Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Jaunimas apie LASS ateitį

 

Pastaruoju metu vėl suaktyvėjo diskusijos apie mūsų organizacijos dabartį ir ateitį: esamas ir naujas veiklos formas, tikslus, uždavinius, būtinybę rasti savo vietą Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Ne tik rasti, bet ir būti matomiems, girdimiems, patraukliems, kitaip sakant, tokiems, su kuriais kiti norėtų draugauti, ieškoti bendrų veiklos sričių. 

Vietos šiuolaikiniame gyvenime, naujų veiklos formų paieškas sunkina tai, kad esame labai skirtingi: jauni, neįsivaizduojantys savo darbo, laisvalaikio be išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, vyresni, gerai menantys „praėjusius laikus“ ar jau sulaukę solidaus amžiaus, mieliau bendraujantys su savo praeitimi nei su kaimynu ar socialiniu darbuotoju. Visus mus vienija regėjimo negalia, bet ar šito užtenka, kad vieni kitus suprastume ir išgirstume? Be abejo, ne, tačiau bandyti reikia. Šiais metais per Jonines LASS poilsiavietėje „Zelva“ turėjo vykti pirmasis LASS bendruomenės sąskrydis. Dėl visiems suprantamų priežasčių sąskrydžio programą teko koreguoti, tačiau šis tas vis dėlto įvyko. Vienas iš renginių – LASS respublikinis centras (LASS RC) padiskutuoti apie organizacijos dabartį ir ateitį sukvietė aktyviausią LASS jaunimą iš visos Lietuvos. Teisybė, žodis „jaunimas“ šiuo atveju yra gana sąlygiškas, anot diskusijos vedėjo Kristijono Bartoševičiaus, tai ne tiek amžiaus, kiek dvasios kategorija – kol širdis dega gyvenimo geismu, tol žmogus yra jaunas! Minėta diskusija šią tiesą tik dar kartą patvirtino: prasmingų įžvalgų, minčių apie LASS, jos ateitį turėjo tiek akademinis jaunimas, tiek penkiasdešimtmečiai ir vyresni. Diskusijos pradžioje jos organizatoriai dalyviams pasiūlė dar kartą prisiminti prieš dvejus metus pasirinktą LASS misiją, viziją ir penkias svarbiausias vertybes. Visus 2018 metus šios vertybės buvo spausdinamos „Mūsų žodžio“ puslapiuose. Belieka tik apgailestauti, kad geriems pusantrų metų buvo „iškritusios“ iš žaidimo – ar pavyks jas į žaidimą vėl „sugrąžinti“ arba natūraliai sugrįžti pačioms, parodys artimiausia ateitis. 2018 m. LASS misijai, vizijai, vertybėms suformuluoti ir išgryninti buvo gaištamas daugelio žmonių laikas, naudojamos lėšos, tegu ir projektinės, todėl labai nesinorėtų, kad visa tai liktų tik kaip kažkada vykdytas „projektas“ ar dar viena ne visai nusisekusi viešųjų ryšių akcija. 

 

Parašas po straipsniu

Komunikacijos džiunglėse 

 

Gyvename išmaniųjų technologijų laikais, vos ne 24 valandas prisijungę prie interneto, visur ir visada lydimi angelų sargų – išmaniųjų telefonų. Nepaisant to, vienas dažniausių pastarųjų metų priekaištų LASS RC ir LASS tarybai – informacijos apie organizacijos veiklą stoka ir komunikacijos nebuvimas. Niekas nepaneigs, kad LASS apie savo veiklą informuoja: leidžia žurnalą, administruoja tinklapį www.lass.lt internete, turi „Facebook“ profilį, visada galima paskambinti savo filialo pirmininkui ar jau minėto respublikinio centro atsakingam darbuotojui – pasiteirauti, pasitikslinti. Tad kodėl neskaitome ir nesiteiraujame? Kas, jeigu ne mes patys, turėtume būti suinteresuoti visą šią informaciją susirinkti? Bet tai tik viena klausimo pusė, o kita? „Nepaisant visų informacijos gavimo galimybių ir šaltinių, mes daug ko apie LASS nežinome, – sakė kaunietis studentas Žygimantas Matusevičius, – aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad svečio teisėmis galiu dalyvauti LASS tarybos posėdžiuose, gauti jų protokolus. Antra vertus, galima skaityti protokolus, juos nagrinėti, bet pati organizacija turėtų išspinduliuoti į išorę, kas tuo metu jai ir jos nariams svarbiausia, viešinti, kad kažkas vyksta, o ne kad mes turime teisę į informaciją. Apie Vyriausybės ar Seimo darbą sužinome ne skaitydami posėdžių protokolus. Komunikuojama taip, kad norima informacija pasiektų kiekvieną pilietį. Kažkas panašaus turėtų būti ir LASS veikloje.“ 

Karantino patirtis parodė, kad socialiniuose tinkluose, įvairiose pokalbių platformose visai nesunkiai galima rengti nuotolinius susitikimus, posėdžių transliacijas, saugoti jų įrašus. Ar prisidėtų prie geresnės vidinės komunikacijos tiesioginės LASS tarybos posėdžių transliacijos – klausimas subtilus. Diskusijoje dalyvavęs LASS tarybos narys Paulius Kalvelis atkreipė dėmesį, kad posėdžiuose dažnai pateikiama konfidencialios informacijos, kurią įpareigoja saugoti įstatymai. „Kaip atrodytų, – klausė jis, – jeigu tiesioginės transliacijos metu kuriam laikui išsijungtume ir vėl įsijungtume? Sukeltume tik dar daugiau kalbų ir spėliojimų. Be to, niekada negali žinoti, kur ta informacija gali nukeliauti, kas ja gali pasinaudoti.“ Vis dėlto P. Kalvelis pripažino, kad mūsų organizacijai komunikacijos specialisto trūksta, jeigu tokio žmogaus organizacija neturi, jos matomumas viešojoje erdvėje yra gerokai apribotas. Reaguodami į P. Kalvelio išsakytus argumentus, daugelis diskusijos dalyvių sutiko, kad nėra būtinybės LASS tarybos posėdžius transliuoti gyvai, užtektų viešai socialiniuose tinkluose ar kitoje informacinėje erdvėje paskelbti būsimų posėdžių dienotvarkę ir žinoti, kad juose galima dalyvauti svečio teisėmis – išgirsti tarybos narių argumentus, išsakyti savo nuomonę. Šia galimybe pasinaudota viename paskutiniųjų LASS tarybos posėdžių, kai svarstytas klausimas dėl Vilniuje, Naugarduko g. 91, esančio pastato pardavimo. Tuomet posėdyje dalyvavo vilnietis Sigitas Sinkevičius ir išsakė daugelio LASS narių požiūrį, kad sprendimas parduoti šį, daugeliui neregių svarbų objektą, ypač dabartiniu metu, organizacijai būtų labai nenaudingas. Vėliau Sigitas pats ne kartą pasakojo, kad tame posėdyje niekas jam ir nebandė drausti dalyvauti ar išreikšti kitokią nuomonę. Taigi LASS tarybos posėdžiai nėra „išrinktųjų“ būrelio susirinkimai, į kuriuos patenkama kažin kokiu ypatingu būdu. Diskusijos dalyvių nuomone, prie geresnio tarpusavio supratimo, jaunimo įsitraukimo į LASS veiklą prisidėtų trumpa, socialiniuose tinkluose skelbiama Taryboje svarstytų klausimų ir priimtų sprendimų apžvalga ar gyvas kurio nors tarybos nario komentaras. 

