Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

„Juozai, ar tai tu?“


 

Parašas po straipsniuVienas žinomiausių Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos kino ir teatro aktorių, diplomatas, buvęs Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje, fotomenininkas ir bibliofilas Juozas Budraitis šiais metais šventė garbingą 80 metų jubiliejų. 

Legendinis aktorius sukūrė daug įspūdingų vaidmenų kine. Debiutavo 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus režisuotame filme „Niekas nenorėjo mirti“, suvaidindamas Joną Lokį. Vėliau vaidino kino juostose „Sadūto tūto“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Lanfiero kolonija“, „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Skydas ir kalavijas“, „Su tavim ir be tavęs...“ ir kitose. Bene taikliausiai J. Budraičio vaidmenis kino filmuose apibūdino rašytojas Laimonas Tapinas: „Šis aktorius yra suvaidinęs tokių skirtingos socialinės padėties, charakterio bei temperamento herojų, pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kad, atrodytų, jam visai nesvarbu, ką vaidinti.“ 

1980 m. režisieriaus Jono Vaitkaus kvietimu aktorius Juozas Budraitis debiutavo teatre, Henriko Ibseno pjesėje „Statytojas Solnesas“, suvaidindamas pagrindinį Solneso vaidmenį. Kauno valstybiniame dramos teatre J. Budraitis dirbo 1979–1989 metais. Įsimintini šiame teatre aktoriaus sukurti vaidmenys spektakliuose „Šarūnas“, „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“, „Senelių namai“, „Trys seserys“ ir kt. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, garsus kino ir teatro aktorius tapo diplomatu, kultūros atašė. 

Pretekstu pakalbinti jubiliatą tapo ne tik minima garbinga sukaktis, bet ir mažai žinomas faktas, kad vaikystę Juozas Budraitis praleido Švėkšnoje, neregių ir silpnaregių darbininkų apsuptyje. 

 

– Kalbėdamas apie vaikystės patirtis esate prasitaręs apie bendravimą su neregiais, susitikimus su jų pasauliu. Kokį antspaudą šios patirtys paliko jums? 

– Mano vaikystė tekėjo Švėkšnoje. Augau kaip visi vaikai. Padėjau tėvams, žaisdavau su draugais. Tėtukas dirbo aklųjų gamybiniame mokymo kombinate meistru. Jis mokė neregius velti veltinius. Kartais, siųstas mamos ar pačiam prireikus, nukurnėdavau į tėtuko darbą. Ten pirmą kartą pamačiau šiuos žmones. Jie man buvo ir yra draugai ar bičiuliai. Mūsų artimesnė pažintis prasidėjo mano paauglystės metais. Tada skaičiavau keturioliktuosius gyvenimo metus. Visi naujieji mano draugai dirbo šiame kombinate ir už mane buvo vyresni. Darbininkų bendrabutis – šalia kombinato. Vyrai gyveno viename dideliame kambaryje. Palaipsniui su visais susidraugavau. Nors mano bičiuliai buvo paprasti darbininkai, man įspūdį paliko jų noras pažinti ir prusintis. Vyrai po darbo prašydavo jiems paskaityti naują knygą, tik ką nusipirktą ar paimtą iš bibliotekos. Ne iš karto sutikau balsu skaityti. Drovėjausi ir nebuvau tikras, ar mano „grožinis skaitymas“ patiks bičiuliams. Peržengiau save ir pradėjau. Greitai įgudau skaityti netgi išraiškingai ir su intonacija. Kai perskaitydavau knygą, ją man padovanodavo. O magaryčių pridėdavo dar kelias. Iki šiol savo bibliotekoje saugau šias knygas. Jos paklojo tvirtą pamatą domėtis ir kolekcionuoti knygas. 

Gerais bičiuliais tapo Jonas Lingevičius (sunkiai judantis), Vytautas Venckus, Antanas, kurio pavardės neatmenu, bet iki šiol matau vaizdą, kaip jis atrodė. Antanas mėgdavo stovėdamas susikišti pirštus į akis ir linguoti svorį permetant nuo vienos ant kitos kojos. Vytautas – gražus, lieknas, garbanotas vyras. Jis visada vaikščiojo su juodais akiniais, po jais slėpdamas nematančias akis. Man su juo itin lengva buvo vaikščioti. Jis jausdavo kelią iš menkiausio rankos prisilietimo, jam nereikėdavo pasakinėti, kur eiti, kur kelti koją ar sustoti. Vėliau prie mūsų būrelio prisijungė Juozas Dzidolikas, mane žavėjęs begaline energija, savarankišku judėjimu ir, žinoma, grojimu įvairiausiais muzikos instrumentais. Juozas buvo apdovanotas absoliučia muzikine klausa. Iš prigimties jis nematė. Smalsiai, su itin dideliu įdomumu, stebėjau ir gilinausi į tai, ką mano bičiuliai jaučia, kuo skiriasi nuo aplinkinių. Atmenu kartais gerokai aštrius mūsų pokalbius apie negalią. Vis svarstydavome, kas blogiau – neturėti kojos, rankos, būti kuprotam, silpno proto ar nematyti ir nuolatos gyventi tamsoje. Laikydavausi nuomonės, kad geriau neturėti kojos, bet ne akių. Bendros nuomonės nesurasdavome, nes skyrėsi kiekvieno savivoka. 

