Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Saugumas mūsų pačių rankose?

Ši istorija prasidėjo, tiksliau, aktualizavosi, prieš pusmetį. Aktualizavosi todėl, kad, deja, ji turbūt ne pirma ir ne paskutinė, o pusmetį laukėme tikėdamiesi aiškumo dėl Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) šių metų balandžio pradžioje į viešumą iškelto neapykantos nusikaltimų prieš negalią turinčius žmones klausimo. Tiesa, kokius nusikaltimus turėtume laikyti neapykantos nusikaltimais, ar Lietuvai apskritai jie būdingi, teisininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutuoja, jų nuomonės ne visada sutampa. Abejonių nekelia kitas dalykas – poreikis diskutuoti apie aklųjų ir silpnaregių saugumą. Štai dvi istorijos. 

Pirmoji įvyko vieną praėjusių metų lapkričio savaitgalį – Vilniuje, prie autobusų stoties, iš kauniečio neregio Martyno V. du vyrai atėmė mobilųjį telefoną. Įvykis sulaukė atgarsio žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Jį atpasakodami daugiausia remsimės portalo „15min.lt“ praėjusių metų lapkričio 22 d. publikacija. „Kaunietis Martynas – neregys, be to, turi judėjimo sutrikimą, tad juda pasiramstydamas lazdele. Praėjusį šeštadienį (lapkričio 16 d. – red. past.) Martynas lankėsi renginyje Vilniuje ir patyrė labai nemalonių išgyvenimų. Jam žmonės neva pasiūlė pagalbą, o iš tiesų pasivedė į šoną ir atėmė mobilųjį telefoną. Policija, Martyno įsitikinimu, padarė ne viską, ką galėjo, kad padėtų jį atgauti. Vaikinas papasakojo, kad jis 1G autobusu 18.40 val. atvyko į Vilniaus autobusų stotį, turėjo autobuso bilietą ir ketino važiuoti namo į Kauną. „Ėjau nuo stotelės, kai priėjo du vyrai ir pasisiūlė man padėti nueiti, kur reikia. Pasakiau, kad pagalbos nereikia, moku susiorientuoti savarankiškai, bet jie vis tiek suėmė mane už parankių ir nusitempė. Manau, jie buvo pagyvenę ir galimai apsvaigę (negaliu tvirtinti, juk jų nemačiau). Jie mane nusivedė kažkur ant žolės, dar stumtelėjo, tada ištraukė iš mano kišenės telefoną ir pabėgo“, – pasakojo Martynas. Jis kreipėsi į žmones, kurių balsus girdėjo, ir paprašė iškviesti policiją. Policininkai Martyną išklausė, pasiūlė paskambinti artimiesiems, tie padiktavo telefono IMEI kodą ir kitus duomenis.“ 

Toliau portale rašoma, kad grįžęs namo Martynas pagal kompiuteryje esančią telefono sekimo programėlę patikrino jo buvimo vietą – programėlė rodė, kad telefonas yra adresu Sodų g. 14 A. Martynas apie tai pranešė telefonu 112, jam buvo pasakyta, kad tuo adresu nusiųsti patruliai. Jie vėliau pranešė, kad ten yra lombardas, kuris nedirba, liepė skambinti kitą rytą. Kitą dieną Martynas vėl ne kartą skambino 112. Jam buvo pasakyta, kad skirtas tyrėjas, kuris vėliau pranešė, kad aplankė minėtąjį lombardą ir kitus, esančius netoliese, bet telefono ten nerado. Pasak tyrėjo, teliko laukti, kol kažkas įdės į telefoną savo kortelę ir kažkur paskambins – tada bus užfiksuota jo buvimo vieta. „Tačiau aš telefone buvau įdiegęs visas apsaugas – veido, piršto atspaudo atpažinimo funkciją, ir į jį įsilaužti ir pakeisti kortelę nėra jokių galimybių“, – sakė vaikinas, įsitikinęs, kad jo telefoną galima nebent išardyti ir pardavinėti dalimis. Iki pat antradienio ryto jis sekė savo telefoną kompiuteriu, matė, kaip šis juda, mėgino apie tai pranešti pareigūnams, bet jie tik sakė, kad jis ilsėtųsi – reikia laukti, kol bus įdėta kita kortelė. Pats Martynas prie to, kas jau pasakyta, nedaug ką turi pridurti: viskas lygiai taip ir buvo, ne kartą skambinta pagalbos telefonu 112, nurodyta galima telefono buvimo vieta, pavyzdžiui, Vilniuje, Žirnių g. 5. praėjus beveik pusmečiui nuo įvykio, iš policijos – jokių žinių. 

