Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

Spinduliuojanti tamsą

 

Parašas po straipsniuSu Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, fotografu Romualdu Požerskiu susipažinau autobuse, vykdama iš Vilniaus į Kauną. Jis mane užkalbino ir pasakė, kad mane pažįsta ir net yra fotografavęs. Taip išsišnekėjome ir paaiškėjo, kad turime bendrą draugę – Laurą Stadalninkaitę. 

Ten, autobuse, pasiklausiusi Romualdo pasakojimo apie žmones, kuriuos jis fotografuoja, supratau, kad noriu ir jį, ir Laurą pristatyti „Gold FM“ klausytojams. „Man įdomu stebėti žmones, fotografuoju labai skirtingas istorijas turinčius subjektus...“ – tąkart pasakė Romualdas, ir aš supratau, kad tai ir yra tas dalykas, kurį mes kuriame „Aklo pasimatymo“ laidoje. Mes kviečiame į susitikimą su įvairiais žmonėmis, turinčiais skirtingas fizines galimybes, parodome, kaip tų skirtingų galimybių bei aplinkybių veikiami jie visi stengiasi nueiti Savo kelią. Pasikalbėkime. 

Laura yra šešerių metų dukrytės mama, lietuvių kalbos filologė, nuostabių dainų autorė ir kompozitorė. 

 

– Laura, kai taip pristatome moterį, žmonės mano, kad tai nieko ypatingo. Bet jei pasakome, kad tai neregė motina, viena auginanti dukrą ir rašiusi baigiamąjį darbą universitete, pasiekimai įgyja kitą svorį. Ką apie tai manai? 

– Aš augau šeimoje, kurioje nebuvau laikoma išskirtine, mane auklėjo kaip niekuo neišsiskiriančią mergaitę, turinčią tiek pat pareigų ir galimybių tas pareigas atlikti kaip ir regintieji, tad įpratau savo gyvenimo nelaikyti kuo nors išskirtiniu. Tiesiog gyvenu ir darau tai, ką galiu padaryti. Kai kuriems dalykams padaryti prireikia kitų žmonių pagalbos, bet taip pat yra ir daug dalykų, kuriuos puikiai pasidarau pati. Todėl ir gyvenu kaip visi žmonės. 

 

– Ar teisingai manau, kad geriausiai tave apibūdina muzika? Tu kuri dainas. Kada ir kaip ji atėjo į tavo gyvenimą? 

– Dainuoju nuo pat mažens. Jau labai anksti pradėjau kurti visokias melodijas. Bet didesni kūriniai atsirado tuomet, kai pradėjau groti gitara – nuo keturiolikos metų. Išmokau šį instrumentą valdyti savarankiškai. Tuo metu dar nebūdavo „Youtube“ kanalo ar kitų lengvai pasiekiamų pamokų internete, tad atrasti visas paslaptis teko pačiai. Gavau gitarą, pati dėliojau pirštus ir mokiausi akordus tiesiog stengdamasi atkartoti tai, ką girdžiu. Išsiaiškinusi, kaip sudaryta šešiastygė sistema, bandžiau iš pradžių atkartoti kitų dainininkų atliekamas dainas. Man tai nebuvo sudėtinga, nes galvoje girdžiu kūrinio harmoniją. Iš to išsirutuliojo, kad pritaikiau melodiją vienam savo eilėraščiui. Taip gimė pirmoji daina ir jau po jos gana greitai visos kitos. 

 

– Apie ką pasakoji savo dainose? 

– Aš pasakoju apie gyvenimą... Visos mano dainos kalba apie pačios patirtus dalykus. Mano kūryboje, turbūt, nėra dainos, kurią būčiau sukūrusi tiesiog kam nors šiaip sau. Visose dainose yra įamžintos tam tikros gyvenimo akimirkos, patirti įvykiai... Man net lietuvių kalbos pamokoje visuomet buvo sunku parašyti rašinį abstrakčia tema, apie tai, ko pati esu nepatyrusi ar nepajutusi. Todėl savo dainose kalbu apie savo prisiminimus. 

 

– Laura, kur galime išgirsti tavo sukurtos muzikos? 

– Daugumą kūrinių vis dėlto dar laikau sau ir neviešinu. Man vis atrodo, kad jie arba ne iki galo išbaigti, arba dar ne tai, ką norėčiau papasakoti apie save kitiems žmonėms. Nors žinoma, daugelį savo kūrinių esu pristačiusi neregių bendruomenės renginiuose ir pažįstamųjų rate. Vis dėlto, platesniam publikavimui dar kol kas esu nepasiruošusi. 

 

– Pakalbėkime apie motinystę. Augini viena dukrytę. Tavo dukrytė mato. Papasakok, ką tau reiškia motinystė. Ar susiduri su visuomenės neigiamu požiūriu į save kaip neįgalią mamą? 

– Iš tiesų stengiuosi negalvoti apie tai, ką mano kiti žmonės, nes jei apie tai galvoji, visada atsiranda daug negatyvių dalykų. Kito supratimas ir matymas jau savaime skiriasi nuo manojo, todėl jam nesutapus iš to kyla nusivylimas ir panašiai. Į viską gyvenime stengiuosi žiūrėti iš pozityviosios pusės, tuomet atsiranda daug priežasčių džiaugtis. Mano dukrytė pažįsta mane tokią, kokia esu, ji manęs kitaip net ir neįsivaizduoja. Kai Liepa (Lauros dukra – aut. past.) pradėjo lankyti darželį, ji pasakojo apie mane, mano nematymą vaikams kaip apie savaime suprantamą dalyką, tarytum tai būtų kasdienis ir dažnai sutinkamas dalykas. Jai tai net savotiškas pozityvus išskirtinumas, kurį ji vertina labai teigiamai, bent jau kol kas. 

 

– Romualdai, daug kalbėjome apie nematymą ir gyvenimą be vienos informatyviausių juslių, o Jūs esate įpratęs kalbėti vaizdais – fotografija yra Jūsų pagrindinis įrankis pasakoti. Kaip manote, ar įmanoma neregius sudominti fotografija? Ką ji galėtų reikšti jų gyvenime? 

– Čia mes susiduriame su dviem skirtingais pasauliais. Fotografas piešia savo kūrinius šviesa. Pats žodis fotografija taip sudarytas (graikų k. „photos“ – šviesa, „grafis“ – piešti). O neregiai tos šviesos nemato, jie tarsi gyvena tamsiojoje, juodojoje mėnulio pusėje, o regintieji – šviesiojoje. Nors kai aš sakau, kad neregiai gyvena tamsoje, Laura nesutinka. Ji sako, kad jie taip pat mato, tik kitaip. 

 

– Jūs fotografuojate Laurą jau kurį laiką. Kodėl? 

– 2013-aisiais vykdžiau tokį projektą, kuriame buvo numatyta fotografuoti regos sutrikimų turinčius žmones. Šią nuotraukų seriją pavadinau „Tarp šviesos ir tamsos“. Fotografavau mokinius iš aklųjų ir silpnaregių mokyklų Kaune bei Vilniuje: tiesiog fiksavau jų kasdienybę, auklėjimą, santykius... Vėliau ši serija nuotraukų turėjo pratęsimą, kurį pavadinau „Integracija“. Čia norėjau parodyti, kaip nuotraukose anksčiau užfiksuoti mokiniai rado savo vietą gyvenime po mokyklos. Kaip jie integravosi į visuomenę. Laura tuo metu jau laukėsi dukrelės ir man patarė kreiptis būtent į ją. Tada, prieš septynerius metus, pradėjau Laurą fotografuoti. 

 

– Ką reiškia fotografuoti nematantį žmogų? Kuo tai skiriasi nuo reginčiųjų fotografavimo? Ką Jums, kaip menininkui, norėjosi savo nuotraukose papasakoti apie neregį? 