Aš ne tik skaitydavau, bet prireikus draugus lydėjau tvarkyti reikalų. Vasaromis visu būriu patraukdavome už miestelio. Ten, vadinamajame Žvėryne, kartu maudydavomės. Kartais lydėdavau į restoraną. Eidamas su bičiuliais, nežinojau, kaip juos vesti. Teko pasitelkti stebėjimą ir praktiką. Ilgainiui supratau, kad judėjimą nulemia žmogaus temperamentas ir drąsa. Vieni bičiuliai eidavo nedrąsiai, sunkiai kilnodami kojas, įsitvėrę manosios alkūnės. Kiti eidavo žingsniu kitu atsilikę, vos liesdami mano ranką. Ypač lengvai ir greitai vaikščiojo Juozas Dzidolikas. Iki šiol stebiuosi jo erdvės jutimu. Juozas neklysdamas visada sustodavo prie kelyje pasitaikiusios kliūties. 

Žavėjausi vienu neregiu, dabar neatmenu nei jo vardo, nei pavardės. Jis puikiai grojo akordeonu ir mėgo poeziją, laisvu nuo darbo metu grojo šokių vakaruose, mokyklose ir pasilinksminimuose. Kartą manęs paprašė, kad paskaityčiau Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“. Žinoma, poemą perskaičiau. Bičiulis užsirašinėjo. Jis nusprendė atmintinai išmokti nors dalį šios poemos. Stebėdamas, kaip rašoma grifeliu, po truputį perpratau brailio raštą. Gavęs dovanų lentelę su grifeliu pats ėmiau baksnoti. Palaipsniui gerai pramokau rašyti. Pats perrašydavau draugams poezijos posmus ir dar šį bei tą. Gaila, bet skaityti pirštais taip ir neišmokau. Kaip galėjau nesižavėti tokiais žmonėmis, kurie nepaisydami fizinių sunkumų tiek daug skaitė, mokėsi groti, deklamuoti ir į šią veiklą įdėdavo visą savo dūšią! Iki šiol man išlieka paslaptimi, kaip jie galėdavo atmintinai įsisavinti tokius milžiniškus tekstus ir neklysdami atmintinai deklamuoti. Manųjų draugų pasaulis mane supo iki pat Klaipėdos. Netgi trumpai dirbau Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybiniame mokymo kombinate. 

 

– Turbūt iki šiol puikiai atsimenate kelionę į Odesą ir lagaminą, pilną sviesto? 

– Du bičiuliai J. Lingevičius ir V. Venckus nusprendė važiuoti į Ukrainos miestą Odesą. Anuomet Odesoje dirbo žymiausias Sovietų Sąjungos oftalmologas Vladimiras Filatovas. Draugai tikėjo ir svajojo galbūt nors šiek tiek išvysti juos supantį pasaulį. Vyrai manęs paprašė mažytės paslaugos – lydėti juos kelionėje. Tolima kelionė suintrigavo, atsiklausiau tėvelio. Gavęs pritarimą, sutikau. Jonas iš kažkur išgirdo, kad Odesoje trūksta sviesto. Norėdamas padengti kelionės išlaidas nusprendė nupirkti pardavimui sviesto. Sviestas buvo parduodamas tokiomis plytomis po vieną kilogramą, susuktas į sviestinį popierių. Vyrai nupirko visą lagaminą sviesto. Aš net negalėjau to lagamino atkelti nuo žemės. O Jonas, buvęs kalvis, jį be didesnių įstangų nešė. Kelionėje į Odesą patyrėme daug nuotykių. Iš pradžių iš Švėkšnos važiavome į Vilnių. Tuomečiai Aklųjų draugijos vadovai paprašė aplankyti juos. Vilniuje apsistojome nedideliame viešbutuke prie geležinkelio stoties. Į sostinę atvykome be nuotykių. Už lango žiema. Turėjome visą parą. Viešbutyje šilta ir jauku. O sviestas... Jonui ir sakome: „Tavo sviestas ištirps“. Ką daryti? Sugalvojome! Gi už lanko žiema, rimtas šaltukas. Visi trys nusijuosėme diržus. Jais apsukome lagaminą ir nakčiai pakabinome už lango. Laimei, sviestui nieko neatsitiko ir jis puikiai išsilaikė. Ryte atsikėlę pėsčiomis nutapsėjome iki tuometės Lietuvos aklųjų draugijos būstinės. Grįžtant nutiko smagus nutikimas. Parduotuvėje kiekvienas nusipirkome po riestainių grandinę. Tada riestainiai buvo suverti ant paprasčiausios virvutės. Mes juos pasikabinome ant kaklo. Leidomės Partizanų prospektu (dabartinė Naugarduko gatvė) žemyn. Artėjant link dabartinės Pylimo gatvės mūsų laukė status kalnas. Tada šia gatve mažai kas važiavo ir ji nebuvo valoma. Po sniegu slėpėsi ledas. Leidomės atsargiai. Bet tik opt, Jonui susimaišė kojos ir jis griūdamas parvertė mus. Mes visi, keldami baltą sniego debesį, nukurnėjome žemyn. O prieš mus ridenosi riestainių armada. Draugams papasakojus apie tą makabrišką vaizdą turėjome daug gardaus juoko. 

