Laiko juosta

 

 

 

Parašas po straipsniuApie debesis ir jų piemenis 

„Visi debesys skirtingi ir visi savaip tobuli. Ar kada nors matėte, kad vienas debesis būtų gražesnis ar geresnis už kitą?“ – klausia kompozitorius, socialinių projektų autorius Kęstutis Kaupas. Prieš kelerius metus jo mintys tapo įdomia, uždegančia iniciatyva – „Debesų pievos“ stovyklomis. Stovyklomis, į kurias atvykę žmonės kelioms dienoms tampa „debesimis“ – kiekvienas kitoks, skirtingas ir kiekvienas savaip gražus, tobulas – ne geresnis ir ne blogesnis už esantį šalia! „Debesų pievos“ esmė – padėti atsiskleisti žmonių skirtumams ir kartu ieškoti to, kas mus jungia. Stovyklų dalyviams keliamas bene vienintelis reikalavimas: nevartoti alkoholio, kitų svaiginimosi būdų ar medžiagų, rūkantiems įrengiama speciali rūkymo zona. Savo dvasia stovykla – ekologinė, daug dėmesio skiriama sveikam gyvenimo būdui, vegetarų virtuvei, bet niekas nedraudžia maitintis ir kitaip. 

Jau nuo pat pirmųjų „Pievų“ jų organizatoriai atsigręžė į regėjimo negalią turinčius žmones, o pastaruosius dvejus metus stovykla vyko daugeliui žurnalo skaitytojų gerai pažįstamoje „Zelvos“ poilsiavietėje. Po praėjusių metų „Debesų pievos“ vertinimų buvo visokių: jaunimas į jos šurmulį pasinėrė entuziastingai, vyresnieji – atsargiau, senjorams buvo per daug triukšmo, chaoso, takuose tarp namelių išdygusių kliūčių, automobilių... Šių metų „Debesų pievai“, be abejo, įtakos turėjo bendra pasaulio pandeminė situacija, ilgą laiką buvo neaišku, ar iš viso ji įvyks. Stovykla įvyko, lyginant su praėjusia, buvo šiek tiek tylesnė, ramesnė, gal ne tokia skaitlinga. Ko nebuvo – ne vietoje paliktų automobilių ar kitokių kliūčių. Organizatoriai atvykstančius iš karto perspėdavo, kad mašinas reikia palikti už stovyklos teritorijos. Daugelis žmonių ir patys jau suprato, kas yra neregio kelyje netikėtai atsiradusi kliūtis. 

Šių metų „Debesų pievoje“ dalyvavo 17 neregių ir silpnaregių. Dvi regėjimo negalią turinčios merginos dalyvavo jau kaip stovyklos savanorės, nors iš tikrųjų savanorių buvo daugiau. Regintys stovyklos dalyviai nuoširdžiai domėjosi aklųjų gyvenimu, užrištomis akimis mokėsi vaikščioti su baltąja lazdele. Šiose kelionėse juos mielai lydėjo vilnietė Ugnė, kaunietis Mindaugas, apie neregių patirtis pasakojo broliai Paulius ir Vytautas. Stovyklos metu vyko dailės, šokio terapijos pamokos, įvairios socialinės dirbtuvės, pokalbiai, koncertai. Galima buvo maitintis vegetariškai, veganiškai ar įprastai, išgirsti, pauostyti, paragauti... Aštrių pojūčių mėgėjai galėjo net palakstyti per žarijas ar paskutinę stovyklos dieną pastovėti ant pilnos vinių lentos. Tačiau panašūs „stebuklai“ ar triukai niekada nebuvo stovyklos organizatorių tikslas, o tik viena iš galimų veiklų, kaip ir susidomėjimas smilkalais ar eteriniais aliejais arba galimybė įsigyti patinkantį kalnų mineralą. 