Greitai po šio Vilniuje įvyko dar vienas labai panašus incidentas – beveik tokio pat brangaus „Iphone“ telefono neteko neregys kaunietis Mindaugas D. Savaitgalį Mindaugas dalyvavo Vilniuje vykusiose šoudauno varžybose. Nutarė pasinaudoti „Bolt“ pavežėjo paslaugomis. Pavežėja pasirodė besanti jauna mergina. Įsėdus į automobilį ji perspėjo, kad tarp sėdynių yra tarpas, į kurį kai kada įkrenta klientų telefonai ir juos būna sunku iš ten ištraukti. Atvykus į vietą netikėtai paaiškėjo, kad Mindaugo telefonas iš lietpalčio kišenės tikrai kažin kaip stebuklingai „įkritęs“ į tarpą tar sėdynių ir kad vairuotoja savo jėgomis jo ištraukti negalinti, reikia ardyti sėdynes. „Buvome su draugu, – pasakoja Mindaugas, – draugas paskambino mano numeriu, girdėjau, kaip telefonas skamba kažkur mašinos viduje. Buvome du neregiai vakare svetimame mieste – negalėjome pradėti daryti savo tvarkos ir imti ieškoti patys. Tuo metu vairuotoja gavo naują užsakymą, pasakė, kad jį įvykdžiusi paprašys draugo, kad išimtų sėdynę, ir sugrįš. Davė savo numerį. Kartą paskambinome, atsiliepė, bet vėliau į skambučius neatsakinėjo.“ Kaip ir pirmuoju atveju, tuojau pat buvo pranešta policijai, telefone įjungta vietos nustatymo funkcija. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Deja, toliau nepasistūmėta nė žingsnio. Tiesa, šios pavežėjos paslaugų „Bolt“ labai greitai atsisakė, tačiau įvykis liko neištirtas. Visus, su kuo teko apie tai kalbėti, stebina įvykio „mįslingumas“: aiški vieta, dalyvavę žmonės, incidento aplinkybės, lengvai atgaminama įvykių seka, Mindaugas, priešingai nei Martynas, įvykio metu buvo ne vienas – nejaugi iki šio laiko nebuvo galima patikrinti parodymų ir galutinai išsiaiškinti, kas tą vakarą įvyko? 

Tyrimo eiga 

Abu incidentai, „stebuklingai“ nutikę beveik vienu metu, reikalauja gilesnio žvilgsnio dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, abiem atvejais buvo padaryta nusikalstama veika, kuri iki šiol yra neišaiškinta. Teisininkai čia galbūt pasakytų, kad nusikaltimą ar nusikalstamą veiką gali konstatuoti tik teismas, vis dėlto ikiteisminiai tyrimai be pagrindo nepradedami. Antra priežastis – psichologinė ne tik šių, bet ir kitų neregių būsena sužinojus apie jų draugų atžvilgiu panaudotą prievartą. 