Į Odesą teko važiuoti per Žlobiną (Baltarusijoje esantis miestas). Tiesioginio traukinio tuo metu iš Lietuvos į Odesą nebuvo. Žlobine pernakvojus vieną naktį be nuotykių pasiekėme kelionės tikslą. Jonas užsispyrė: kol neparduosime sviesto, jokių daktarų. Vytautas kategoriškai rėžė: „Aš su spekuliantais į turgų neisiu.“ Ir liko viešbutyje. Mudviem su Jonu teko ieškoti vietinio turgaus. Iš tiesų prekyba ėjosi kaip iš pypkės. Sviestą bematant išgraibė. Bebaigiant prekiauti prie mūsų prisistatė milicininkas. Supratau, kad ši prekyba mums geruoju nesibaigs. Tada už spekuliaciją buvo griežtai baudžiama. Kritišku momentu nepasimečiau ir sumojau ką daryti. Jono paprašiau vienos sviesto plytos. Priėjęs prie milicininko sakau: „Tai jums.“ Kalbėjau laužyta rusų kalba. Milicininkas imdamas sviestą tarė: „Lauk iš čia! Aš jūsų nemačiau.“ Pardavę sviestą nuvažiavome pas gydytoją V. Filatovą. J. Lingevičiui sužibo viltis. Gydytojai pažadėjo, kad pagelbės. Jonas pasiliko, o mudu su Vytautu, kuriam akių gydytojai vilties nesuteikė, grįžome namo. 

 

– Man tikra mįsle išlieka, kaip mažo miestelio paauglys susidomėjo neįgaliais žmonėmis, išmoko jų rašto, perprato palydovo amatą. Nejaugi nebuvo įdomesnių užsiėmimų? 

– Nuo pat vaikystės turiu regėjimo-stebėjimo maniją. Ši manija vėliau pravertė filmuojantis ir vaidinant teatre. Smalsiai stebėjau šiuos žmones. Jų elgesį buityje, miestelyje, darbe, koncertų metu. Nuolat stebint pamažu perpratau bičiulių elgseną, supratau, kuo jiems galiu padėti. Neslėpsiu, norėdamas geriau perprasti draugų pasaulį, pats užsimerkęs mėgindavau orientuotis aplinkoje. Dar vienas pastebėjimas – visada galvojau, kad lydinčiajam aš turiu kabintis už rankos, o tikrovėje atvirkščiai – jie kabindavosi. Vieni – vos pirštų galiukais, kiti įsitverdavo mirtinai, net ranką sunkiai judinau. Daugelis bičiulių itin jautrūs, greitai įsimenantys kelią ir susigaudantys aplinkoje. Restorane jie vos pirštų galiukais apčiuopę stalo paviršių neklysdami surasdavo lėkštę ir šalia jos padėtus įrankius. Mūsų draugystė nenutrūko. Atitarnavęs kariuomenėje, o vėliau ir studijuodamas Vilniaus universitete teisę vis lankydavau bičiulius. Jų klausa itin jautri. Man pravėrus bendrabučio duris ir vos žengus kelis žingsnius, jie žinojo, kad tai aš. Garsiai klausdavo: „Juozai, ar tai tu?“ 