– Tai apibrėžti labai sudėtinga. Kai fotografuoji matantį žmogų, gali kartu su juo projektuoti ir režisuoti tuos kadrus. Gali papasakoti savo idėją ir tai, ko iš jo nori. O fotografuojant neregį tiek režisavimo momentas, tiek rezultatų apžvelgimas pasikeičia: gali aptarti, kas tose nuotraukose užfiksuota... Bet jam sunku paaiškinti, kokį emocinį poveikį daro pati nuotrauka. Pavyzdžiui, kartą buvo tokia situacija: laukėme su Laura popiežiaus nuo ankstyvo ryto kaip tądien ir visi žmonės Kauno Santakoje. Kai popiežius važiavo pro mus, supratau, kad jei Laura nusisuks ir pradės jam kartu su kitais žmonėmis mojuoti, niekas nesupras, kad Laura nemato. Suvokiau, kad taip neturėtų būti. Paskutinę sekundę sušukau Laurai, kad atsisuktų į mane – aš stovėjau jai už nugaros, pakviečiau pasisukti į mane ir į saulę. Juk saulę tikintiesiems tam tikra prasme ir atstoja popiežius. Tad Laura buvo atsukusi popiežiui nugarą, jos veidas atsuktas saulei, o į nusisukusią Laurą žiūri popiežius ir jai mojuoja. Tuomet mane persmelkė suvokimas, kad popiežiaus Laura negali pamatyti. Bet ji jaučia šilumą, ateinančią nuo saulės. Tokiais simboliais ir teko mąstyti fotografuojant. 

 

– Laura, ar tau pačiai tokie simboliai suprantami? Ką tau reiškia nuotraukos, kuriose esi užfiksuota? 

– Man tos nuotraukos turi dvejopą prasmę. Visų pirma, jose esu užfiksuota aš ir pasaulis: tai, kaip aš integruojuosi į visuomenę, kaip šiame pasaulyje „įsikomponuoju“. Kita vertus, aklumas ir vizualumas – tai du atskiri pasauliai. O fotografija čia tampa tiltu, sujungiančiu tuos du skirtingus pasaulius. Ji parodo visuomenei, kad mūsų gyvenime yra visiškai tie patys dalykai kaip ir reginčiųjų kasdienybėje. Manau, kad mums yra svarbu kalbėti viena, visiems suprantama kalba, nes tai padeda mažinti atskirtį. Todėl ir fotografuojuosi. 

 

– Kaip į šią fotografijų seriją įsijungia Liepa? 

– Romualdas. Liepą, drauge su Laura, pradėjau fotografuoti dar jai negimus. Apskritai, daug svarsčiau, kokį pasirinkti nuotraukų apipavidalinimą, kad jos reikštų tai, ką noriu papasakoti. Iš pradžių svarsčiau, gal visas nuotraukas daryti tik juodai baltas, kad jos parodytų spalvų nereikšmingumą Lauros gyvenime... Vėliau svarsčiau tik galimybę prigesinti spalvas. Taip, maniau, atsispindėtų tik spalvų neryškumas, pats vaizdo netobulumas... Bet galiausiai supratau, kad tiksliausia bus rodyti labai gražiai, ryškiomis spalvomis, gražią Lietuvą. Tad fotografavau Laurą prieš pat gimdymą, Kauno senamiestyje, nuo Aleksoto žalios vejos, saulei leidžiantis, matėsi Kauno bokštai, rotušė... Toje nuotraukoje Laura ėjo su lazdele. O štai jau po metų atsirado kita nuotrauka, kurioje toje pačioje vietoje Liepa vedė Laurą, laikydama už lazdelės... Taip ir tęsiu savo seriją ir turiu galimybę stebėti šį ryšį iš arti. Liepos ir Lauros motinystės ryšys yra labai tvirtas... 

 

– Kur galima pamatyti Jūsų fotografijų parodą? 

– Ji buvo eksponuojama Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete, o vėliau, tikiuosi, keliaus per Lietuvą. Ji paruošta dideliu formatu, gavosi labai gražios nuotraukos. Paskaičiavau, kad per septynerius metus prifotografuota per dešimt tūkstančių kadrų. Tad atsirinkti tikrai nebuvo lengva. Ši paroda, mano nuomone, turi ne tik meninę, dokumentinę, bet ir didelę edukacinę reikšmę. Edukacinę tiems žmonėms, kurie yra gyvenime pasimetę, nusivylę ar išgyvena tam tikras krizes. Manau, kad Lauros pozicija, jos stiprybė gali suteikti tokiems žmonėms tam tikro pozityvumo. 

 

– Laura, o iš kur tu semiesi stiprybės? 

– Nuo pat vaikystės tvirtybės, stiprybės sėmiausi iš savo tėvų. Man mano mama visada buvo tas stiprybės šaltinis. Ji visuomet viską atsimindavo, nė vieno ir nieko neužmiršdavo... Tad ir pati norėjau būti panaši į ją. Šis noras bent iš dalies prilygti mamai ir suteikė reikiamos stiprybės, ryžto eiti į priekį, siekti savo tikslų... O šiuo metu mano stiprybė yra mano mergaitė. Noriu, kad ji manimi didžiuotųsi, todėl negaliu sustoti. Būna gyvenime, kad žengi vieną žingsnį į priekį, o du atgal... Bet nepaisant to, norisi gyvenime palikti kažkokį pėdsaką. Noriu savo dukrą užauginti dorą, siekiančią savo tikslų, gerbiančią aplinkinius... Kai matysiu, kad šį tikslą pasiekiau, galėsiu savimi didžiuotis. Dabar dar tik judu į priekį. 

 

– Romualdai, ar visuomenė, matydama nuotraukose užfiksuotą negalią labiau suklūsta ir įsiklauso, ar labiau išsigąsta? 

– Man dažnai tenka vaikštinėti su Laura ir stebėti žmonių reakciją. Jų būna visokių – nuostaba, sustingimas, atsisukimas gatvėje... Bet nuotraukose tos reakcijos aš nerodau. Pats aš Laurą traktuoju kaip visiškai lygiavertį žmogų, turintį savo gyvenimo poziciją. Noriu parodyti, kad ji yra tvirto, savarankiško žmogaus pavyzdys. Tad aklumą pateikiu ne kaip išskirtinumą, o kaip ypatybę. 

O grįžtant prie gyvenimo prasmės ar žmogaus pozicijos, man labai patinka, kad Laura yra tokia tvirta, nes mano fotografija yra pozityvi. Noriu rodyti žmonėms, kad gyvenime reikia ieškoti ne neigiamų dalykų, ne pasiduoti degradacijai, nevilčiai, bet ieškoti džiaugsmo ir stiprybės. Gyvenimo didžiausia stiprybė, mano manymu, yra šeima. Kai pradėjau fotografuoti, mano mokytojas Aleksandras Macijauskas sakė: „Niekuo nepasitikėk. Žmonės gali išduoti, tik fotografija tavęs neišduos niekada.“ Bet dabar suvokiu, kad jeigu teisingai gyvenime elgiesi, tai dar vienu stiprybės šaltiniu tampa šeima – tėvai, vaikai, anūkai. Viską, ką tu gauni iš tėvų, turi perduodi kitoms kartoms. 

 

Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą

 

Nuotrauka. Laurai fotografijos ne tik fiksuoja jos gyvenimą, bet ir padeda parodyti, kad jis nėra negatyviai išskirtinis dėl aklumo / R. Požerskio nuotr. 

Lauros Stadalninkaitės nuotrauka. Jauna moteris pozuoja pritūpusi erdviame tulpių lauke. Aplinkui ją matoma žydinčių tulpių pieva. Kadangi tulpės užstoja nemažą dalį Lauros kūno, aiškiai moterį matome nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, iki pečių. Moteris šiek tiek susikūprinusi ir užsimerkusi, atrodo susikaupusi. Dešinėje rankoje ji laiko į žemę atremtą sulenktą baltąją lazdelę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas