Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Knygos balsas

Kasmet gegužės 7-ąją stabtelime ties prasmingu istorijos įvykiu, žyminčiu lietuviškos spaudos, kalbos ir knygos atgavimą. 40 metų (1864–1904) trukęs carinės Rusijos bandymas slopinti lietuviškos kultūros versmę iki šiol liudija apie tautos kovą už savąjį raštą, už laisvą žodį gimtąja kalba. Per draudimo metus lietuviškoji spauda tik augo – nuo XVII a. iki 1864 m. buvo išspausdinta 750 knygų, kai nuo draudimo pradžios iki 1903 m., neskaitant laikraščių, išleistos 1856 knygos. 

Prabėgus 24 metams nuo spaudos atgavimo, pirmoji lietuviška knyga pasiekė ir neregius bei silpnaregius. 1928 m. Pranas Daunys, pirmiausia, parengė lietuvišką brailio abėcėlę. Knygos kurį laiką buvo rašomos tik ranka, tačiau 1930-aisiais Kauno aklųjų institute išspausdinta pirmoji lietuviška knyga brailio raštu. Taigi knyga pamažu ėmė įsigyventi tarp neregių ir silpnaregių. 1940 m. duris atvėrė Kauno aklųjų instituto biblioteka, pradėjo kurtis skyriai kituose miestuose. O štai 1962 m. įvyko dar vienas lūžis, padėjęs neregiams ir silpnaregiams knygą „įsileisti“ į kiekvieno namus – magnetinėje juostoje įrašoma pirmoji garsinė knyga Eduardo Mieželaičio „Žmogus“, įskaityta aktoriaus Eduardo Kunavičiaus. Kiek vėliau, 1966 m., įkuriama Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). Garsinių leidinių tiražai pradėjo augti, daugėjo naujų knygų pavadinimų. Garsinti buvo kviečiami garsūs aktoriai, Lietuvos radijo ir televizijos diktoriai. Jie tapo išskirtine jungtimi tarp knygos ir garsinio jos formato – antrojo knygos užgimimo. 

Darbas prie mikrofono įgavo ypatingos prasmės ir patiems diktoriams – jie visuomet jautėsi reikalingi žmonėms, kuriems skiriamos jų įskaitytos knygos. Šias mintis patvirtina ilgametis LRT diktorius Vytautas Širka, kuris darbui Lietuvos aklųjų bibliotekoje paskyrė net 47 metus. Visų pamėgtas LRT diktorius, koncertų, poezijos vakarų vedėjas atvirauja: „Pradėjau garsinti 1972 m. Kaip šiandien pamenu vieną pirmųjų įskaitytų knygų – Viktoro Hugo „Vargdienius“. Man šis darbas buvo ir išliks šventu, nes jis itin reikalingas žmonėms. Net pats bandydavau įsijausti į nematančiųjų dalią ir negalėdavau atsistebėti jų tvirtybe. Knyga šiems žmonėms – visas pasaulis.“ 

V. Širka neslepia, kad gerai įgarsinta knyga prisideda prie jos populiarumo ir atvirkščiai – net pati populiariausia knyga, įskaityta neprofesionaliai, gali greitai prarasti savo žavesį. „Neužtenka vien taisyklingai ištarti raides, žodžius, sakinius. Juos reikia įvilkti į tam tikrą rūbą, per intonaciją perteikti vidinį teksto pajautimą, prasmę“, – ilgamete patirtimi dalijosi V. Širka. Diktorius pripažįsta, kad garsinimas nėra toks lengvas procesas, kaip gali atrodyti iš šalies: „Kartais tekdavo knygą garsinti ją pamačius pirmą kartą, nepasiskaičius jos namuose. Taikydavomės prie aplinkybių, tačiau didžiausias iššūkis buvo balso negalavimai, peršalimai, kurių neįmanoma išvengti.“ 

V. Širka visuomet džiaugdavosi knygomis, turinčiomis išliekamąją vertę, nes žmogus auga skaitydamas ir susiliesdamas su rimtąja pasauline literatūra. O pačiam diktoriui artimiausias literatūros žanras – poezija, nes tai jo gyvenimo dalis, su Lietuvos poetų eilėmis apkeliauta visa šalis, net ir atokiausi miesteliai. Vis tik V. Širka yra mėgėjas ir nepopuliarių, mažai žinomų knygų autorių. „Balsu stengdavausi perteikti savo vidinę nuostatą, kad šie tekstai ne mažiau vertingi. Nėra blogų autorių, o yra tik mažiau pripažintos knygos. Tad džiaugdavausi ir prasmę atrasdavau tokiose knygose“, – prisiminimais dalijosi diktorius. 

