Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Viruso išbandyti

2020-ieji pasaulio ir Europos istorijoje bus pažymėti negatyviu ženklu. Jie iš tiesų neturi precedento: jau atšauktas Eurovizijos konkursas, neįvyks Olimpinės žaidynės, kino festivaliai ir dar daug įvairiausių, pasaulį ir Europą vienijančių, renginių. Viso pasaulio valstybės, vienos anksčiau, kitos vėliau, užsidariusios išorines sienas, kaunasi su nematomu priešu. Visų lūpose nuolat skamba „COVID-19“, „koronavirusas“ arba tiesiog „Kovydas“. Dėl šios pandemijos laikinai sugriuvo įprastas gyvenimo ritmas. Daugeliui tenka patirti namų „areštą“ – karantiną. Vieni jį išlaiko didvyriškai ir išnaudoja atsiradusias naujas galimybes daugiau bendrauti su šeima, permąstyti savo vertybes, skirti laiko pamirštam pomėgiui. Kiti į situaciją reaguoja kitaip – pažeidžia saugumo draudimus, ieško psichologų pagalbos. 

Kaip šiomis įtemptomis sąlygomis gyvena neregiai? Su kokiais nepatogumais susiduria ir iš kur semiasi jėgų nepanikuoti, išlaikyti dvasios ramybę, į viską žvelgti filosofiškai, net kai sulaukia žinių apie skaudžias netektis, palietusias ir neregių bendruomenę? 

Viktoras, 49 metai: 

Gyvendami komfortiškai, sočiai, šiltai, ne per daug sukame galvą dėl rytojaus, tačiau mėgstame skųstis, dejuoti, aimanuoti. Dabar, kai visas pasaulis gyvena įtampoje ir kovoja su klastingu virusu, tie menkučiai nepatogumai atrodo juokingi. Apie virusą sužinojau, kai tik pandemija pradėjo savo mirtiną kelionę po Kiniją, o paskui patraukė į kitas šalis. Iš pradžių tikėjau, kad ši baisybė aplenks mus, o jei ne, tai koronavirusas Lietuvoje bus lengvesnės formos. Deja, jis visose šalyse vienodai negailestingas. Į Lietuvos teritorijoje išplitusią pandemiją sureagavau ramiai, be psichozės. Per radiją ir televiziją nuolat girdžiu apie žmonių baimes, netikrumą ir psichologines problemas. Mudu su žmona ir darželinuke dukrele gyvename sau įprastą gyvenimą. 

Informaciją apie pandemiją stengiuosi priimti ir vertinti blaiviai. Rytais keliuosi šeštą valandą. Virtuvėje iš karto įsijungiu čia esantį radijo imtuvą. Jis veikia iki pat vakaro. Suprantama, transliuojamose laidose apie COVID-19 virusą informacijos nors vežimu vežk. Iš tiesų, nuolat klausydamas įvairiausių laidų priėjau prie išvados, kad transliuojama informacija yra dvejopa. Didelė jos dalis – pozityvi, dalykiška, būtina norint žmones apsaugoti ar įspėti, kaip išvengti pražūtingojo viruso. Tačiau kita dalis – dirbtinai sudramatinta, nepagrįstai bauginanti ir siekianti užsitikrinti kuo didesnius klausytojų reitingus. 

Vyriausybei paskelbus apie ketinimus šalyje įvesti karantiną, o paskui ir jį įvedus, į pasikeitimus reagavau be panikos ir jaudulio. Mudu su žmona nepuolėme pildyti maisto atsargų ar pirkti būtiniausių vaistų. Mūsų namas sublokuotas su prekybos centru. Apsipirkti galima nueiti netgi su šlepetėmis. Kai šalia parduotuvė, tai ar verta kaupti maisto atsargas? Ypatingos suirutės atveju turiu savotišką „tiekimo šaltinį“, savo „gelbėjimosi ratą“ – ūkininką. Su juo bendrauju jau ne vieną mėnesį. Jis mano šeimą aprūpina šviežiomis kaimiškomis gėrybėmis: daržovėmis, pieno, mėsos produktais. Ūkininkas atvežtus maisto produktus palieka prie buto durų. Žinoma, pandemija gyvenimo tvarką sudėliojo savaip. Mūsų šeima – ne išimtis. Įprastas gyvenimo ritmas sutriko ir tenka užsidaryti tarp keturių sienų. Nesiskundžiu ir nedejuoju, žinau, kad tai laikina. Epidemija išblės ir po kažkiek laiko mes ją prisiminsime kaip nuotykį ar nemalonų sapną. 

Karantinas – priverstinė saviizoliacijos forma. Laikantis įvestų apribojimų kyla ir tam tikrų nepatogumų. Vienas jų – suvaržyta judėjimo laisvė. Buvau įpratęs dalyvauti kultūriniame gyvenime ir sportuoti. Dabar mūzos tyli, o sporto klubas neveikia. Užtat sulaukiau kelių skambučių iš savivaldybės, informuojančių apie galimybę atidėti mokesčių mokėjimą. Nelabai tikiu tomis „lengvatomis“. Bijau, kad laiku nesumokėjus, pasipils delspinigiai ar į duris pasibels antstoliai. Mokesčių mokėjimo neketinu atidėti. 

Vis dėlto, jaučiu nerimą dėl savo artimųjų. Saugodami dukrytę, mudu su žmona nusprendėme, kad karantino metu jai bus saugiausia viešėti pas mano seserį, gyvenančią nuosavame name prie pat pušyno. Prispyrus neatidėliotinam reikalui kur nors nuvykti, stengiamės nesinaudoti visuomeninio transporto paslaugomis. Kviečiame taksi. Manyčiau, tai saugiau ir greičiau. 

Gal kam nuskambės makabriškai, bet pandemija turi ir teigiamų pusių. Ji suteikė galimybę sustoti, neskubant pagalvoti ir, žinoma, daugiau dėmesio skirti savo artimiausiems žmonėms. Nuolat būnant namuose yra puiki proga geriau pažinti savo antrąją pusę, skirti daugiau laiko pokalbiams, paprasčiausiai buičiai. Jokia paslaptis, kad bendra veikla itin suartina. O man tai – puiki galimybė atsidėti kolekcijos tvarkymui, aprašymui ir būsimųjų eksponatų pirkimui. Renku numizmatines monetas. Jos yra įvairios. Kolekcijoje dominuoja proginės monetos. Kai pasineriu į savo lobyną, tikrai nepastebiu laiko tėkmės. Man diena sutrumpėja iki akimirkos. Manyčiau, tai pats geriausias vaistas ir apsaugos priemonė nuo COVID-19 viruso. 

Janina, 70 metų: 

Metų pradžioje nuoširdžiai vyliausi, kad kitose šalyse siaučiantis mirtinai pavojingas virusas Lietuvos nepasieks. Deja, džiaugiausi neilgai. Šis nekviestas „svečias“ dabar lankosi ir mūsų krašte. Sužinojusi apie pirmąsias pandemijos aukas, sureagavau gana ramiai. Puikiai žinau, kad nugyvenau ilgą gyvenimą. Sau tariau: „Bus kaip bus, o gyventi toliau reikia.“ Pati dėl savęs nebijau. Labiau nerimauju dėl savo artimųjų. Dėl jų iš tiesų jaudinuosi. Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad ši „koronė“, kaip šį virusą vadinam, neaplenkė mūsų. Informaciją apie COVID-19 viruso plitimą nuolat seku. Gyvenu viena. Dažniausiai užsibūnu virtuvėje, čia nuolat veikia radijas. Noriu ar ne, bet naujausią informaciją sužinau. Vyriausybei paskelbus karantiną, jam specialiai nesiruošiau. Nepasidaviau psichozei ir nešlaviau parduotuvių lentynų. Galvojau: „Pirkite, pirkite, o man liks daugiau šviežesnių produktų. Visam gyvenimui gi neprisipirksi.“ 

Esu pensininkė. Turiu daug laisvo laiko. Karantinas kasdienio gyvenimo nepakeitė. Nebent filosofinėje plotmėje. Šiomis neįprastomis sąlygomis pasimatė, kas yra kas. Man labai įdomu stebėti žmones, jų pakitusią elgseną ir baimę dėl savo gyvasties. Paskelbus pandemiją, vieni sulindo į savo kiautus, įsibaugino, kad netgi telefonu bijo bendrauti. Kiti būtų linkę padėti, bet bijo užsikrėsti ar užkrėsti. Tokie žmonės išlieka geri, bet tik per atstumą, per dviejų ištiestų rankų atstumą. Treti laikosi pozicijos – kiek galėsiu, tiek padėsiu. Jie nepaisydami pavojaus važiuoja per visą miestą, kad atgabentų tau reikiamą prekę ar vaistus. Dar kartą pasikartosiu – man labai įdomu stebėti žmones. 

Neslėpsiu, karantino metu ypač pasigendu kultūros renginių. Daug klausau įgarsintų knygų, bet jos tikrai neatstos susitikimų su gyvais kūrėjais. Trūksta ir brailio raštu išleistų knygų. Jų iš bibliotekos negaliu paimti. Norisi nukeliauti į kokį koncertą ar pagaliau į Lietuvos aklųjų bibliotekos surengtą renginį. Ypač gaila „nuplaukusios“ ekskursijos po Pietryčių Lietuvą. Aišku, kasdienių nepatogumų nestinga. Dar prieš karantiną užpuolė sveikatos bėdos. Pradėjau bendrauti su gydytojais. Atsakymą jau gavau telefonu. Gydytojas telefonu nepagydys, tad gydo draugai. Jų dėka esu aprūpinta būtiniausiais vaistais. Buitį palengvina savanoriai. Jie padeda ir rūpinasi nesiekdami savanaudiškų tikslų. Jų ir socialinių darbuotojų dėka esu viskuo aprūpinta. „Vilkpėdės“ socialinių paslaugų centro vadovas Algimantas Arbočius patikino, kad nelaimėje nepaliks ir rūpinsis, kiek galės. Smagu, kad duotą žodį tęsi su kaupu. 

Prisipažinsiu, griežtai karantino nesilaikau. Prireikus ir iš namų išeinu. Gyvenimas nugyventas, kaip bus, taip bus. Kuo labiau saugosiesi ir nervinsiesi, tuo greičiau virusas prikibs. O kad jis neprikibtų, stengiuosi išlikti pozityvi ir šaltakraujiška. Patarčiau mažiau bijoti ir savęs gailėtis. Virusas neamžinas, kažkada išsikvėps ir dings. 

Nuotrauka. Karantino sąlygas ir išbandymus visi priėmėme panašiai, bet ir skirtingai / www.pixabay.com nuotr. 

Nuotraukoje nuo liemens iki krūtinės matoma moteris, vilkinti juodą palaidinę ilgomis rankovėmis ir rankose laikanti dezinfekavimo skystį ar skystą muilą. Skaidrus skysčio buteliukas maždaug dvidešimties centimetrų aukščio, litro talpos, su dozatoriumi. Kairiąja ranka moteris spaudžia dozatorių ir ruošiasi į dešinį delną pilti skystį.