Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Kelias į įtraukiąją visuomenę – koks jis


 

Parašas po straipsniu2021-aisiais sukanka 20 metų, kai LASS ir kitų didžiųjų neįgaliųjų organizacijų iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF). Per du dešimtmečius Forumas išvystė plačią veiklą keisdamas negalios politiką Lietuvoje, burdamas, vykdydamas ir atstovaudamas įvairiems projektams. Prieš kelerius metus asociacija šiek tiek pakoregavo pavadinimą – dabar ji vadinasi Lietuvos negalios organizacijų forumas, tačiau santrumpa LNF ir interneto svetainė www.lnf.lt nepasikeitė. Per paskutinius šešetą septynetą metų LNF ypač sustiprėjo, jo nuomonė tapo svarbi daugeliu neįgaliųjų gyvenimo klausimų. Pastarojo dešimtmečio aktualijas LNF vadovė apibendrino Tarptautinei neįgaliųjų dienai skirtame pranešime „Prieš dešimt metų Lietuva davė pažadą žmonėms su negalia, bet jo neištesėjo“ (tekstą galima rasti LNF interneto svetainėje). 

Kaip viena iš LNF steigėjų, LASS visada buvo aktyvi jo narė, tačiau Forumas yra savarankiškas darinys, gyvena ir dirba savo ritmu. Ne visada viską suspėjame išgirsti, suprasti, pasverti, o pastaraisiais metais tarp LASS ir LNF atsirado tam tikrų prieštaravimų. Svarbiausias jų turbūt dėl socialinių įmonių: LNF pasisako už neįgaliųjų darbą atviroje rinkoje ir tam turi svarių argumentų, LASS ne tokia kategoriška, jos patirtis byloja, kad daugelis šiose įmonėse dirbančių regėjimo negalios žmonių darbo atviroje rinkoje greičiausiai nerastų. Turėdamas galvoje šias ir kitas aktualijas, LASS respublikinis centras lapkričio mėnesį surengė nuotolinę diskusiją, kurioje dalyvavo LASS bendruomenės atstovai, LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė, LNF sekretoriato darbuotojos Henrika Varnienė, Lina Garbenčiūtė ir Simona Aginskaitė. Diskusiją moderavo žurnalistė Irma Jokštytė. 

 

I. Jokštytė. Jau pats pavadinimas – Lietuvos negalios organizacijų forumas – sako, kad vienijate neįgaliųjų organizacijas ir joms atstovaujate. Skirtingos organizacijos, skirtingos negalios – kas konkrečiai sudaro jūsų veiklos turinį, kokias šių dienų aktualijas sprendžiate? 

 

D. Juodkaitė. LNF vienija 14 organizacijų, 13 tikrųjų narių ir vieną asocijuotą – socialinio įdarbinimo agentūrą „Sopa“. Su šiomis organizacijomis palaikome ryšį, nuolat bendraujame. Atliekame JT konvencijos įgyvendinimo stebėseną, teikiame ataskaitas tarptautinėms ir Lietuvos institucijoms, dalyvaujame priimant sprendimus negalios politikoje nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu. Karščiausia aktualija – neseniai vykę rinkimai: aktyviai veikėme siekdami geresnio jų prieinamumo įvairių poreikių asmenims. Išleidome rinkimų prieinamumui skirtą leidinį. Kita aktualija – COVID-19, kokį poveikį, kokias pasekmes pandemija turi ir turės ateityje įvairių negalių žmonėms, kokią įtaką ji daro vaikams, suaugusiems, lankantiems užimtumo, dienos centrus. Patys taip pat vykdome įvairius projektus, veiklas. 

Neseniai Lietuvoje nuskambėjo istorija apie autistišką vaiką auginančią ir praėjusiais metais bandžiusią žudytis mamą. Tai kraštutinis atvejis, kai nebematoma išeičių, o vienintelė išeitis – nutraukti savo ir savo vaiko gyvenimą, bet jis rodo, kad Lietuvoje vis dar nėra reikalingų socialinių paslaugų, kad pagalba ir paslaugos turi būti tokios, kokių šeimoms reikia, o ne tokios, kokias įsivaizduoja ir kuria valdininkai. 

 

I. Jokštytė. Kaip atsirenkate prioritetus, nusprendžiate, kas svarbiausia, kokį įstatymo projektą ar kitą aktualiją reikia svarstyti? 

