Redakcijos skiltis

Besibaigiant metų kalendoriui visuomet norisi atsigręžti atgal. Pandeminiai metai, karantino pasaulis, suvaržymų slogutis – tokie apibūdinimai klijuojami 2020 m. laikui. Sunku ginčytis. Nerimą dėl sveikatos ir ateities, sunkumų darbuose ar savo namų aplinkoje, finansinio stabilumo, dar didesnės izoliacijos, nei įprastai patiria neįgalus žmogus, vargu ar paneigsime. Tačiau taip pat atradome papildomų galimybių, sakytume – atvirkštiniu būdu, iš tolo – mokytis, neišeinant iš namų dalyvauti kultūros renginiuose, posėdžiuose ar susirinkimuose, daugiau reikalų spręsti telefonu. Šiais metais mūsų aplinkoje ypač sustiprėjo savitarpio pagalbos reikšmė, bendruomenės vertė. Taigi visuose dalykuose galima įžvelgti ir gero. 

Kita vertus, gal šis laikas kaip tik yra skirtas stabtelėti. Gal visai teisingai klausia lenkų rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarczuk: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“ Gal tikrai, pasikeitęs pasaulis mus moko iš naujo įvertinti ne judėjimą, išorinius veiksmus, o kitus labai svarbius dalykus – artimųjų ir savo sveikatą, tarpusavio ryšį, kartu praleistą laiką, gyvą žmonių bendravimą, nevaržomą laisvę rinktis dienos maršrutą? Faktas tai, kad visa, kas patirta – neišnyksta, bet palieka įspaudą, pasidengiantį vis naujų patirčių sluoksniu, per kurį paliktas patirties pėdsakas įgauna naują reikšmę. 

Atversdama paskutinį šių metų numerį, dėkoju – tiek nuolatiniams jo kūrėjams, tiek kiekvienam, skaičiusiam ar tik pasklaidžiusiam žurnalą, kad dar vienus metus buvote su „Mūsų žodžiu“. Viename iš retų skaitytojų laiškų apie primirštą malonumą buvo parašyta: „Atradau naują ritualą. Skaityti „Mūsų žodį“. Redakcijos vardu kviečiu ir toliau nesustoti ieškant savų tekstų ir savų ritualų! 

O grįždama prie pristabdyto laiko ir susitelkimo į savo vidų minties, prisiminiau sakinį teologijos žodyne: „Savo gyvenimo kaip dovanos suvokimas yra Dievo buvimo įrodymas.“ Laukiant gražiausių metų švenčių linkiu nepamiršti, kad net ir didžiausioje vienatvėje vis dar turime save pačius. Vilties, sveikatos ir stiprybės visais ateinančiais metais! 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

G. Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Jauna, vidutinio sudėjimo moteris stovi apsnigtame parke šalia medžio. Ji šypsodamasi žvelgia tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs, šiek tiek dengia pečius. Ji dėvi ilgą šviesų švarko tipo megztinį, kurio kišenėse slepia rankas, kaklą dengia lengvai užmestas languotas šalikas ar skara. Aplink – daug sniego.