Kartą draugus aplankiau po ilgesnio laiko. Norėdami mane atpažinti jie lietė mano veidą. Supratau, kad jų puiki liečiamoji atmintis. Man patiko bičiulių įvairumas ir jautrumas. Vieni sekdavo naujausias žinias, domėjosi literatūra, poezija. Kitiems pakakdavo savų rūpesčių, o aktualiausia būdavo iš spintelės išsitraukti atsiųstą dešrą ir gerai pavalgyti. Treti itin didelį dėmesį kreipdavo į savo avalynę: batai privalėjo blizgėte blizgėti. Jų rankose nuolat būdavo šepetys ir batas. Kartą Juozas Dzidolikas paprašė palydėti į parduotuvę ir padėti išsirinkti kostiumą. Jo ir klausiu: „Kokios spalvos norėtum?“ Juozas nedvejodamas atsakė: „Raudonos.“ Suglumau, nutilau nežinodamas ką pasakyti. Atsikvošėjęs tariau: „Juozai tavo raudono kostiumo niekas nesupras. Žinai, šią spalvą dievina moterys.“ Bičiulis pakraipė galvą, trumpam susimąstė ir nusipirko, tiems laikams įprastos spalvos kostiumą. 

 

– Neregiai vaiko ir paauglio akimis – tik ištikusi situacija ar gilesnė patirtis, pravertusi kine, o vėliau ir teatre? Ar tekdavo prisiliesti prie neįgaliųjų temos kaip kūrėjui? 

– Bendraudamas su savo bičiuliais ne tik sėmiausi patirties, bet ir patyriau gerą auklėjimo pamoką. Kaimynai vis tėtukui sakydavo: „Žiūrėk Juozuko. Bendravimas su aklaisiais tavo vaikui nieko gero neduos. Jie Juozelį tik gerti išmokys.“ Iš tiesų, išeiginėmis per pietus būdavo pakeliama viena kita taurelė. Prisipažinsiu, kad bendrabučio kambaryje paragavau pirmą alkoholio taurelę. Iki šiol atmenu tėtuko atsakymą: „Tu, motin, žiūrėk savo, o aš už Juozuką atsakau.“ 

Bendravimas su bičiuliais, jų aplinkos pažinimas itin pravertė tolesnėje aktoriaus veikloje. Teko labai daug keliauti lėktuvais, traukiniais, autobusais. Stotyse ilgas valandas laukiau reikiamos transporto priemonės. Laikas neprailgdavo, pasinerdavau į bendrakeleivių stebėjimą. Juos ne tik stebėdavau, bet ypač gilinausi į jų charakterius, būdo bruožus. Kiek jų vidinis temperamentas atsispindėdavo kūno mimikoje. Prireikus vaidinti, pasirinkdavau matytą tipažą ir improvizuodavau. Bendraudamas su bičiuliais išmokau jautrumo. Jautriai prisiliesti ne tik fiziškai, prie bet kokio daikto. Man tamsoje orientuotis lengviau negu dabartiniams draugams. Paauglystės pažintis padėjo įveikti vaidmenyse iškilusius barjerus, ypač judėjimo ar socialinio vaidmens struktūrą. Turiu galvoje kuriamo personažo bendravimo ypatumus. Štai Juozas Dzidolikas eidavo visada nuleidęs rankas. Vienoje rankoje laikydamas portfelį. Priartėjęs prie kliūties jis ją intuityviai pajusdavo ir sustodavo. Žengdavo žingsnį į šalį ir apeidavo kliūtį. Sekdamas bičiulio pavyzdžiu aš taip pat treniruodavausi. Šie įgūdžiai pravertė organiškai judėti filmavimo aikštelėse, o vėliau ir teatro scenoje. Dėl to jautriau pajusdavau aplinką. Užsimerkęs mėginau įsiklausyti į supančią aplinką ir „įsipaišyti“ į erdvę. Atsimerkęs tvirtai žinojau, kaip elgtis, judėti ar sėdėti konkrečiame epizode. 

 

(Pokalbio tęsinį skaitykite kitame „Mūsų žodžio“ numeryje) 

 

Nuotrauka: Kadaise sutiktus neregius J. Budraitis iki šiol tebevadina bičiuliais / asmeninio archyvo nuotr. 

Juozo Budraičio nuotrauka. Garbaus amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo vyras vaizduojamas nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, akys primerktos, tačiau veide galima įžiūrėti švelnų šypsnį. Vyro plaukai trumpi, žili, jis užsiauginęs ūsus ir pusilgę barzdą, užsidėjęs akinius plonais rėmeliais. Aktorius vilki marškinius su apykakle, ant kurių apsirengęs tamsią susagstomą liemenę, o ant šios – tamsią ploną striukę ar švarką su apykakle ir didele kišene krūtinės kairėje pusėje. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]