 

L. Garbenčiūtė. Bendraujame įvairiais lygmenimis, galima prisiminti kad ir vasarą Nemunaityje vykusią aklųjų ir silpnaregių komunikacijos stovyklą. Pati joje dalyvavau, skaičiau pranešimą, bendravau su žmonėmis. Sprendimams, kam teiksime prioritetus, LNF turi tarybą. Sunkioji dalis – suderinti skirtingų negalių interesus. 

Regos, klausos, judėjimo negalių organizacijos dažniausiai susiduria su tik šiai negaliai būdingais iššūkiais, reikia rasti galimus sprendimo būdus. Sekame, kas vyksta tarptautinėje erdvėje, kokius klausimus ir problemas kelia Europos neįgaliųjų forumas (ENF), kaip Lietuvoje įgyvendinamos tarptautinės direktyvos. Jeigu niekas nestebėtų, kaip jos įgyvendinamos, labai tikėtina, kad viskas prasidėtų ir baigtųsi vien deklaracijomis. 

 

S. Aginskaitė. Pati daug dirbau informacijos prieinamumo srityje. Prieš porą metų šiais klausimais intensyviai bendravome su LASS atstovais Gediminu Jonikaičiu, Justinu Kilčiausku. Manau, pavyko nuveikti šį tą svarbaus. 

 

I. Jokštytė. Matyt, nesuklysime sakydami, kad vienas svarbiausių prieštaravimų tarp LNF ir LASS kilo dėl socialinių įmonių. LNF atrodo, kad jeigu neįgalus žmogus dirba atviroje rinkoje, yra labai gerai, o jeigu socialinėje įmonėje – negerai. 

 

D. Juodkaitė. LNF savo veiklą grindžia visų pirma tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais. JT neįgaliųjų teisių konvencija ES, ENF dokumentai aiškiai pasisako už neįgaliųjų gyvenimą atviroje visuomenėje ir darbą atviroje rinkoje. Ką matome Lietuvoje? Sistema socialinės įmonės prieš įdarbinimą atviroje rinkoje atskleidžia labai didelę disproporciją. Neminėsiu čia konkrečių skaičių, bet faktai akivaizdūs, finansavimo tendencijos – irgi labai aiškios. Socialinių įmonių įstatymas finansuojamas žymiai labiau nei Užimtumo įstatymas. Nuo pat pradžių kėlėme klausimą, ar socialinėms įmonėms reikalingas atskiras įstatymas? Kodėl negalėtų būti vienas Užimtumo įstatymas tiek dirbantiems socialinėse įmonėse, tiek atviroje rinkoje? Čia labai svarbus Lygių galimybių ir nediskriminavimo principas – užtikrinti visiems žmonėms su negalia vienodas galimybes įsidarbinti. 

Tai viena klausimo pusė, kita – kai pradėjome gilintis, paaiškėjo negera tendencija socialinėms įmonėms naudotis žmonėmis su negalia ir už tai gauti valstybės subsidijas. Daug apie tai kalbėjome, viešinome faktus. Tai viena audringiausių ir ilgiausiai trunkančių istorijų per visą LNF veiklą. Laikomės pozicijos, kad turi būti vienas įstatymas, kuris, nediskriminuodamas nei vienų, nei kitų, leistų žmonėms su negalia įsidarbinti ten, kur jie nori. Sąžiningai dirbančios socialinės įmonės gautų tas pačias subsidijas, tas pačias garantijas ir nekiltų klausimas, blogos jos, ar ne. 

 

H. Varnienė. Verslo įmonės tapo socialinėmis įmonėmis tam, kad pasinaudotų subsidijomis. Jos iškreipia darbo rinką, konkurenciją, naudojasi viešųjų pirkimų lengvatomis. Tai nėra teisinga tų pačių neįgalių žmonių atžvilgiu. Daugelis socialinių įmonių veikė valymo sektoriuje. Tie patys steigėjai turėjo ir socialines, ir nesocialines įmones. Įprasta įmonė viešųjų pirkimų konkursuose numuša kainas, o tada naudojamasi socialinės įmonės paslaugomis. Lėšos nuteka ne socialinėms įmonėms, o tada šios įmonės aiškina, kad jos negauna pelno. Tie modeliai aiškūs, atidirbti ir dar visai neseniai jie egzistavo. Patys žmonės su negalia nežinojo, kokioje įmonėje jie dirba. Verslo įmonės tiesiog piktnaudžiaudavo ir iki šiol piktnaudžiauja negalią turinčiais žmonėmis. Nuolat paaiškėja nauji piktnaudžiavimo atvejai. 