Rašytojas, filosofas Albertas Šveiceris rašė apie pagarbą įvairioms gyvybės formoms. Esame tiek etiški, kiek sugebame suprasti ir atjausti ne tik į save panašius žmones, bet ir žemesniuosius gyvūnus. Stovykloje buvo galima sutikti iš gyvūnų prieglaudos „Naujoji Lesė“ atvykusį, dviem priešakinėmis kojomis lakstantį ir ant ratukų „važinėjantį“ šuniuką, mat mašina jam pervažiavo užpakalines kojytes ir dabar šis jų nevaldo. Taip pat jauną didelį ir labai draugišką neregį šunį, kurį šeimininkas norėjo nušauti, bet išgelbėjo prieglaudos darbuotojai. Šis keturkojis rengiasi laikyti specialų egzaminą, po kurio gal net taps terapiniu šunimi ir pats dvikojus padarus mokys atjautos. Taigi veiklų, įspūdžių, patirčių „Debesų pievoje“ kiekvienam buvo sulig jo norais ir galimybėmis. Po šių metų stovyklos susidomėjimas ja tarp neregių ir silpnaregių gerokai išaugo. Žmonės atvyksta, įsitikina, kad stovykloje vyrauja atvirumo, nuoširdumo, pasitikėjimo dvasia ir jau nebenori būti kitokie. Šių vertinimų nederėtų suprasti kaip tiesioginės „Debesų pievos“ reklamos, suaugę žmonės patys sprendžia, kaip jiems gyventi ir ką rinktis. Tačiau jeigu kalbame apie negalią turinčių ir jos neturinčių žmonių bendravimą, tikrą, o ne apsimestinį tarpusavio supratimą ir pagarbą – „Debesų pieva“ yra vienas labiausiai vykusių tokio supratimo pavyzdžių. 

Alvydas Valenta 

 

Nuotrauka: „Debesų pievoje“ regintieji nuoširdžiai bandė perprasti neregių patirtį / L. Puodžiūnės nuotr. 

Moters ir vyro nuotrauka. Jiedu pozuoja lauke, saulėtu vasaros laiku. Kairėje nuotraukos pusėje stovinti moteris matoma nuo žemiau kelių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, šviesių trumpų plaukų, vilki tamsią margą ilgą suknelę ant petnešėlių. Ant akių ji užsidėjusi tamsų akių raištį, ant kaklo segi ploną grandinėlę su pakabuku. Dešinę ranką ji ištiesusi pirmyn ir joje laiko baltąją lazdelę, kairė ranka sulenkta prie liemens. Moterį už dešinės rankos paėmęs šalia stovintis vyras, kiek pasilenkęs prie moters, savo dešiniąją ranką taip pat glaudžia prie lazdelės. Jis vidutinio kūno sudėjimo, matomas nuo žemiau kelių iki viršugalvio, kiek aukštesnis už moterį ir šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyras ant galvos užsidėjęs šviesią kepurę, užsiauginęs trumpą barzdą. Jis vilki šviesius sportinius marškinėlius be rankovių su tamsia juosta ties krūtine ir šviesius šortus. Už moters ir vyro nugarų matomi žaliuojantys medžiai, keli stovintys automobiliai, dalis kemperio ir trumpai nupjauta pieva, kurioje matomi medžių šešėliai. 

 

Parašas po straipsniuLietuvos tiflotyrininkas 

Taip Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) pavadino parodą, skirtą žymiausiam Lietuvos tiflotyrininkui dr. Valentinui Vytautui Toločkai (1930–2019). Parodos sumanytojai ir rengėjai taip norėjo paminėti šio žmogaus gimimo 90 metų jubiliejų. Paroda virtuali, ją galima lankyti, apžiūrėti, paskaityti, paklausyti bet kuriuo metu, kada tik norima ir turima laiko. Parodą rasite LAB interneto svetainėje www.labiblioteka.lt, skiltyje „Virtualios parodos“. 

Negvildensime šio mokslininko įvairiapusės veiklos, nuveiktų darbų, beje, jis Lietuvos neregių bendruomenėje daugelio darbų pradininkas arba iniciatorius. „Mūsų žodžio“ skaitytojams jis pažįstamas, nes per pastaruosius 20 metų šiame žurnale daugiau kaip 100 publikuotų straipsnių vienaip ar kitaip yra minimas V. V. Toločka. 

Parodoje pateikiami svarbiausi dr. V. V. Toločkos biografijos, kūrybos, mokslinės veiklos, svarbesni Lietuvos neregių bendruomenės veiklos momentai, pateikiama nemažai garso įrašų, archyvinių nuotraukų, vaizdo įrašų su Lietuvai nusipelniusiu žmogumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalininku (1996). 

Parodos lankytojams siūlytume atkreipti dėmesį į keletą įdomesnių ir autentiškų, mažiau skelbtų momentų. Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyrininkams prieš keletą metų pavyko prišnekinti buvusį bendradarbį, kad jis bent šiek tiek pasidalytų informacija iš savo rašyto dienoraščio. V. V. Toločka asmeninį dienoraštį rašė 75 metus, nuo 1944 m. sausio 1 d. Jis patikėjo bendradarbių iniciatyva ir leido publikuoti kelias ištraukas iš dienoraščio. Tai įdomi, jaudinanti ir labai autentiška medžiaga, nukelianti mus į 1944 metus, besibaigiantį II pasaulinį karą, po to pokarį, 1955-uosius ir vėlesnius metus. Dienoraščio ištraukas įgarsino buvęs bibliotekos darbuotojas Zenonas Klimaitis. Parodos lankytojai išgirs ir V. V. Toločkos balsą – 1967 m. paties autoriaus įskaitytus eilėraščius. Taip pat bus galima paklausyti pagal V. V. Toločkos tekstus sukurtų dainų. Parodoje pristatyti vaizdo įrašų fragmentai leis vizualiai prisiminti, o kai kuriems žmonėms pažinti šią neeilinę asmenybę. Amžininkų prisiminimų skyriuje pateikiami 18 buvusių draugų, bendradarbių, pažįstamų prisiminimai, kurie nuoširdžiai nupiešia jo žmogiškąjį portretą. 

Šia proga, minint garbaus žmogaus sukaktį, verta susimąstyti, padiskutuoti, ką davė jo iniciatyva įkurtas Tiflotyros skyrius bibliotekoje, kokį paveldą pavyko sukaupti, kokie darbai, remiantis sukaupta tiflomedžiaga jau padaryti, kokie bus daromi ateityje. Sukauptų fondų gausa sudarė galimybę paruošti ir šią ganėtinai išsamią virtualią parodą „Lietuvos tiflotyrininkas“. 

Dr. V. V. Toločkos prieš 50 metų pasėtas grūdas, Lietuviškos tiflotyros grūdas, duoda derlių – leidžiamos knygos, rašomi moksliniai darbai, ruošiamos įvairios parodos, renginiai. Noriu tikėti, kad tiflotyrinė veikla Lietuvoje nenutrūks ir bus tęsiama, tobulinama, kaip numatė įžvalgus „neregių šalies“ patriotas. 

Juozas Valentukevičius 

 

Nuotrauka: Archyvinis kadras: V. V. Toločka su gėlėmis tarp bendradarbių ir draugų prie Vilniaus universiteto po disertacijos gynimo. Jam iš kairės stovi žmona Stasė Toločkienė / LAB archyvo nuotr. 

Garbaus amžiaus vyras pozuoja šiltuoju metų laikotarpiu lauke, apsuptas savo bendradarbių ir draugų. Kolegos sustoję ant šviesaus mūrinio pastato laiptų, išsirikiavę keturiomis ar penkiomis eilėmis. Iš viso nuotraukoje matoma penkiolika įvairaus amžiaus žmonių, visi šventiškai pasipuošę, pasitempę. Pačiame nuotraukos centre pozuojantis V. V. Toločka matomas nuo kelių iki viršugalvio, beveik tiesiai žvelgiantis į skaitytoją. Jo plaukai trumpi, žili, vyras vilki šviesų kostiumą ir baltus marškinius, o kaire ranka prispaudęs prie savęs laiko didelį glėbį gėlių. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas