Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaEglė Jarmolavičiūtė, [email protected]

Karantino pamąstymai ir ne tik

 

Parašas po straipsniuNežinau kodėl, bet jau nuo vaikystės turėjau gana ambicingų svajonių. Tuomet net nesvarstydavau, ar tai iš viso įmanoma. Tai, tikriausiai, buvo pats geriausias dalykas, kurį prisimenu. Laikui bėgant mano požiūris keitėsi, kitaip ir negali būti – juk susiduriame su visokiais žmonėmis, visokiomis nuomonėmis, apsistatome barjerais, kas įmanoma, kas ne, kas logiška, o kas nelabai... Nors po mokyklos daug kartų teko susidurti su įvairiomis nuostatomis dėl mano nematymo, aš vis tiek tikėjau, kad galiu dirbti Lietuvos radijuje ir televizijoje. Tai buvo mano svajonė nuo tada, kai dar mokiausi garso režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir nors daug kartų girdėjau sakant, kad dėl regėjimo darbo nerasiu, bet... Na, kas tai sakė, tiesiog buvo neteisūs. 

LRT valdžia priėmė mane dirbti, o aš tai priėmiau kaip didžiulę dovaną. Ir nors nuo to laiko praėjo beveik aštuoneri metai, dar dabar nevertinu to kaip savaime suprantamo dalyko – man tai yra didžiulė dovana. Pradėjau dirbti kaip muzikos įrašų garso režisierė, tvarkiau koncerto įrašus, bet visada labai norėjau kurti radijo spektaklius. Po kurio laiko ir ši svajonė išsipildė. Norėjau taip pat įrašyti ir montuoti laidas – gavau ir tai. Tad mano darbas tapo labai įvairus, todėl niekada nejaučiu vadinamosios rutinos. 

Pagrindinis mano darbas visgi yra įrašų iš koncertų tvarkymas: garso suvedimas, kai ieškoma balanso tarp instrumentų ir / arba balsų, ir montažas, kai iškarpomos nereikalingos pauzės, patrumpinami plojimai. Deja, bet šalyje paskelbus karantiną nebeliko ir koncertų, turėjau tik vieną savaitinę pusvalandžio trukmės laidą „Draugystė veža“. Netikėtai, prieš pat karantiną, įsirašėme keturias papildomas laidas. Tad likau dirbti. 

Kai prasidėjo karantinas, pagalvojau, kad taigi jėga! Aš galėsiu keltis kada noriu. Šitas mano džiaugsmas ilgai netruko, mat, kaip turbūt ir daugelis žmonių, susirūpinau dėl ateities: turiu vieną savaitinę pusvalandžio trukmės laidą – tiek to mano darbo ir teliko! O tai, kas buvo įrašyta – sparčiai seko. Galvojau, kad net jei ir rasiu būdą pašnekovus įsirašyti nuotoliniu būdu, kas man mokės atlyginimą už tai, kad dirbu vieną dieną per savaitę? O ir sąžinė užgraužtų, net jei taip ir būtų. Be viso to, jaučiausi kalta, kad apskritai keliu sau tokią problemą, kai daug žmonių netenka darbo, neturi iš ko mokėti paskolų... Žinoma, prie tokių apmąstymų dar prisidėjo visiškai neįprastas mano gyvenimo būdui nuolatinis sėdėjimas namie. Juk prieš karantiną kasdien eidavau į darbą, po darbo susitikdavau su draugais. Jei dieną kitą neišeidavau iš namų, imdavau siusti. O liko tik būtinybė pavedžioti šunį. Na, gerai, aš kartais pažeisdavau karantino taisykles ir aplankydavau vieną kitą draugę, bet toli gražu ne taip dažnai, kaip prieš tai. 

Reikalai pasisuko labai netikėtai: padedant draugams radome galimybę įsirašyti laidą „Draugystė veža“ nuotoliniu būdu. Ir čia prasidėjo mano džiaugsmai tikrąja to žodžio prasme: man buvo pasiūlyta ir kitas laidas įrašinėti tokiu būdu. Negana to, gavau montuoti naują laidą, transliuojamą karantino metu – „Karantino lyrika“. Tad šoviau kaip koks šampano kamštis iš savo slogių minčių ir jau trečią karantino savaitę aš dirbau neskaičiuodama valandų, bet su kokiu džiaugsmu! Juk aš darau kiekvieną dieną tai, ką visada norėjau daryti! Nesuprasdavau, ko čia Rokis taip anksti prikibo, kad jau laikas į lauką. Na taip, laikas, juk jau aštuonios, o aš vis dar atsakinėju į laiškus, ką nors montuoju... Kaip sakiau, prieš karantiną aš tiesiog niršdavau, jei neišeidavau kur nors bent dvi dienas. O štai gavus papildomų darbų laikas namuose tapo neįtikėtinai įdomus. Ryte atsikeli, šoki į mėgstamiausią namų rūbą – treningą, ir įrašinėji tokius žmones kaip Andrius Užkalnis, Daina Gudzinevičiūtė ir net Lietuvos Respublikos Prezidentas. O aš su treningu, savo fotelyje, nešukuota galva. Kam rūpi? Gi vis tiek niekur neinu! 

Mes visi buvome įpratę įrašus daryti studijoje, sodinti pašnekovus prie mikrofono, o dabar mano studija tapo namai, kompiuteris, keletas programėlių ir!.. Ak, aš tikrai viso to pasiilgsiu! Pasikeitė viskas, netgi kavos gėrimo įpročiai, mat kavos puodelį išgurkšnodavau per visą dieną. Labai gerai įgudau ryte prabudusi atsakyti į elektroninius laiškus ir vėl „nulūžti“, svarbu tik nepramiegoti įrašo. Kartais pagalvoju, kad bus sunku grįžti į darbą, kai reiks vėl važinėti viešuoju transportu. Tas važiavimas tikrai daug laiko užima. 

Nuotoliniai laidų įrašai – ištisas mokslas. Tu negali prieiti ir pataisyti mikrofono arba jo pakeisti, jei garsas skamba blogai. Turi įvertinti, kodėl skamba vienaip ar kitaip, ir pasakyti, ką daryti, kad skambėtų geriau. O kur dar visi kiti darbo niuansai: nuo prisijungimo proceso, kaip viską supaprastinti, iki patarimų, kad laida praeitų sklandžiau, pavyzdžiui, nepritarinėti pašnekovui, vengti įsiterpinėti ir pan. Kartais prašydavau, jei tik įmanoma, pasidėti kokį kitą įrašymo įrankį, kad prireikus galima būtų tą įrašą pasiimti iš jo, jei, tarkime, staiga ryšys imtų trūkinėti. 

Su kiekvienu įrašu tapau labiau užtikrinta, bet aišku, vis tiek susimauti čia tikimybė yra, o labiausiai gėdinga susimauti lygioje vietoje. Mano pats didžiausias susimovimas, kai išleidau į eterį laidą su dviem pabaigomis. Čia tai gėdingiau ir nesugalvosi... O kaip tik, man dar nespėjus atsigauti, įrašas su Prezidentu. Spaudoje jau paskelbta, kad laida bus, reklama jau eteryje, o įrašą dar tik ruošiamės daryti. Aš milijoną kartų viską tikrinu, atrodo, iš baimės tuoj tuoj susivemsiu... Ir vis persekioja ta įkyri mintis: „Na, tu, Egle, juk sugebi susimauti lygioj vietoj.“ Bet liepiau sau nusiraminti, čia gerai padėjo levandų aliejus. Taip taip, aš čia parašiau gerai. Jis tikrai veikia, tereikia užsilašinti porą lašų ant drabužių kokias dešimt minučių prieš jaudulį, ir viskas gerai. Bet aišku, per įrašą sėdėjau beveik sustingusi, kad tik nieko nepajudinčiau, kad nieko nepaspausčiau, nes su Prezidentu įrašo nepakartosi. Ne dėl to, kad jis būtų labai jau išskirtinis žmogus, bet dėl to, kad turi griežtą dienotvarkę, ir jei įrašui skirta tiek laiko, vadinasi, neturi gaišinti jo ilgiau. 

Tas ankstesnis susimovimas mane išmokė atidumo. Visų pirma, aiškiai planuoti darbus, numatyti poilsio ir pietų laiką, nebandyti galvoti apie viską iš karto. Čia, kaip sakoma apie tuos, kurie vairuoja motociklą, kad jeigu per kokius trejus metus nei karto nenukrenta, tai blogai, nes pasijunta tarsi nepažeidžiami ir lengvabūdiškiau vairuoja. Visai tas pats ir su mano darbu, kai niekur nesusimauni, pradedi dirbti ne taip atidžiai. Tad sugalvojau ta proga posakį: „Svarbiausia netapti „ereliu", o kad netaptum – būtina lengvai susimauti.“ 

O labiausiai man patikęs dalykas yra tas, kad... Na, iš tikrųjų, tai ne mano mintis, girdėjau savo draugės interviu, kuriame ji sakė: „Virtuali aplinka panaikina žmonių fizinius skirtumus.“ Niekas nei iš pašnekovų, nei iš laidos vedėjų manęs nematė ir neklausė, „Tai jūs neregė?“, „Tai kaip jūs dirbate?“ Man nereikėjo aiškinti nei apie specialias programas, nei apie jokius kitus niuansus – mes visi buvome tokie patys. Laidos vedėjai nematė savo pašnekovų, pašnekovai nematė laidos vedėjų, jie nematė manęs, aš, na aišku, kad nemačiau jų. Laikausi nuomonės, kad nereikia skelbti apie savo fizinius išskirtinumus, jei tie išskirtinumai neturi jokios įtakos, tai yra nereikia man dėl kažko arba kažkam dėl manęs padaryti kokių nors specifinių dalykų. Taip, būtent čia tas atvejis, kai nereikia. 

Aišku, nuo savo nematymo aš negaliu pabėgti, bet džiaugiuosi, kad jis nėra matomas ir kaip nors aptarinėjamas mano darbe. Aš gaunu užduotis, ir niekas manęs neklausia, ar tikrai tai sugebėsiu padaryti. Tik direktorė pasidomi, ar spėju dar pavalgyti per darbus, ir primena, kad reikėtų pailsėti savaitgalį. Nors dirbdama aš tikrai ilsiuosi, nes tai kaip kokia įdomi veikla. Tarkim, kai kurie žmonės ilsisi keliaudami, slidinėdami, o štai aš – ilsiuosi ką nors montuodama. 

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš karantiną tikrai prisiminsiu su nostalgija, nes tiek daug naujų dalykų ir džiaugsmų patyriau būtent per šį laikotarpį. 

 

Nuotrauka. Ištikima Eglės kompanija – šuo Rokis, papūgos ir katės – irgi mokėsi dirbti iš namų nuotoliniu būdu / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Eglės ir jos augintinių šuns Rokio ir papūgos nuotrauka. Eglė vaizduojama kairėje nuotraukos pusėje, nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, surišti į kasą, akys užmerktos, lūpos pravertos, greičiausiai mergina kažką sako. Ji vilki tamsią liemenę, po kuria apsivilkusi šviesų megztinį ilgomis rankovėmis. Abiejomis rankomis, priglaudusi prie kairiojo skruosto, mergina laiko nedidelį juodą šuniuką, kurio žvilgsnis nukreiptas į dešinę nuotraukos pusę. Eglė su šuniuku pozuoja visai šalia aukšto papūgos narvo, ant kurio krašto tupi dešinėje nuotraukos pusėje matoma papūga. Ji šviesių plunksnų, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio, atidžiai stebi Eglę su kompanionu. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]