 

I. Jokštytė. Klausimą kelčiau taip: kaip padaryti, kad dėl nesąžiningo verslo nenukentėtų žmonės, jau dirbantys socialinėse įmonėse ir nerandantys galimybių įsidarbinti atviroje rinkoje? Paradoksas, bet sukčiaujantieji turbūt nukentėtų mažiausiai. Didžiausia baimė kyla tarp žmonių, kurie jaučiasi labiausiai pažeidžiami. Vien LASS turi tris socialines įmones. 

 

L. Kirkilovskis (UAB „Liregus“ direktorius). Nesiruošiu oponuoti LNF pozicijai, bet reikia žiūrėti į faktus, į skaičius. Remiuosi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis: kai buvo priimtos Socialinių įmonių įstatymo pataisos, šiose įmonėse dirbančių neįgaliųjų skaičius sumažėjo maždaug 1500 žmonių, atviroje rinkoje įsidarbino 225. Žmonės gali įsidarbinti pagal Užimtumo rėmimo arba pagal Socialinių įmonių įstatymą. Abi formos yra labai arti viena kitos, tačiau matome, kad atvira rinka neįgaliųjų neskuba priimti. Dabartinis Socialinių įmonių įstatymas yra labai apkarpytas ir suvaržytas: socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų sumažėjo 40–45 proc., daugiausia – turinčių lengvą negalią, vadinamąją III grupę. Sumažėjo darbo užmokesčio subsidija, atsirado kitų apribojimų, neleidžiančių įmonėms piktnaudžiauti, įdarbinti lengvos negalios žmonių. Dabartinis įstatymas yra teisingas. Nemanau, kad reikėtų ieškoti dar kitų variantų. Grįžtant į istoriją, teisingiausia buvo tada, kai socialinę įmonę galėjo turėti tik nevyriausybinės organizacijos. Labai norėtųsi, kad nebūtų takoskyros, vienoje pusėje – vieni, kitoje – kiti. 

 

H. Varnienė. Ar pasikeistų ir kaip pasikeistų „Liregus“ veikla, jeigu visos subsidijos ir lengvatos būtų viename – Užimtumo įstatyme? Žmogui svarbu įsidarbinti ir gauti pagalbą, ar įmonė socialinė, ar ne, jam nesvarbu. 

 

L. Kirkilovskis. Logikos daug, bet į mūsų įmonę važinėja žmonės iš Švenčionių, iš Varėnos, iš visos Lietuvos. Jeigu būtų taip lengva, susirastų darbą savo mieste. Nereikėtų kiekvieną dieną anksčiausiai keltis, į darbą vykti vos ne šimtą kilometrų. 

 

D. Juodkaitė. Su visais forumo nariais šiuo klausimu kalbėjome, derinome daugybę kartų. Socialines įmones turi tik aklieji ir kurtieji, jų požiūris skiriasi nuo kitų organizacijų požiūrio. 

 

A. Ravanas (LASS narys). LNF turi savo poziciją, kaip ji formuojama? Turbūt nebūna taip, kad visos 14 LNF sudarančių organizacijų būtų tos pačios nuomonės? 

 

D. Juodkaitė. Taip, negalios labai skirtingos, skirtingi jas turinčių žmonių poreikiai. Įtraukusis švietimas, socialinės paslaugos, informacijos prieinamumas, techninės pagalbos priemonės – kiekviena sritis turi savo niuansų ir kiekviena negalia su jomis turi savo santykį. Kas vieniems priimtina, gali būti nepriimtina kitiems. Klausimai ateina arba į LNF tarybą, arba keliami visuotiniame susirinkime. Jeigu nuomonės išsiskiria, vadovaujamės daugumos principu, bet organizacijoms paliekama laisvė išsakyti savo požiūrį ir savo poziciją. 

 

S. Aginskaitė. LNF vienija įvairias negalias turinčias organizacijas, todėl ir sprendimai kai kada būna sudėtingi. Kad ir ne kartą šioje diskusijoje minėtos socialinės įmonės. Pati praėjusiais metais apie jas rašiau „Mūsų žodyje“. Tikrai yra gerų, nepiktnaudžiaujančių, pagal paskirtį veikiančių įmonių, tačiau yra ir tūkstančiai negalią turinčių žmonių, kurie norėtų dirbti, bet negali įsidarbinti. LNF negali atstovauti vienai kuriai – tik aklųjų ar tik kurčiųjų – bendruomenei. Matome bendrą vaizdą ir apie jį kalbame neslėpdami, kad yra ir kitokių nuomonių. Nevienodiname visų LNF priklausančių organizacijų poreikių, bet tuo pat metu neslepiame, kad kitos organizacijos dėl tokio socialinių įmonių išskirtinumo yra labai piktos. Aklųjų ir kurčiųjų organizacijos kaunasi už savo žmones, tai gerai, bet kai kada reikia matyti platesnį vaizdą. 