Penkis dešimtmečius garsinimui yra paskyrusi ilgametė LRT diktorė Regina Jokubauskaitė. Ji iki šiol skaitytojus džiugina naujomis įskaitytomis knygomis, o jos balsas neregiams ir silpnaregiams itin gerai pažįstamas iš lietuviško sintezatoriaus LIEPA. Vis dėlto su knyga diktorės ryšys ypatingas. „Man tekstas yra meno kūrinys, žodžių nėrinys. Kuo gražesni posakiai, būna, net turinys tolsta. Žaviuosi tais autoriais, kurie moka žodžius suverti kaip karoliukus į vėrinį, ypač lietuvių rašytojų, kurių turime itin puikių. Mano širdis visada krypsta link jų“, – atviravo diktorė. 

Kai prasidėjo R. Jokubauskaitės draugystė su mikrofonu radijuje, iš karto ji pradėjo dirbti ir LAB. Čia praleistą laikotarpį diktorė apibūdina kaip itin šviesų, nes iki šiol džiaugiasi, galėdama garsinti. Kartu ši veikla davė neįkainojamos patirties. „Jei iš ko nors susilaukiu komplimentų dėl skaitymo kultūros, tai pirmiausia esu dėkinga bibliotekai dėl tarties, kirčiavimo, lygaus, logiško, be šuolių skaitymo, tylaus kvėpavimo, patirties, kaip valdyti intonaciją. Dėl to aš įgijau gebėjimą perskaityti daug puslapių vienu įrašymu „nesuklumpant“. Tai man padeda garsinant filmus, tekstus televizijoje. Pirmą kartą sutikti režisieriai net nustemba, kad tai, ką tekdavo garsinti kelias valandas, mes kartu įveikiame dvigubai greičiau“, – pasakoja R. Jokubauskaitė, vertindama darbą LAB. 

Šiandien diktorės garsinimo tempas intensyvus, kasdien tam skiriamos 3 valandos. Ji tvirtina, kad šį procesą paspartina kai kurių leidinių skaitymas iš planšetės, nes nebelieka puslapių vertimo, mažiau techninio triukšmo. Bet tempas sulėtėja skaitant blizgių žurnalų puslapius, kurie atspindi šviesą ir tada tenka keisti apšvietimo kryptį ar net jį mažinti. O tuomet sunkiau matosi pats tekstas, ypač jei jis dar būna įvairiomis spalvomis numargintame fone. Tokiems dizainerių sprendimams diktorė negaili kritikos, nes visa tai kelia regėjimo nepatogumų net ir gerai matantiems, blaško patį skaitymą. 

R. Jokubauskaitė atvirauja, kad garsindama stengiasi mintis dėlioti taip, jog nebūtų nuobodu klausytis. Tačiau ji nuogąstauja, kad intonacinius akcentus pasiglemžia knygos pagreitinimo funkcija, kuria naudojasi norintys greičiau perklausyti visą tekstą. „Tuomet nebelieka loginių akcentų, pauzių, kurias darau ne dėl to, kad pritrūkau oro, o tam, kad būtų gyvo balso šiluma, teksto formos grožis. O visa tai dingsta. Bet tai yra kiekvieno skaitytojo pasirinkimas. Galų gale sintezatoriaus garsas yra visiškai be gyvybės, bet jį žmonės renkasi, nes jis yra labai svarbus ir reikalingas“, – kalba diktorė. 

R. Jokubauskaitė dar nebaigusi vienos knygos jau gyvena kitos laukimu, nes gera suteikti skaitymo galimybę žmonėms, gera eiti į darbą, kuriame susiklostė puikūs santykiai. 

Tos pačios kartos LAB diktorių gretose ir dar vienas puikiai visai Lietuvai pažįstamas aktorės, Lietuvos televizijos ir radijo diktorės Dalios Stonytės balsas. Moteris tvirtina, kad nepaisant intensyvaus darbo tempo LRT (net keturiomis pamainomis!), kai tekdavo ir naktimis tiesiogiai žinias skaityti, garsinimas bibliotekoje jai suteikė galimybę skirti daugiau laiko knygoms. „Tiesioginis darbas, kurį aš taip pat labai mylėjau, mažai suteikdavo laisvalaikio maloniems dalykams, taip pat ir knygoms. Tad bibliotekos garso įrašų studijoje aš atsigriebdavau“, – šypsodamasi atvirauja D. Stonytė. 

Diktorė įsitikinusi, kad knygų garsinimas sutrikusios regos žmonėms yra ne tik reikalingas, bet ir labai atsakingas darbas, nes šių žmonių jautri klausa dar greičiau pajunta klaidas, nesklandumus. Šiame procese svarbiausias yra balso tembras, kuris padeda net nematant žmogaus, jausti jo vidų. „Malonus, patrauklus klausai tembras yra Dievo dovana. Galima išmokti taisyklingos tarties, kirčiavimo, bet tembro nei pakeisi, nei patobulinsi. Jame justi visa žmogaus kultūra, balso melodija“, – svarstė diktorė. 

Taip pat moteris tvirtina, kad visam garsinimo procesui didelės įtakos turi ir garso įrašo kokybė. Ypač tą galima pajusti iš senesnių įrašų: vieni yra puikiai atlaikę laiko išbandymus, kitų jau nebepavyksta prikelti. O ir šiandien, jei yra naudojamos ne tokios pažangios technologijos, nukenčia diktoriaus kalba ar kartais net dikcija. „Atsisėdus prie mikrofono, iš karto pajunti, kada aparatūra tavo balsui padeda, tiesiog jį „neša“, o kada reikia labiau pasistengti. Tačiau svarbiausia, kad technologijos padėtų išlaikyti kiek įmanoma gyvos kalbos natūralumą“, – kalba diktorė. 

D. Stonytė pastebi, kad laimingi tie, kuriems knyga – artimiausias gyvenimo palydovas. Ar kai sunku, ar nuotaika pakylėta, nėra ištikimesnio minčių sergėtojo už knygą. O kad įgarsintą knygą būtų malonu klausyti, diktorė atskleidžia savo profesinį kredo: „Nesvarbu, kam beskaitytum, tai reikia daryti taip, kad kadrai eitų priešais akis, kad klausantieji matytų tekstą kaip filmą. Tai yra sunkiai, bet įvaldomas menas. Ir kai tai pavyksta perteikti, tau paskambina ir klausia: „Kur slypi jūsų balso paslaptis, kai klausau, atrodo, kad skaitote tik man?“ Tuomet atsakau – aš tik Jums ir skaitau.“ 

Nuotrauka. Regina Jokubauskaitė / stopkadras 

Reginos Jokubauskaitės portretas. Vidutinio amžiaus moteris nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, trumpi, moteris užsidėjusi akinius tamsiais rėmeliais, nedidelį beveik skaidrų mikrofoną, prigludusį prie kairiojo moters skruosto. Moters žvilgsnis nukreiptas į dešinę pusę, ji švelniai šypsosi. Moteris vilki tamsią gėlėtą palaidinę ar suknelę trikampio formos iškirpte, ant kaklo kabo siaura grandinėlė. 

Nuotrauka. Dalia Stonytė / asmeninio archyvo nuotr. 

Dalios Stonytės portretas. Garbaus amžiaus moteris nuotraukoje matoma nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris atrodo rimta ir pasitempusi. Ant galvos ji užsidėjusi puošnią tamsią elegantišką skrybėlę, papuoštą dideliu dirbtinės gėlės žiedu. Moteris taip pat užsidėjusi didelius akinius, ausyse segi kabančius auskarus, o ant kaklo – vėrinį. Ji vilki baltą rūbą – suknelę ar palaidinę – ilgomis pūstomis rankovėmis, rankas iškėlusi krūtinės aukštyje vienos rankos pirštų galais liečia kitos rankos pirštus.