Po pirmojo įvykio portalui „15min.lt“ Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis patikino, kad minėtuoju atveju pareigūnai elgėsi tinkamai, pagal nustatytą tvarką. Atvykę pareigūnai užfiksavo šį įvykį, tikrino nukentėjusio asmens pateiktą informaciją, buvo tikrinti ir netoliese esantys lombardai, tačiau minėto telefono aptikti nepavyko. Paskelbta telefono paieška. Jei žmogus kreipiasi į policiją ir nurodo, kad mato savo telefoną per specialią programėlę, pareigūnai tikrina tokią informaciją. Problema ta, kad paprastai nėra parodoma labai tiksli vieta, arba tai yra vieta, kurioje yra daugiaaukščių namų kvartalas ir pareigūnai neturi teisės eiti ir tikrinti kiekvieno buto. Gavus pranešimą apie vogtą telefoną, policijos pareigūnas į specialią duomenų bazę suveda pavogto telefono identifikacinį numerį IMEI ir sistema automatiškai informuoja, kai į šį telefoną įdedama kita kortelė. Tuomet atliekami kiti, ne viešo pobūdžio policijos veiksmai ieškant pavogto telefono. 

Tą patį tik kiek kitais žodžiais beveik po pusmečio patvirtino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja. Jai rašėme: „Abiem atvejais nusikaltimo (incidento) aplinkybės labai aiškios, ne kartą fiksuota telefono buvimo vieta. Kodėl nusikaltimai iki šiol neišaiškinti: ar tai reiškia, kad tokio pobūdžio nusikaltimus, net ir naudojant šiuolaikines technologijas, išaiškinti itin sunku arba net ir visiškai neįmanoma? Ar galima daryti prielaidą, kad policija teikia prioritetus sunkesniems nusikaltimams, o „smulkias žuvis“ palieka pabaigai? Kada nukentėjusieji gali tikėtis atsakymo apie tyrimo eigą ir jo rezultatus?“ 

Dalis J. Samorokovskajos atsakymo teiginių tiesiog sutampa su jau publikuotu A. Matonio atsakymu. Pabaigoje rašoma: „Atsakant į Jūsų klausimus negalime tvirtinti, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nėra tiriami ar jiems neskiriama dėmesio. Kai tik pareigūnai turės informacijos apie telefonų buvimo vietą ir jis bus surastas, nukentėjusysis bus apie tai informuotas.“ 

Taigi, praėjus beveik pusmečiui nuo incidentų, policija naujos informacijos apie juos neturi. Galima išvada vienintelė – painiausi, sudėtingiausi nusikaltimai išaiškinami tik detektyvuose, gyvenime viskas daug proziškiau: net jeigu esate akivaizdžiai apiplėšiamas ar apvagiamas, net jeigu prieš tai įjungėte visas savo mobiliojo įrenginio vietos nustatymo apsaugas, tikimybė, kad jis bus surastas, labai nedidelė. 

Padėkime sau 

Abu čia aprašomi įvykiai turėjo emocinį poveikį kitiems neregiams. Ne vienas, sužinojęs, kas atsitiko Martynui ir Mindaugui, pasakojo, kad viešoje aplinkoje jaučiasi nesaugiai ne tik išsitraukdami telefoną, bet ir, pavyzdžiui, pasiimdami iš paštomato atsiųstus pirkinius. „Nesu tikra, kad kas nors nestovi už nugaros ir nežiūri“, – sakė viena pašnekovė. Tiesa, buvo ir kitokių nuomonių: dalis kalbintų neregių teigė, kad šitų dviejų įvykių nereikėtų suabsoliutinti, visada visko atsitinka, o telefonais jie naudojasi lygiai taip pat kaip ir anksčiau – nei mažiau, nei daugiau: jeigu reikia paskambinti – skambina, jei reikia perskaityti gautą laišką ar žinutę – skaito. Praėjus pusmečiui nuo minėtų įvykių emocijos ir įtampa gerokai atlėgo, pasaulį, o kartu kiekvieną iš mūsų, užgriuvo nauji rūpesčiai ir iššūkiai. Vis dėlto abu įvykiai paskatino pradėti diskusiją apie aklųjų saugumą bendresne prasme. Šį klausimą aptarėme su jaunosios kartos neregiu Andžejumi Ravanu dar prieš karantiną. Pateikiame jo mintis ir įžvalgas šia tema. 

„Neprisimenu, kad būčiau pakliuvęs į kokias nors dviprasmiškas ar pavojingas situacijas, matyt, jų tiesiog nepasitaikė. Neturiu informacijos, kad kitiems neregiams jų dažnai iškiltų. Viena dažniausiai daromų mūsų pačių klaidų susijusi su pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi. Neregys sėdi kavinėje ar bare, sumano parūkyti, bet lazdelės dažniausiai nepasiima. Eidamas prie šiukšliadėžės ar grįždamas į savo vietą žmogus kažką užkliudo. Kažkas gali pagalvoti, kad tu per daug išgėręs ar apsvaigęs nuo narkotikų. Gali kilti konfliktas. Net arogantiškas jaunimas, linkęs smurtauti ir rodyti fizinę jėgą, žinodamas, kad prieš jį yra neregys, neskubėtų ją rodyti. 

Vis dėlto, viena ne visai įprasta situacija man pasitaikė. Kartą ėjau pas draugę, girdžiu, priekyje stovi trys turbūt gerokai išgėrę jaunuoliai ir kalbasi. Vienas kažką pradėjo šūkauti. Suprantu, kad man iki jų liko gal dvidešimt žingsnių, apsisukti ir eiti atgal būtų didžiausia klaida, jeigu norės, pasivys! Bandyti bėgti – irgi ne išeitis. Net ir gerai žinomoje aplinkoje nematydamas nuo reginčio žmogaus nepabėgsi. Einu normaliu žingsniu jų link, nekreipiu dėmesio. Praeinant tas vienas dar kažką šūktelėjo, bet kitas pradėjo raminti: „Baik, ką darai? Ar nematai, kad žmogus su lazdele?“ Neturėjau jokio kontakto, ėjau ir praėjau. Jeigu būčiau kažką pasakęs ar metęs repliką, gal ir būtų kilęs konfliktas. 

Martyno ir Mindaugo telefonų vagystės man didesnės įtakos neturėjo. Nenoriu telefono specialiai slėpti, naudoju pagal situaciją. Esu optimistas ir manau, kad žmonių, galinčių apvogti neregį, nedaug, tačiau atsipalaiduoti, prarasti budrumo niekada nereikia. Yra tam tikrų vietų, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajonas, kuriose įjungiu papildomą „budėjimo režimą“: kreipiu dėmesį į žmonių balsus, intonacijas, ką ir kaip šneka, kas yra šalia. Patys neįgalieji jaustųsi saugiau, jeigu turėtų savigynos įgūdžių, tam tikrą fizinį ir psichologinį pasirengimą. LASS keletą kartų vykdė labai įdomų ir naudingą projektą „Saugus be regėjimo“, bet jo per maža. Norėčiau, kad fizinio pasirengimo, savigynos pratimų treniruotės būtų nuolatinės. Šiuo metu kaip tik buriame aktyvų jaunimą, bandysime kelti ir šį klausimą. Nauda būtų keleriopa: neregiai juda mažiau negu regintieji, ne visi turi galimybę ar nori lankyti sporto klubus – fizinio pasirengimo treniruotė kartą per savaitę jiems bet kokiu atveju išeitų į naudą. 

Žmonės, kurie nori atimti iš neregio telefoną ar kitą daiktą, paprastai nebūna dideli nusikaltėliai. Tai greičiausiai narkomanai (jie yra neprognozuojami) arba smulkūs vagišiai. Kai kada tokiais atvejais užtenka atsistoti į kovos padėtį. Jau vien žmogaus stovėsena rodo, kad jis kažką gali. Vis dėlto, jeigu atsitiktų taip, kad su žmogumi tektų eiti į fizinį kontaktą, tam tikrų žinių ir įgūdžių turėjimas visada yra geriau negu nieko.“ 

Aptariant neįgaliųjų, taip pat ir neregių, saugumą, negalima apeiti straipsnio pradžioje minėtos neapykantos nusikaltimų problemos. Prie jos grįšime kituose žurnalo numeriuose.