Redakcijos skiltis

Lapkritis ne tik Lietuvą, bet ir didžiąją dalį Europos vėl suvarė į namus, o darbus ir susitikimus perkėlė į kompiuterinį pasaulį. Suprantama, skirtingose vietovėse - nelygu didmiestyje ar kaime, ant asfalto ar šalia gamtos gyvenama - karantinas gali būti visiškai kitoks. Vis dėlto sveikatos srities, viešojo sektoriaus paslaugų sukaustymą pajusime kone kiekvienas. Ypač turint omenyje sociologinių tyrimų po pavasario karantino duomenis, kad senyvo amžiaus, vieniši, neįgalieji - ir taip paprastai esantys socialinės atskirties grupėje - dėl pandemijos tapo dar pažeidžiamesni. Pamatykime šalia esantį, galbūt stokojantį didesnės pagalbos, o gal retsykiais tik nuoširdaus pokalbio telefonu. Palaikantis žmogiškas dėmesys nekainuoja, bet visuomet vertingas. 

Nesuklysime ištarę, kad gerokai giliau į panašius dalykus - pamatyti, išgirsti kitą - dėmesį bando atkreipti nuo 1995 m. UNESCO sprendimu lapkričio 16 dieną minima Tarptautinė tolerancijos diena. Žinau, žinau, persisotinę tokiais ir panašiais tarptautiniais burtažodžiais kartais atmetame juos iš anksto. Ypač kai moderniojoje visuomenėje tolerancija dažnai linksniuojama ir taip pat dažnai klaidingai suplakama su pritarimu viskam ar savotiška apatija, nereagavimu, pasyvumu. Yra žmonių, kurie nesikišdami į probleminius, svarbius klausimus, tokius, kaip pagarba gyvybei, pagarba žmogaus vertei, save laiko tolerantiškais. Tik kaži ar yra nuo gimimo tolerantiškų žmonių, kuriems būtų lengva išlaikyti palankumą tiems, kurių nemėgstama? Nes vien kantriai mokytis ar gilintis, kad tolerancija yra pagarba kitiems, mandagumas, pakantumas, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes, ne visada pakanka. Bet argi ne tai yra mūsų kultūros ir žmogiškojo orumo pagrindas? Ar nesijaučiame gerai, kai iš pašnekovo ar kokios valstybinės institucijos pajuntame suvokiant mūsų skirtingus poreikius ir nuomones, kaip vertus egzistuoti, nepaisant skirtumų? Kiekvienas turime savų "kitoniškumų", skirtumai egzistuoja, tačiau gera žinoti, kad visi jie gali tilpti po ta pačia saule. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

Redaktorės Gintos Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abiejomis rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą.