Mūzų pėdsakais

Ramunė Savickaitė, dailininkė, menotyrininkė

Melsvasis vienišumas

Vienas žinomiausių pasaulyje XX a. dailininkų yra ispanas Pablas Pikasas (1881-1973). Ši spalvinga asmenybė stulbina gausiu meno kūrinių palikimu ir įtaka modernizmo dailei. Per 75 aktyvios kūrybinės veiklos metus šis produktyvus menininkas sukūrė daugiau nei 20 000 darbų. P. Pikaso universalumas reiškėsi ne tik kūrinių ir jų temų gausa, bet ir skirtingomis atlikimo technikomis. Geriausiai žinomas kaip tapytojas, jis taip pat kūrė skulptūras, keramiką, grafiką, scenografiją. Iš visų praėjusio šimtmečio dailininkų, jo darbai buvo daugiausia eksponuoti ir aptarinėti. Nors P. Pikasas labiausiai atpažįstamas kaip kubizmo meno srovės atstovas, ne mažiau vertingos ankstyvajame kūrybos laikotarpyje nutapytos figūratyvinės kompozicijos, priskiriamos "Mėlynajam" periodui. 

P. Pikasas "Mėlynojo" periodo paveikslus sukūrė iš gyvenimo pasitraukus jo geram bičiuliui - menininkui Karlui Kasagemai (1880-1901). Šio įvykio sukrėstas paprastai socialus ir linksmas P. Pikasas nugrimzdo į kelerius metus trukusią depresiją. Tuo metu menininkas sukūrė niūrių, vienišumą perteikiančių melsvųjų kūrinių seriją. Paveikslus vienija prislopinta spalvinė gama. Siužetai statiški, vyrauja kamerinė, uždara aplinka. Vaizduojami išsekę, liūdni, negandų nuvarginti žmonės. Šie kūriniai persmelkti melancholijos ir lyriškumo. Empatija žmogaus būties trapumui išreikšta subtiliais spalviniais sprendimais. Nors šio laikotarpio paveikslų koloritas vienatonis, beveik monochromatinis, bet ir labai turtingas. Paslaptinga turkio, prislopinta žydra, gilus ultramarinas, aitrus kobaltas, pilki tonai konstruoja neapčiuopiamą paveikslo erdvę. Pamėkliškai gelsvi, išblyškę, švytintys figūrų kūnai kontrastuoja su fono tamsa. Vaizduojami pavargę, sulinkę, susigūžę siluetai. Pabrėžtinai išilgintos personažų plaštakos, apnuogintos blauzdos, kaulėtos pėdos. Skurdi, daiktais negausi buitis. Pasikartojantis "Mėlynojo" ciklo motyvas - neregiai. Vaizduodamas išorinį aklumą, tapytojas siekia perteikti vidinę šių žmonių izoliaciją. Statiškos paveikslų veikėjų kompozicijos metaforiškai perteikia sąstingio ir vienišumo jauseną. "Mėlynojo" periodo darbai išreiškia daugialypes žmogaus nevilties ir nuovargio formas. 

Drobėje "Senasis gitaristas" vaizduojamas vienišas neregys, grojantis gitara. Išsekęs vargeta sudriskusiais rūbais, apžėlusiu veidu klūpo gatvės kampe. Jo galva nusvirusi, akiduobės gilios ir tamsios, akys nematančios... Siluetas sulinkęs, sustingęs. Griežtas, tamsus figūros kontūras tarsi atskiria grojantįjį nuo likusio pasaulio. Jo veido išraiška liudija visišką nugrimzdimą į vidinę dramą. Sunku suprasti, ką matome - gyvąjį ar vaiduoklį? Galbūt - mirštantįjį? Kaip vienintelį draugystės ir paguodos ženklą senis apsikabinęs savąją gitarą. Tarsi mylimosios kūnas apglėbtas instrumentas išsiskiria šaltame ir nesvetingame mėlyje. Tai vienintelis paveikslo objektas, nutapytas šilta rusva spalva. Nors siužetas vangus, neapleidžia įspūdis, kad šiame "nieko nevyksme" slypi skausmo ir vienatvės sklidinas egzistencinės nevilties klyksmas. Šiuo sunkiu kūrybos laikotarpiu P. Pikasas išgyveno ne tik artimo draugo netektį, bet ir finansinį nepriteklių bei socialinę atskirtį. Tapybinėmis priemonėmis menininkas išreiškė savo neviltį ir liūdesį. Jo "Mėlynojo" periodo darbai nesulaukė amžininkų pripažinimo. Atlikti paveikslo tyrimai parodė, kad už gitaristo yra paslėptos (galbūt užtapytos) trys paslaptingos figūros. 

Paveikslas "Neregio maistas" vaizduoja prie skurdžiai padengto stalo sėdintį sulysusį žmogų. Jo drabužiai suplyšę, veidas kaulėtas ir pavargęs. Rankomis čiuopia maistą - paima iš dubens duonos kriaukšlę, kita liečia vyno ąsočio kontūrus. Viskas skendi prislopintame, beveik juodame mėlyje. Aplinka tuščia. Patalpoje vyraujanti nuotaika - nesvetinga. Boluoja gelsvas ligotas sėdinčiojo veidas, kontrastuojantis su tamsia kepure ir juodais plaukais. Kompozicija statiška, nejudri. Nėra aišku, ar žmogus vangiai valgo, ar yra paniręs į apmąstymus. Išorinis neskubrumas nukreipia į vidinį susitelkimą. Fizinis aklumas nurodo į neregio dvasinę atskirtį. Kaip ir paveiksle "Senasis gitaristas", susidaro įspūdis, kad vaizduojamasis jau tarsi nebe šio pasaulio būtybė. Išorinis pavidalas - kuprotas siluetas, pakumpę pečiai, kaulėtos rankos, nuleista galva - tai tik egzistencijos šešėlis. Vaiduokliška paveikslo nuotaika pakeri ir stingdo. Žalsvai melsvas koloritas skleidžia šaltį ir nejaukumą. Izoliuotas, nuo pasaulio atskirtas, vienišas žmogus pasitraukęs į savąją vidinę būtį. 

"Senas neregys su berniuku" - dar vienas "Mėlynojo" periodo paveikslas aklumo tema. Drobėje nutapytas nuskurdęs žydas. Seną paliegusį sulysusį kūną dengia vargani suplyšę rūbai. Veidas kaulėtas, apžėlęs, nosis ilga, lūpos tvirtai sučiauptos. Ties smilkiniais išsišovusios venos. Akiduobės tamsios, kontrastuojančios su balkšva kakta ir išsišovusiais skruostikauliais. Prie suaugusiojo desperatiškai prigludęs duonos riekę kandantis berniukas. Jo akys plačiai atmerktos, atvirai įsmeigtos tiesiai į paveikslo žiūrovą. Vaikas susisupęs į skraistę, nematyti jo antros rankos ir kojų. Neregys basas, pabrėžtinai ištapyti jo ilgi, prakaulūs, pirmame plane esantys kojų pirštai. Vyksmo fonas skurdus - tik tuščios grindys ir siena. Viskas skendi mirguliuojančiame nežemiškame mėlyje. Paslaptingas koloritas kuria transcendencijos, nebūties, nevilties įspūdį. 

Aklumas - viena didžiausių tapytojo baimių. Keletą "mėlynųjų" darbų P. Pikasas nutapė grįžęs pas tėvus į Barseloną. Tuo metu jo tėvo, taip pat dailininko, regėjimas silpo. Paveikslai aklumo tema nurodo į giliai tvyrantį nerimą. P. Pikasas ne kartą savo pasisakymuose yra minėjęs, kad menininkas turi vizijos dovaną. Jam buvo svarbi mąstytojo Frydricho Nyčės iškelta menininko-genijaus idėja. P. Pikasas save pristatė kaip visa ką matantį kūrėją, bet savyje slėpė egzistencinį siaubą kada nors apakti. 

Šiuose trijuose "Mėlynojo" periodo paveiksluose giluminiai žmogaus dramatizmo klodai reiškiasi per aklumo temą. Neregintysis simbolizuoja turtingą dvasinį vyksmą. Išorinės individo problemos - aklumas, skurdas, atskirtis - priešinamos turtingam ir vertingam vidiniam jo pasauliui. Nors, atrodytų, šiuose kūriniuose visapusiškai transliuojamas liūdesys ir vienatvė, tačiau jungiamas ir draugystės, artumo motyvas. Apkabinta gitara, duonos riekė delne, prie šono prigludęs berniukas - tai fizinį pasaulį simbolizuojantys objektai. Šie paskutiniai gyvenimo, jaukumo, šilumos ženklai palaiko su tamsa susiliejančius, mėlyje nykstančius neregių kūnus. Šie gyvasties ženklai teikia viltį ir paguodą. Berniukas, atvirai žvelgiantis tiesiai priešais save, dominuoja stipria psichine energija. Jo žemiškas ir drąsus alkio malšinimas nepanašus į paveikslo "Neregio maistas" valgytoją. Nematantysis prie skurdaus stalo, tik apgraibomis liečia duoną, bet jos nekanda. Atrodo mąslus ir paskendęs savyje. Vaikas atstovauja kūniškajam, gyvajam pasauliui. Neregiai - dvasinio, vidinio vyksmo simboliai. Jų būtis nemateriali, spengianti, levituojanti. 

XIX a. pabaiga - XX a. pradžia - tai savianalizės, vertybių perkainojimo, nusivylimo technine pažanga, religijos kvestionavimo metas. Dailėje užgimsta egzistencinė filosofija, psichoanalizė, simbolizmas. 1901-1904 metais nutapyti "mėlynieji" P. Pikaso paveikslai atspindi bendras laiko tendencijas. Perkeltinėmis siužeto prasmėmis, dažais ir potėpiais į dienos šviesą ištraukiamas vidinis vyksmas. 

P. Pikasas nebuvo pirmasis menininkas, metaforiškai panaudojęs mėlyną spalvą, kaip liūdesio ir rezignacijos išraišką. Šį koloritą dažnai naudojo dailininkai simbolistai, norėdami pabrėžti emocinio jautrumo, desperacijos nuotaikas. Iš užburiančio ir baugaus mėlio atpažįstami norvegų menininko Edvardo Munko (1863-1944) kūriniai. Psichodelinis melsvai violetinis jų koloritas perteikia beveik nežemiškas nuotaikas. Pavyzdžiui, E. Munko paveikslai "Moteris mėlyname fone", "Žvaigždėta naktis" arba "Bučinys prie lango" reprezentuoja paslaptingą tamsos pasaulį. "Art Nouveau" stiliaus darbuose, sukurtuose pačioje XIX a. pabaigoje, mėlyna taip pat naudojama simboliškai: iškalbingas menininko Emilio Galė stiklo dirbinio pavadinimas - "Mėlynoji melancholija". 

Didis XX a. kūrėjas P. Pikasas biografų dažnai apibūdinamas kaip itin energingas ir platų bičiulių ratą turėjęs menininkas. Tačiau kūrybinio kelio pradžioje jis skendėjo dvasinėje tamsoje. Šis rezignacijos paženklintas P. Pikaso kūrybinis laikotarpis - vienas niūriausių jo meninio kelio etapų. Atsiskyręs ir vienišas jis dirbo iš gyvenimo pasitraukusio bičiulio K. Kasagemos studijoje, lankėsi paskutinėse draugo aplankytose vietose, tapė mirusiojo portretus. Dvasinė desperacija išreikšta tarsi ledas stingdančiais mėlynais potėpiais. Iš kūrinių sklinda įtampa, šaltis, atšiaurumas. Tačiau justi ir lyriškumas, meilė vaizduojamiems veikėjams, paguodos siekis. Stebina autoriaus gebėjimas meno kūrinyje subtiliai apčiuopti ir išreikšti giliausius sielos klodus. "Mėlynojo" etapo kūriniai poetiški, žavintys jautria žmogaus egzistencijos dramatizmo pajauta. 

Po šio klampaus ir prislėgto laikotarpio P. Pikasas pamažu atsigauna ir ima tapyti vaiskesnių spalvų, vadinamojo "Rožinio" periodo, darbų seriją. Vėliau kardinaliai keičia kūrybinę raišką, savo kūriniuose pereidamas prie kubistinių idėjų įkūnijimo. Siužetai abstraktėja. Ieškoma labiau formalių, o ne jausminių, materialaus pasaulio perteikimo būdų. Eksperimentuojama su forma ir medžiagiškumu. Tiesa, prie aklumo motyvo P. Pikasas sugrįžta 1934 m. mįslingoje grafikos darbų serijoje "Mergaitė veda aklą Minotaurą naktyje". Apie tai ir kitų dailininkų kūrybą - ateities "Mūsų žodžio" straipsniuose. 

Autorės nuotrauka. Ramunė Savickaitė. Jauna moteris nuotraukoje matoma nuo krūtinės iki viršugalvio. Ji žvelgia tiesiai į skaitytoją, atrodo rami, švelniai šypsosi. Jos plaukai tamsūs, banguoti, kiek ilgesni nei iki pečių, viena trumpa sruoga kiek užkritusi ant dešiniojo antakio. Ausyse moteris segi nedidelius kabančius auskarus. Ji vilki šviesų megztinį, užsegtą dviem sagomis ties kaklu, po megztiniu apsirengusi tamsią suknelę. Už moters nugaros ant sienos pakabinti gėlių paveikslai.