paskutinįjį, kuris kaip apibendrinimas tinka bet kurios epochos žmogaus ir dievybės santykiui apibrėžti. Tad finalinė citata tebus iš šios giesmės: „(...) Be žmonių dievų gyvenimas/ taptų nepakeliamas,/ ir jie tai žino./ Norėtų nežinoti, bet žino:/ be Homero ir daugybės bevardžių poetų giesmių/ nemirtingieji dievai numirtų patys.“ („Antrąkart numirėlių šalis. Susitaikymas“, „Odisėja“, XXIV giesmė). Esam, kol mes atmename ir kol mus atmena. 

Beje, poetas viename interviu juokavo, kad kažin ar pats pažadintas iš miego prisimintų šios knygos pavadinimą – „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Jam ir nebūtina, tačiau pradžiuginto ir dėkingo skaitytojo atminty svarbiausi dalykai išlieka be ypatingesnių dieviškųjų mnemotechnikų. Kaip galbūt nebuvo būtinas ir tas neiginys knygos pavadinime. Akivaizdu, kad autorius tas iliustracijas regėjo. Vadinasi, jos egzistuoja! Ir skaitant tekstą tai labai aiškiai matyti. 

Autoriaus nuotrauka. Antanas Šimkus. Jaunas vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, vyras švelniai šypsosi ir atrodo pasitikintis savimi. Jis užsidėjęs akinius siaurais rėmeliais, vilki tamsų megztinį. 

Nuotrauka: Knygos viršelis, autorius Rokas Gelažius 

Alvydo Valentos knygos viršelis, iliustruotas Roko Gelažiaus. Viršelyje vaizduojamas piešinys, išmargintas senovės graikų dekoraciniais motyvais, atrodo kiek neįprastas, senovinis ir tarsi išraižytas akmenyje. Jo centre – didelis avinas, lipantis į kalną, o jam per krūtinę, po pilvu, pririštas už jį gerokai mažesnis vyras. Šis supančiotas grandine taip, kad nugara liečia avino pilvą, o iškelta galva žvelgia pirmyn, ten pat, kur ir avinas. Vyras primena graikų dievą ar kovotoją, jo plaukai trumpi, jis užsiauginęs barzdą, nors ir stipriai supančiotas, atrodo gana stiprus. Piešinyje avino matyti tik pusė, taip pat kaip ir žmogaus. Tiek avino, tiek vyro žvilgsniai gana tušti, bejausmiai. 

Alvydas Valenta 

„Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Eilėraščiai. Išleido asociacija „Slinktys“. Vilnius, 2020. 

Kova upės pakrantėje 

Griaudėjo aidas skardingas pakrantėm. O žmonės gi šaukė. 

      „ILIADA“, XXI GIESMĖ 

Falanga, 

keturkampiu, 

pusračiu, 

pusmėnuliu, 

visai kaip protėviai – 

pavianai, 

orangutanai, 

didelės 

raumeningos 

žmogbeždžionės, 

kaip vilkai, 

eiklieji elniai, 

šakotaragiai briedžiai, 

dėl teritorijos, 

patelių, 

maisto... 

Įrašyta 

gamtos įstatymuose, 

genetinėje atmintyje, 

garbės kodeksuose, 

karalių priesakuose, 

visai kaip pavianai, 

speiguotą žiemos naktį 

miško proskynoje 

mirtinai susigrūmę vilkai, 

giminė 

prieš giminę, 

būrys 

prieš būrį, 

didvyris 

prieš didvyrį, 

upės pakrantėje, 

prie miesto sienos, 

lygumoje, 

jūroje, 

Poseidonui 

ir kitiems dievams 

kvatojantis! 

Itakiečių vyrija. Telemacho iškeliavimas 

Lynus atrišo draugai ir, sulipę į laivą, susėdo. 

      „ODISĖJA“, II GIESMĖ 

Sėda vyrai laivuosna 

greituosna, juoduosna, ilguosna, 

leidžiasi vyrai bangosna 

šaltosna, piktosna, baltosna. 

Keliauja vyrai šalysna 

tolimosna ir svetimosna. 

Moterys grįžta namuosna, 

tuščiuosna ir dideliuosna, 

moterys lieka laukti, 

verpti, austi, ilgėtis. 

Sėdasi vyrai staluosna, 

pilasi vyną taurėsna, 

trenkia vynas galvosna. 

Eina vyrai karuosna, 

traukia jaunikiais piršlėsna, 

keliauja laimingi dausosna, 

amžinųjų medžioklių kraštuosna, 

moterys moka laukti, 

moterys moka tikėtis. 

Telemacho sugrįžimas Itakėn 

Čia ir gulėjo vargingasai Argas, erkėm apkibęs. 

      „ODISĖJA“, XVII GIESMĖ 

Tai buvo visai ne vilkšunis, 

jaunystėje kibdavęs pikčiausiems žvėrims į gerkles, 

visai ne mitologinis Argas, 

lydėdavęs savo šeimininką medžioklėse, 

o senas, žilais gaurais apaugęs 

ir jau beveik visai apakęs Brisius. 

Gulėjo palei tvartą ant spalių krūvos, 

markstėsi nuo popiečio saulės spindulių 

ir iš įpratimo vis dar aplodavo savuosius. 

Ir tas, kurį jis atpažino, buvo visai ne didvyris – 

dievų numylėtinis, 

tvirtovių griovėjas, kiklopo nugalėtojas, 

bet nelaimingas džiovininkas studentas, 

iš tolimų imperijos universitetų 

sugrįžęs į gimtus namus numirti. 

Istorija suklydo, 

ateities kartoms išsaugojusi neteisingą siužetą, 

istorija visada suklysta, pasirinkdama statistus, aktorius režisierius, 

tikrasis siužetas yra apie rainą liesą katytę 

ir paleistą į ją indėno strėlę, 

ant aukšto kalno degantį Laimės žiburį, 

savojo Petriuko nuolatos klausinėjančią Juozapotą... 

Istoriją rašo ir perrašo nugalėtojai – 

Agamemnonai, Odisėjai, Rotšildai, 

generolai, bankininkai, valstybės vyrai – 

dievai laimina jų žygius ir jų darbus, 

o dievaitės su jais dalinasi savo guoliu. 

Tai buvo visai ne Argas, bet Brisius, 

senas, žilais gaurais apaugęs kiemšunis, 

visą gyvenimą ištikimai tarnavęs 

bevardžiui šeimininkui, 

o iškeliaudamas į amžinuosius medžioklės plotus, 

dar suspėjęs palaižyti jo dulkėtus batus.