LASS tarybai atstovavę P. Kalvelis ir I. Jokštytė sutiko, kad būsimų posėdžių dienotvarkes būtina skelbti, o komunikacijos klausimas tikriausiai bus svarstomas jau artimiausiame LASS tarybos posėdyje. I. Jokštytė taip pat pranešė, kad artimiausiu metu „Zoom“ platformoje bus pradėtos rengti specialios laidos, skirtos kuriam vienam LASS veiklos ar aklųjų gyvenimo klausimui aptarti. Tokiose laidose gali dalyvauti visi, turintys atitinkamas prisijungimo nuorodas, o jų neturintys – išklausyti įrašus socialiniuose tinkluose. Dera priminti, kad tris mėnesius besitęsusio karantino metu toks bendravimo ir nuotolinio darbo būdas ne tik tarp jaunimo, bet ir tarp vyresnių žmonių ypač išpopuliarėjo. Gerosios patirties nederėtų lengva ranka atsisakyti – šios nuomonės buvo ir LASS jaunimas. Informacijos sklaidos, tarpusavio komunikacijos galimybės diskusijos dalyvių aptarinėtos ypač išsamiai ir net karštai. 

 

Savitarpio pagalba – ar tikrai? 

 

Komunikacija – tik ledkalnio viršūnė. Viešai deklaruojame, kad esame neregių savitarpio pagalbos organizacija – atsakykime patys sau į labai paprastą klausimą: kada ir kam esame realiai padėję, ar galėtume tikėtis pagalbos iš likimo draugų patys, jeigu jos tikrai prireiktų? Atsakymas daugeliu atvejų būtų – ne. Diskusijos dalyviai, ypač vyresni, turintys daugiau patirties, galėtų įvardyti ne vieną atvejį, kai šalia mūsų esančiam neregiui ar silpnaregiui tikrai reikėjo pagalbos ar bent palaikymo, bet nieko panašaus jis nesulaukė. Seniai praėjo tie laikai, kai netekusius regėjimo žmones lankydavo patys organizacijos vadovai, tokios asmenybės kaip Antanas A. Jonynas ar universiteto dėstytojas Povilas Vitkauskas savo pavyzdžiu rodydavo, kad netekus regėjimo gyvenimas nesibaigia. 

Šiuolaikinės technologijos vis intensyviau naikina atskirtį tarp centro ir periferijos, sostinės ir to, ką esame įpratę vadinti provincija. Galima dirbti, bendrauti bet kur ir iš bet kur. Tik ne akliesiems, gyvenantiems kaip Edvinas Juraitis kaime Ignalinos rajone. Edvinas naudojasi ir išmaniuoju telefonu, ir kompiuteriu, bet nėra įgudęs naršyti internete, užsisakyti norimas naujienas. Paprasčiausia išeitis – pasiūlyti žmogui kreiptis į savo filialo vadovą, bet labai dažnai ir jis ne ką tegali padėti. „Yra jaunų žmonių, įvaldžiusių informacines technologijas, gebančių per jas komunikuoti, jie gali padėti likusiems, – sakė IT specialistas Martynas Vitkus, – mielai prisidėčiau prie jų ir pats. Žinoma, visą laiką už ačiū dirbti nei galėčiau, nei norėčiau, nes už kažką reikia gyventi, bet iškilus reikalui padėti, pamokyti – kodėl gi ne?“ 

„Padėti galėtų ir Lietuvos aklųjų biblioteka, – sakė bibliotekoje dirbanti Ugnė Žilytė, – galėčiau net ir pati nuvažiuoti į Ignaliną, Edviną pamokyti, ne taip jau toli. Tik reikia kreiptis, netylėti, niekas nežino, ką kitas žmogus moka ir ko nemoka.“ 

Tą dieną ne kartą nuskambėjo mintis: ar visada savo nariams turi kažką duoti tik LASS? O gal mes, jos nariai, savo organizacijai irgi ką nors galėtume duoti? Gal net pirmiau pasiūlyti, o tik paskui reikalauti. LASS jaunimas yra pilietiškas ir tikrai nenori vien imti ir gauti. Bet akivaizdu, kad senosios veiklos formos jo nedomina ir turbūt jau nesudomins. Ar rasime naujų, patrauklesnių – kol kas jų tik ieškome. 

 

Turtas ir žmonės 

 

Priešingai nei daugelis nevyriausybinių organizacijų, LASS turi nemažai nekilnojamojo turto. Patirtis rodo, kad jis gali būti ir mūsų stiprybės, ir mūsų nesusikalbėjimo bei nesantaikos, pagrįstų ar nepagrįstų įtarinėjimų šaltinis. Efektyvaus turto panaudojimo, pasitikėjimo LASS vadovais klausimas vėl tapo aktualus, kai praėjusių metų pabaigoje Šventojoje buvo parduoti LASS poilsio namai „Spindulys“ ir rengtasi parduoti pastatą Vilniuje, Naugarduko g. 91. „LASS neišnaudoja potencialo susirinkti pinigus, kuriuos galėtų susirinkti, – sakė P. Kalvelis, – kol kas svarstome tik vieną galimybę parduoti ir visiškai nesvarstome kitų alternatyvų, pavyzdžiui, dviejuose LASS priklausančiuose pastatuose Vilniuje, Labdarių gatvėje, įsteigti socialinę įmonę-aklųjų viešbutį.“ Ne tik P. Kalvelio, bet ir vokiečių spaudą sekančios U. Žilytės nuomone, tokie viešbučiai Vokietijoje sulaukia didelio susidomėjimo, jie gali tapti ne tik stabiliu pelno šaltiniu, bet ir regėjimo negalią turinčių žmonių įdarbinimo vieta. Anot diskusijoje dalyvavusio S. Sinkevičiaus, kalbant apie turimą nekilnojamąjį turtą, ypač jo pardavimą, labai svarbu teisingai suformuluoti klausimą – ar norime įvertinti efektyvaus panaudojimo, ar efektyvaus pardavimo galimybę? Kaip suformuluojame klausimą, tokį ir gauname atsakymą. Apie Naugarduko g. 91 esančio pastato panaudojimo galimybes pradėta kalbėti tik paskutiniame LASS tarybos posėdyje, iki tol buvo vienas pasirinkimas – parduoti. 

„Jaunimas, informacinės technologijos – mūsų ateitis, – apžvelgdamas diskusiją sakė UAB „Liregus“ direktorius Leonas Kirkilovskis, – bet negalime pamiršti, kad yra ir vyresnių žmonių, ne tokių gabių, ne taip lengvai perimančių naujausius komunikavimo būdus ir priemones. Daugelis jų, deja, lieka užmiršti, palikti už borto. Paklauskime, pavyzdžiui, kiek rajonuose gyvenančių aklųjų naudojasi virtualia biblioteka „Elvis“, o knygų kompaktiniuose diskuose lieka vis mažiau. Tas pats yra ir kitose srityse. LASS veikloje pasigendu nuoseklumo: strategijos – ką reikėtų daryti, taktikos – kaip ketiname tai įgyvendinti, ir kasdienio darbo. Tas darbas iš pirmo žvilgsnio gali būti net labai paprastas – vasarą nugenėti medžių šakas, kad einant neregiui nedraskytų veido, bet kai kada ir tokio smulkaus darbo nebūna kam atlikti.“ 

L. Kirkilovskio įsitikinimu, negali pasikartoti tai, kas daugiau nei prieš dešimtmetį įvyko Panevėžyje: įmonė subankrutavo, o norint greičiau atsiskaityti su žmonėmis paimtas milijoninis kreditas ir kartu tie patys žmonės „išmesti“ į gatvę. Panašiai galėjo atsitikti ir su Klaipėdos įmone. Kaune įmonės nepavyko išgelbėti, viena iš priežasčių, kad pradėjus dirbti naujam vadovui pritrūko kontrolės ir pagalbos tiek iš LASS tarybos, tiek iš LASS vadovų pusės. „Ne mes visa tai sukūrėme, ne mes esame karaliai, galintys elgtis kaip sumanysime arba kaip tuo metu atrodys geriau. Sukūrė prieš mus gyvenusios ir dirbusios aklųjų kartos, mūsų tikslas – išsaugoti ir perduoti kitiems“, – sakė didelę neregystės ir gyvenimo patirtį turintis įmonės vadovas. 

Kad pagalbos ar patarimų iš LASS tarybos trūksta, patvirtino ir diskusijos dalyvių nuomonių kantriai klausiusi naujoji LASS Pietvakarių centro vadovė Jolanta Kručkauskaitė. 

 

Ateities scenarijai 

 

Galima ilgai vardyti bėdas bėdeles, didesnius ar mažesnius skaudulius, bet jie dažnai ir lieka tik skauduliais, daug sakančiais apie dabartį, bet nieko ar beveik nieko negalinčiais pasakyti apie ateitį. Tad kokią matome ar norėtume matyti mūsų organizaciją? 

U. Žilytė. „LASS turėtų būti atsakinga už fizinės ir elektroninės aplinkos, kultūros prieinamumą, bendradarbiavimą su kitomis – kultūros, švietimo – įstaigomis ir organizacijomis.“ 

I. Jokštytė. „Mažai bendraujame tarpusavyje, turime mažai galimybių išsisakyti. Kai galėsime padėti nedideliame mieste ar kaime gyvenančiam draugui, tada galėsime sau ir kitiems sakyti, kad esame tikra savitarpio pagalbos organizacija. Kol šito nebus, visos panašios kalbos bus tik deklaracijos. Mano vizija, kad aklieji galėtų šviestis, mokytis, kelti ir spręsti sau aktualius klausimus. Kiekvienas darbas, net ir pats paprasčiausias, reikalauja tam tikrų gebėjimų. Turėtume išnaudoti stipriąsias savo narių puses: vieni moka rašyti ir skaityti teisinius dokumentus, rengti projektus, kiti gerai įvaldę užsienio kalbą – LASS veiklos laukas tampa visa ES su savo projektais, programomis, bendravimo galimybėmis.“ 

„Yra siela, bet yra ir kūnas su savo poreikiais, būtinybė išlaikyti šeimą, – sakė P. Kalvelis, – nuolat girdime, kad atokesniuose miestuose neturime aktyvių žmonių, jaunų filialų pirmininkų. Koks jaunas žmogus sutiks dirbti filialo pirmininku už 200 ar 300 eurų per mėnesį? LASS su savo gaunamomis lėšomis turėtų ateiti tokiems žmonėms į pagalbą. Ne visada ir ne viską lemia pinigai. Jaunimas, ateinantis į LASS, turi matyti perspektyvą, galimybę tobulėti. LASS ateityje matau kaip turtingą organizaciją, efektyviai išnaudojančią savo turimą nekilnojamąjį turtą, realiai padedančią savo nariams.“ 

 

Nuotrauka: Aktyvus LASS jaunimas susirinko padiskutuoti „Zelvoje“ / L. Puodžiūnės nuotr. 

Didelis būrys žmonių keliomis eilėmis susėdę šviesioje salėje. Visi apsirengę vasariškai, mat už lango – kaitinanti saulė. Skaitytojui jaunuoliai matomi dešiniuoju profiliu. Priešais juos, ant nedidelės salės pakylos, stovi diskusijos vedėjas Kristijonas Bartoševičius – jaunas, kiek stambesnio kūno sudėjimo vyras, vilkintis tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis, šviesius šortus ir avintis basutes. Jis skaitytojui matomas kairiuoju profiliu. Kristijonui iš dešinės pastatytas stalas, prie kurio sėdi dar trys jaunuoliai. Diskusijos dalyviai atrodo ramūs ir susikaupę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas