Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Kai akiniai nepadeda

Labai dažnai GOLD FM "Aklo pasimatymo" laidose kalbame, kaip prisitaiko prie gyvenimo visai nieko nematantys žmonės ir kaip juos priima visuomenė. O su kokiomis problemomis susiduria turintys silpną regėjimą? Kokie iššūkiai jiems kyla? Apie tai drauge su Dovile Filmanavičiūte kalbiname dvi labai skirtingas pašnekoves - Ramunę Balčikonienę ir Violetą Juciūtę. 

- Irma. Ramune, esu girdėjusi pačią sakant, kad silpnaregiai turi daugiau kompleksų negu neregiai. Ar tai tiesa? Galbūt galėtumėte pateikti kažkokių pavyzdžių? 

- Ramunė. Labai geras klausimas. Silpnaregių padėtis yra labai įdomi. Kartais jie yra ir atrodo kaip regintys, ypač pažįstamoje aplinkoje, tarp pažįstamų žmonių, pažįstamų daiktų. Turi būti kažkokia ypatinga situacija, pavyzdžiui, perskaityti kažką reikėtų, kad aplinkiniai suprastų, kad jis prastai mato. Ir būna situacijų, ypač nepažįstamoje aplinkoje - gal kažkam tamsoje, o gal kažkam ryškioje šviesoje, gal kažkam kitokių aplinkybių reikia. Būna, kad kai kurie labai nemėgsta blizgančių sienų, grindų, veidrodžių, bet tikrai gali nutikti situacija, kai silpnaregis tampa panašus į neregį. O kadangi jis neturi baltosios lazdelės, aplinkiniai tikrai nesupranta, kas jam darosi, kodėl nekoordinuotai blaškosi po aplinką, kodėl jo judesiai tokie keisti, eisena kažkokia neaiški... Kartais gali išsigąsti kokių nors laiptų, gali apšvietimas staiga pasikeisti, ir tu sustoji, nes nežinai, kaip toliau judėti. 

Aš manau, visi silpnaregiai praeina tą stadiją, kai bando pasauliui parodyti, kad jie mato. Dabar, kai prisimenu savo patirtį, tai truputį juokinga. Kai tu grįžti iš diskotekos be akinių, nes gražiau atrodai. O kad po mašina kokia palįsi ar į stulpą atsitrenksi, matyt, nebuvo taip svarbu. Kartais pagalvoji, kad daug lengviau, kai reikia, paimti tą baltąją lazdelę ir daug lengviau paprašyti pagalbos, prisipažinti, kad tu blogai matai. 

Ypač keistoje situacijoje atsiduria silpnaregiai, kurie nenešioja akinių, nes priešingai vyraujančiai nuomonei, akiniai tikrai ne visiems padeda. Yra tokių akių būklių, kur jokie akiniai, jokie kontaktiniai lęšiai, jokios operacijos ir joks gydymas padėti negali. Tai toks žmogus, jei jis sėdi autobuse ir žiūri pro langą, tikrai nepasakytum, kad jam blogai su rega. Bet jeigu neregys yra įmestas į tą situaciją, kai jis neišvengiamai nemato, o aplinkiniai pastebi, kad jis nemato ir jis neturi kur slėptis, tiesiog turi priimti savo būklę ir su ja gyventi. Silpnaregis randa būdų apsimesti. Užtrunka kažkiek laiko, kol supranti, kad neverta to daryti. Bet aš patyriau, kad yra žmonių, kurie bando apsimesti iki gyvenimo pabaigos. Tada vidinė situacija yra nepavydėtina - iš to kyla ir vidiniai kompleksai, ir keistas elgesys, ir įdomus bendravimas. Atsimenu iš savo praeities, kai būdavo sunku draugams, artimiesiems pasakyti, kad aš bijau kažkur eiti, nes kažko nesimatys, reikės pagalbos. Jos prašyti nedrįsdavau, todėl gaunasi toks užburtas ratas, kai niekas nesupranta tavo poelgių motyvų, o tu pats jų atskleisti nenori. 

- Irma. Ramune, koks galėtų ir turėtų būti aplinkos pritaikymas silpnaregiams? Su kokiomis aplinkos pritaikymo problemomis jie susiduria? 

- Ramunė. Aplinkos pritaikymas silpnaregiams yra labai svarbus. Dabar, COVID viruso situacijoje, tai, ką mes matome priklijuotą ant grindų ir ant durų parduotuvėse ar autobusų stotelėse, pačiuose autobusuose, visur yra pačių įvairiausių įspėjamųjų juostų, kad reikia laikytis atstumo, stovėti taip, o ne kitaip. Prisimenu, kaip Aklųjų sąjungoje bandydavome pakeisti bent dalį šios situacijos, sakydavome, kad reikia užklijuoti ryškias juostas, kad silpnaregiai, senukai ar išsiblaškęs jaunimas pamatytų, kur yra laiptai, stiklas, kliūtys: "Ne, mums neleidžia dizaineriai, reikia daug kalbėtis, derintis, mes negalime niekaip." O dabar, atsiradus COVID, visokios juostos, visokių spalvų, viena ant kitos, niekam nesvarbu nei dizaineriai, nei tartis, viskas taip paprastai pavyksta. Ir aš galvoju, kodėl taip? Ar dabar mes turim argumentą, kad visa tai dėl sveikatos? O kai bandai apsaugoti senuką ar silpnaregį, kad jis nenusiverstų nuo laiptų, ar tai nesusiję su sveikata? 

Su aplinkos pritaikymu toks paradoksas, kad tai padaryti, ypač kalbant apie silpnaregius, yra labai nesudėtinga. Bet mes iki šiol nesuvokiame, kad to reikia kiekvienam iš mūsų, nes kiekvienam ar buvo, ar bus epizodinių situacijų, kai mes laikinai būsime silpnaregiais. Pavyzdžiui, kad ir vyzdžius išplės gydytojas, norėdamas pažiūrėti akių dugną. Arba į akis įsilašinsite kažkokių vaistų, kurie turės laikiną poveikį. Maža, kas gali atsitikti. Mes kažkodėl nepagalvojame, kad aplinkos pritaikymas yra naudingas visiems. 

Tyrimai rodo, kad 2050 metais 50 proc. Europos šalių gyventojų bus trumparegiai. Jau labai greitai. O iki šiol mūsų informacinė aplinka yra, geriausiu atveju, 12 "Times" šriftas, pakabintas kažkur aukštai virš galvos. Kiek kartų esu mačiusi poliklinikoje, kad tai yra informacija pacientams, kurią žinoti jie privalo. Kaip ją perskaityti? Aš ją nusifotografuoju, išmanau technikas, pasididinu. Bet kaip perskaityti žmonėms, kurie to negeba? 

- Irma. Kurioje gyvenimo srityje tokių nesusipratimų pasitaiko daugiausia? Jūs esate komunikacijos vadovė, intensyviai dalyvaujate neregių ir silpnaregių bendruomenės veikloje, atstovaujate jų teisėms, ginate jas, taip pat esate ir mama. Kur tie esantys nepritaikymai ar netinkamas visuomenės požiūris sukelia daugiausia kliūčių? 

- Ramunė. Daugiausia kliūčių ir yra aplinkos pritaikyme, apie kurį kalbėjome. Nesuvokiama, kaip milžiniški pastatai yra pritaikomi ar remontuojami gaunant didžiulius ES pinigus. Pinigai "įsisavinami", nors man nepatinka tas žodis, ir tie pastatai visiškai nepritaikomi neįgaliųjų poreikiams. Kažkaip įdomiai: pinigus duoda ES, pinigus duoda valstybė, o reikalavimo, kad pastatas privalomai, jei jau remontuojamas iš ES lėšų, būtų pritaikytas neįgaliesiems, apskritai visiems, pagal universalaus dizaino principus, ne, šito reikalavimo mums įdėti kažkodėl nereikėjo. Iš tikrųjų yra dar tokių absurdų, bet kad keičiasi mūsų šalis, kad keičiasi žmonių požiūris, tai labai stipriai. 

Esu mama, turiu du vaikus, vienam 8, kitam 5 metai. Atsimenu, kai dar buvau paauglė, seniai, ėjau pas akių gydytoją, pas vieną, pas kitą, ir iš gydytojų profesionalų girdėjau tokį: "Jėzau, ji nemato, ji vaikų negalės turėti, ką čia sau galvoji, vaikeli." Kai esi paauglė, turi svajonių, tokie dalykai skaudina. Tačiau, kai pradėjome laukti vaikų, šiais laikais, nė vienas gydytojas nė puse žodžio net neužsiminė apie tai, kaip čia būsi mama, blogai matydama. Tiesiog teikia pagalbą, informaciją ir viskas buvo labai sklandžiai. Atsimenu, kai mano močiutė man sakydavo, kai dar buvau paaugliukė: "Vaikeli, neskaičiuok centų gatvėj, nes į tave visi žiūri, nes labai iš arti tu juos skaičiuoji." Būdavo manęs gėda. Dabar net bandau prisiminti, kada kas man mieste yra pasakęs, kad nežiūrėk, kodėl tu taip iš arti žiūri. Neprisimenu tokio atvejo. Dabar ir universitetai prisitaiko prie negalią turinčių studentų, patys dėstytojai konspektais, paskaitų skaidrėmis, būtiniausia medžiaga dalijasi su studentais. Medžiaga pritaikoma studentui jam patogiu formatu, ar tai būtų brailio raštas, ar padidintas šriftas. Dar 2000-aisiais apie tokius dalykus mes tik svajoti galėjome. O kaip keičiasi visa rinkimų aplinka. Štai atnešė rinkėjų pažymėjimus, tai net jie atspausdinti dideliu šriftu ant kontrastingo geltono fono, taip, kaip reikia silpnaregiams. Tai iš tikrųjų yra nuostabūs dalykai, mes keičiamės, matyt, greičiau, nei patiems atrodo. 

- Dovilė. Prisijunkime su Violeta. Pradėkime nuo to, kaip tu gyveni? 

- Violeta. Labai gerai jaučiuosi. Graži diena. Aš Violeta, man 24 metai. Mano istorija turbūt prasidėjo nuo vaikystės, nuo 12-os arba nuo 8 metų, bet sužinojau, kad nematau būdama 19-os. Buvo labai ilgas kelias. 

- Dovilė. Ar buvo kažkoks momentas, kai tu supratai, kad matai mažiau nei kiti vaikai? Ar atsimeni lūžio tašką? 

- Violeta. Mokykloje buvo lūžio momentas, kai nustojau matyti lentą, pasipasakojau mamai, mokytojoms, buvo paskirtas pasimatymas su oftalmologu, kuris pasidarė visas nuotraukas, kaip reikia. Bet uždėjus akinukus ir man pasakius, kad aš vis tiek nematau, iš manęs pradėjo juoktis. Pasakė: "Matyt, labai akinių nori." Kadangi pagal visus parametrus, ką rodė tyrimai, aš turėjau matyti, kitaip tariant, pasakė, kad aš meluoju. Aš, kaip mažas vaikas, pagalvojau, kad tai yra autoritetingas žmogus, ji daug mokėsi ir žino geriau negu aš. Pagalvojau, kad turbūt taip mato visi žmonės su akiniais. Aš su tuo susitaikiau. Labai ilgai bandžiau ieškoti, nes viduje jaučiau, kad kažkas yra ne taip. Bet skaudžiausia būdavo, kai jau akiniai nelabai padėdavo, dioptrijas didindavo, ir mokytojai, atliepdami vaikams, kurie jau galėjo pastebėti mano kitokį matymą, yra metę repliką: "Nusipirk naujus akinius." Iš tikrųjų buvo skaudu, nes mokytojas yra autoritetas, bandai prie jo gretintis, kad tave pastebėtų. 

- Dovilė. Kokia buvo tėvų reakcija į tavo savijautą? Ar bandė į tas replikas atsakyti, kad jie yra neteisūs, ar to palaikymo pristigo ir šeimoje? Jei galiu to grubiai klausti. 

- Violeta. Kadangi šeimoje visi labai gerai matė, akinių įsigijimas jau buvo kažkokia didžiulė bėda. Nes močiutė mato, senelis mato, tėveliai mato, o štai, kaip tu čia taip nematai ir tau reikia akinių. Jei pasiskųsdavau, kad nematau, būdavau siunčiama pas oftalmologą stiprinti dioptrijas, bet tai pasirodė nelabai veiksminga. 

- Dovilė. Ar buvo momentų vaikystėje, ar tas silpnas regėjimas labiau pilkom spalvom vaikystę tapė? 

- Violeta. Iš tikrųjų aš pamenu labai gerai, kai buvau 5-6 metų, išvažiavimus į vienkiemį, kur matosi toli horizonte miškas. Ir aš pamenu, kad miške, už javų lauko, matydavau, kas vyksta, matydavau žvėriukus, kas ateina vieškeliu toli. Aš pamenu, kad aš mačiau. Aš dabar sąmoningai pati atkreipiu dėmesį, kad aš įsivaizduoju, kur kas maždaug turėtų būti. Logiškai. Tarkim, kur turėtų prasidėti ar pasibaigti bordiūras, kur turėtų būti kėdės koja. Aišku, būna nelogiškų situacijų šiame pasaulyje, tai nusibalnoju, bet didžiąją dalį situacijų aš apeinu. 

- Dovilė. Kokia ten gyvenimo istorijos pusė, susijusi su masažais ir su reabilitacijos klinika? 

- Violeta. Pirmas mano išsilavinimas turėjo būti biofizika. Labai rimtas dalykas. Mokykloje pagalvojau, kad fizika man įdomu ir gerai sekasi, biologija irgi. Važiuojam! Bet, pasirodo, kad biofizikoje nei biologijos, nei fizikos nėra. Ten yra chemija ir aukštoji matematika. Neapsigaukite, tai jau praeita (juokiasi). Studijavau metus, supratau, kad tai yra ne man, todėl sugalvojau tokį manevrą - stoti ten, kur visiškai nenusimanau. Įstojau į kosmetologiją ir pirmame kurse atradau masažus. Mane jie taip sužavėjo, pamečiau galvą, kad aš per pusvalandį taip galiu palengvinti žmogui gyvenimą. Gal tai todėl, kad aš pati visus tuos metus pasąmoningai troškau pagalbos. Ir dabar aš ją galiu suteikti kitiems žmonėms. Mane tai verčia labai gerai jaustis. 

- Dovilė. Aš žinau, kad tavo gyvenime yra tema, kuria dažnai vengiama kalbėti. Turiu omenyje depresiją. Žinau, kad dvejus metus su ja bandai "susidraugauti", bet tai yra labai jautri tema. Tačiau norėtųsi ją normalizuoti. Ar supratai kažkuriuo metu, kad reikia ieškoti pagalbos, nes nebesusitvarkai su emocijomis, jausmais ir mintimis? Koks buvo tavo sveikimo kelias? 

- Violeta. Iš tikrųjų mano kelias prasidėjo ne nuo "psicho-" pusės. Pajutau stiprius raumenų skausmus. Iš pradžių galvojau, kad čia kažkoks uždegimas ar infekcija, ėjau pas gydytojus, jie nieko nerado, siuntė pas traumatologą, pas neurologą, bet jie taip pat nieko nerado. Tuomet pagalvojau, ar man nebus psichosomatinis sutrikimas. 

- Dovilė. Ir vėl pati? 

- Violeta. Taip, mano visas gyvenimas tuo pagrįstas. Draugas mane paskatino kreiptis pas psichiatrą, ir dėkui Dievui, ačiū didelis jam, nes pasirodo, kad nuo vaikystės, ir aš tai labai stipriai sieju su pirmaisiais savo akinukais, prasidėjo depresija, nes tuo metu aš užslopinau savo emociją, savo instinktą, kad kažkas čia ne taip. Prasidėjo toks kelias, kad vis labiau slopinau save. Bet, pasirodo, ne visuomet taip būna. Ir jau dvejus metus gydausi, bandau draugauti su savimi, bandau vėl atskleisti savo emocijas, vėl pradėti jausti kažkokį bendrumo poreikį, nes iš tikrųjų jo ilgai nebuvo. Ir tai ganėtinai greitai gali sužlugdyti žmogų, nes nesvarbu, ar esi intravertas, ar ekstravertas, reikia bendruomenės ir palaikymo. 

- Dovilė. Kada tu susipažinai su ta bendruomene, kuri vienija akluosius ir silpnaregius? Ar radai palaikymą, draugų, su kuriais dabar pakeliui žingsniuoti per gyvenimą? 

- Violeta. Iš tikrųjų, LASS bendruomenę taip pat susiradau pati. Visiškai netyčia, kai jau pradėjau dirbti su savo neįgalumu, kai atradau, kas man yra, kai gavau dokumentus. Aš pagalvojau, jeigu yra mezgėjų sąjunga, turi būti ir Aklųjų sąjunga (juokiasi). Visiškai netyčia, per "Google", susiradau, nuėjau, prisistačiau, kad esu tokia. Bet kadangi dar nebuvau pradėjusi to sunkaus kelio, labai stipriai neužsiėmiau visuomenine veikla ir tikrai nebuvo poreikio. Norėjosi būti vienai, nes ir užaugau viena su savo negalia. Labai sunku apsakyti tą būseną, kuri buvo. Tokio vienišo, mažo, pavargusio vaiko, kuris nežino, ką daryti su savimi. 

- Dovilė. Turbūt šitas dalijimasis gali būti paskata tiems kitiems mažiems, vienišiems, apleistiems ir nesuprantantiems, kas vyksta, vaikams. Kokias sienas, tavo manymu, nedelsdami ir netausodami jėgų turime griauti Lietuvoje, kalbant apie tavo negalią? 

- Violeta. Aš, visų pirma, norėčiau pasakyti dar dėl depresijos. Aš buvau įsitikinusi, kad jos nėra, yra per mažai veiklos, per mažai darbo. Tai didžiulė klaida. Tai tik dar labiau užgniaužia jausmus. Nereikia taip daryti, reikia kreiptis pagalbos. Tikrai niekas nepalaikys nenormaliu. Nėra normalių žmonių. O dėl mano regos, net nežinau, norėtųsi gal ne tokio atsainaus suaugusiųjų požiūrio, nes kol esame maži, jie prieš mus turi didžiulę galią. Bet atrodo, kad jie elgiasi taip, kaip elgėsi su jais. 

- Dovilė. Bet norėtųsi pabaigti optimistine gaida, kaip manai? Gal nėra viskas taip blogai? 

- Violeta. Tikrai, ne. Aš, gavusi tokią patirtį, dabar labai stengiuosi padėti kitiems. Nes aš užuodžiu tokius dalykus. Stengiuosi nukreipti žmones tinkama linkme link sveikimo ar į Aklųjų sąjungą. Tiesiog, kiek įmanoma daugiau padėti, kad ir masažu. 

Visą pokalbį galite išgirsti paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Pastebėti vieniems kitus, padėti, bendrauti, priimti, dalytis - svarbiausia / www.pexels.com nuotr. 

Jaunos merginos nuotrauka. Mergina nuotraukoje matoma nuo kaklo iki viršugalvio, žiūrinti tiesiai į skaitytoją. Dešinę savo veido dalį ji uždengusi dešiniuoju delnu taip, tarsi ją slėptų. Mergina atrodo įsitempusi ar įsibaiminusi, jos žvilgsnis gilus ir šaltas. Merginos veidas smulkus, didelės akys, gilūs skruostikauliai, smailas smakras ir putlios lūpos. Mergina ausyse segi nedidelius blizgius auskarus. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, ilgi, užkišti už ausų. Už merginos nugaros - tamsa.