 

H. Varnienė. Vertinant LNF veiklą bendresniu požiūriu, jo pareiškimus, reikia turėti galvoje, kad mūsų kelrodė žvaigždė yra JT neįgaliųjų teisių konvencija. Svarbiausios LNF nuostatos įvairiais neįgaliųjų gyvenimo klausimais dažniausiai kyla kaip tik iš jos. Pripažinkime, kai atsirado konvencija, į rankas gavome papildomą argumentą: „Štai, žiūrėkite, taip manome ne tik mes. Apie tai kalba ir JT konvencija.“ Remiantis konvencija rengiami ir atitinkami ES teisės aktai – direktyvos, reglamentai. Įsivaizduokime situaciją: LNF teigia ką nors priešingai, nei skelbia konvencija – kokia tada būtų tiek aklųjų, tiek kitų organizacijų reakcija? Man pačiai, kai pradėjau dirbti asociacijoje, daugelis dalykų atrodė kaip gryniausia utopija, bet laikas eina ir tai, kas prieš dešimt ar daugiau metų buvo utopija, vis labiau tampa realybe. 

 

A. Jozėnaitė. Daugiau galiu kalbėti apie Europos aklųjų sąjungos veiklą, joje vyraujančias tendencijas. Nesunku pastebėti, kad visa visuomenė, taip pat ir aklieji, eina atvirumo, įtrauktumo kryptimi: fizinės, informacinės aplinkos, paslaugų prieinamumas, įtraukusis ugdymas. Patinka mums tai ar ne, bet visuomenė eina ir eis šia kryptimi, neįgaliųjų įdarbinimas – ne išimtis. 

 

I. Jokštytė. Mūsų diskusijoje įdarbinimui skyrėme labai daug dėmesio, bet nemažiau įdomios ir kitos aktualijos. Įtraukusis ugdymas – viena jų. 

 

D. Juodkaitė. Įtraukusis ugdymas – pagrindinė nuostata, jos laikosi ir LNF. Atskiras klausimas – praktinis jos įgyvendinimas. Tam reikalingi finansai, patirtis, laikas. Kaip ir dėl neįgaliųjų darbo, atskirų LNF narių požiūris gali skirtis. 

 

L. Garbenčiūtė. Turime mokytis gyventi visi kartu ir ši nuostata niekam nekelia abejonių. Klausimas, kaip tai padaryti? Jau priimtos Švietimo įstatymo pataisos, numatančios, kad nuo 2024 metų visos mokyklos turi būti pasiruošusios įtraukiajam ugdymui. Tai nereiškia, kad specialiųjų mokyklų neliks. Priešingai, jų, kaip metodinių centrų, vaidmuo gali tik didėti. Klausimą, kas bus po 2024 metų, kelia ne tik aklieji. Su dideliais sunkumais susiduria šeimos, auginančios autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Lietuvoje labai mažai su negalią turinčiais vaikais galinčių dirbti specialistų. Kai kurių sričių specialistus aukštosios mokyklos jau pradeda ruošti. Vyksta diskusijos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iki šių metų pabaigos turi parengti konkretų planą, kaip bus pereinama prie įtraukiojo ugdymo. 

 

I. Jokštytė. Įtraukiojo švietimo klausimas kartu yra ir įtraukiojo gyvenimo klausimas. Kaip manote, kada galima pasakyti, kad žmogus gyvena jau įtraukiai, integravęsis? 

 

A. Ravanas. Samprotauti galima daug, bet svarbiausia suprasti, tam, kad kažkas keistųsi, pirmiausia turime patys išeiti iš komforto zonos, rodyti daugiau iniciatyvos. 

 

  

Dovilės Juodkaitės portretas. Jauna moteris vaizduojama nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos žvilgsnis gilus, nukreiptas pirmyn, veido išraiška rimta, moteris atrodo susikaupusi. Jos plaukai šviesūs, banguoti, siekia pečius, dešinė priekinė sruoga užkišta už ausies. Moteris segi nedidelius kabančius auskarus. Ji vilki šviesų paltą ar švarką ilgomis rankovėmis, o ant kaklo riši margą šviesių ir tamsesnių atspalvių šalikėlį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas