Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaAustėja Žostautaitė, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytoja

Paralimpinių medalių šviesa

 

Parašas po straipsniuŠiemet turėjusios įvykti paralimpinės žaidynės tapo istorinėmis, nes dėl koronaviruso yra nukeltos į 2021 metus! Nepaisant šio fakto, sportas visuomet buvo stipri ir įkvepianti mūsų bendruomenės veiklos bei pasiekimų sritis. Diskusijos apie ateinančias paralimpines žaidynes yra puiki proga aplankyti kadaise aukščiausius apdovanojimus skynusius mūsų prizininkus – lengvaatlečius Vytautą Girnių ir Kęstutį Bartkėną. 

 

Kelias iki aukščiausių apdovanojimų 

Vytautas Girnius (g. 1959 m. Virbalyje) į sporto pasaulį atėjo 13-os metų, kuomet pradėjo mokytis Kauno aklųjų mokykloje-internate ir sutiko trenerį Joną Burakovą (pirmąjį Lietuvos neregį sportininką, gavusį TSRS sporto meistro vardą) iš tuometės Aklųjų draugijos kombinato. „Pažiūrėjau ir pasakiau, kad man būtų juokas tiek nušokti į tolį, kiek jie čia šokinėja“, – pirmuoju įspūdžiu apie lengvąją atletiką dalijasi Vytautas. Pašnekovas teigia vėliau įrodęs savo žodžius veiksmais – pabandė ir nušoko tiek, kiek reikia, todėl buvo užregistruotas į varžybas ir pradėjo treniruotis. 

Kaip gabus sportininkas Vytautas debiutavo Aklųjų draugijos varžybose, po metų – Tarybų Sąjungos aklųjų lengvosios atletikos čempionate, o septyniolikos metų jau kaip TSRS atletas išvažiavo į Europos aklųjų lengvosios atletikos čempionatą, vykusį Lenkijoje. Pastarajame čempionate iškovotas bronzos medalis buvo stimulas siekti daugiau. 1985 metais Europos aklųjų lengvosios atletikos čempionate Italijoje šuolio į tolį ir ieties metimo rungtyse pelnė aukso medalius. Vėliau sekė nuolatinis įvairiausių varžybų maratonas, palaikantis sportininko tonusą, nes dėl politinių JAV ir SSRS nesutarimų teko praleisti 1984 m. paralimpiadą. Be to, teko patirti ir „povandenines sroves“, ir nesąžiningą rezultatų vertinimą. Galiausiai 1988 m. pagaliau atsivėrė galimybė išvykti į paralimpines žaidynes Seule, Pietų Korėjoje, kur V. Girnius iškovojo pirmąją vietą ieties metimo (44,5 m) ir penkiakovės rungtyse bei pagerino prieš tai buvusius rekordus. 

Iš Pietų Korėjos lengvaatletis parsivežė neišdildomų prisiminimų: „Tai buvo proga išvykti į kapitalistinį pasaulį. Daug kas atrodė nauja. Tai buvo pirmas įvykis mums, kai dalyvavome varžybose ne vien tik tarp aklųjų. Kartu treniravosi ir varžėsi pagal grupes sportininkų su įvairiomis negaliomis ir specialiaisiais poreikiais. Po tokio „sovietinio“ užsidarymo, kai kitokių negalių neįgaliųjų miesto gatvėse nesutikdavome ir neturėjome galimybės pažinti, matyti ir sužinoti, ką jie sugeba, buvo neįkainojama, dabartiniais laikais sunkiai įsivaizduojama patirtis. Ją lydėjo dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės, kiti atrodė kaip stebuklas, iš kitos – aplankė šoko ir sumišimo jausmas, nes tai atrodė taip nepažįstama ir neįprasta, kad žodžiais sunku apibūdinti. Šiandien, kai integracija į visuomenę yra tokia natūrali, mums visos kitos negalios formos atrodo įprasta ir savaime suprantama, o tuo metu mes jautėmės kaip iš medžio iškritę.“ 

Pirmojoje savo paralimpiadoje V. Girnius patyrė stebinamų nuotykių ne tik treniruočių ir varžybų metu: „Ten niekam neįdomu, tu lietuvis ar kitos tautybės, bet į tave žiūrėjo kaip į eksponatą vien dėl to, kad buvai iš SSRS. Už bet kokį tavo turimą ženkliuką (pavyzdžiui, komjaunuolio) duodavo 5–10 JAV dolerių. Tuo metu tai mums atrodė labai dideli pinigai! Sunku net paaiškinti tą atradimo jausmą. Ten (Pietų Korėjoje) buvo plastmasinių užtrauktukų, kurių buvo neįmanoma nusipirkti Sovietų Sąjungoje. Juos pardavinėjo metrais už kelis JAV dolerius! Buvo ir padėvėtų drabužių parduotuvių, kuriose už kelis JAV dolerius galėjai nusipirkti džinsus! Tuomet pas mus džinsai kainavo pusantro mėnesio atlyginimą. Savo striukes ir visą atributiką, pažymėtą SSRS simboliais, net pardavėme, kad nusipirktume visokių deficitinių gėrybių. Būtume norėję – būtume galėję net verslą iš to prasukti!“ – šmaikštaudamas pasakoja paralimpinis čempionas. 

Vėlesnėse paralimpinėse varžybose Vytautas jau atstovavo Lietuvai: 1992-aisiais Barselonoje (Ispanijoje) penkiakovės rungtyje ir 1996-aisiais Atlantoje (Džordžijos valstija, JAV) ieties metimo rungtyje lengvaatletis iškovojo vicečempiono (sidabro medalius) titulą. Kiek vėliau profesionalią sportinę karjerą teko baigti, nes amžius diktavo savo taisykles. 

Kaunietis bėgikas Kęstutis Bartkėnas (g. 1967 m.) yra beveik dešimtmečiu jaunesnis už V. Girnių. Rimtai sportuoti pradėjo būdamas 19 metų (1987 m.), ėmęs dirbti Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate. Iš pradžių jis treniravosi pas tą patį trenerį kaip ir Vytautas – J. Burakovą. Kęstutis sako: „Aš pats norėjau judėti, nes dar Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate žaidžiau krepšinį. Taigi, Kaune pabandžiau į tolį šokti, bet kitą dieną žiūriu, kad labiau patinka bėgti, tad galiausiai ir pasirinkau bėgimą. Sportas man yra užimtumas ir tikslo siekimas. Negi sėdėsi tarybiniame bendrabutyje ir nieko neveiksi?“ 1991-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Bartkėnas susipažino su treneriu Alfonsu Buliuoliu, kuris suformavo jam konkrečius tikslus. „Sportininkui labai svarbu yra trenerio palaikymas ir sugebėjimas visas problemas pašalinti. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe buvo daug nežinomybės ir buvau sugalvojęs nebesportuoti, nes matau, kad nebe taip gerai pavyksta, bet išsakęs savo nuogąstavimus treneriui gavau greitą „sustatymą į vietas“. Tuomet treneris man sako: „Kojos sveikos?“ Aš atsakau: „Sveikos.“ Treneris: „Vadinasi, bėgti gali. Ant takelio liniją matai?“ Aš atsakau: „Matau.“ Treneris griežtai man: „Tai kur bėdos? Viską, ko reikia, turi.“ Be to, tuomet atsirado daugiau galimybių „išplaukti į platesnius vandenis“ – daugiau dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tapo įdomiau treniruotis, prasidėjo laimėjimai.“ 

Pirmajame Europos lengvosios atletikos čempionate 1993-iaisiais Kęstutis laimėjo 5000 m rungtyje – sidabro, o 800 m rungtyje – bronzos medalius. Po metų Pasaulio lengvosios atletikos čempionate taip pat iškovojo sidabro ir bronzos medalius (atitinkamai 1500 m ir 10 000 m rungtyse). „Norint pasirengti varžyboms reikėdavo nubėgti 500 km per mėnesį ir daryti net po 2 treniruotes per dieną. Gerai būdavo, kad varžybų dieną manęs jaudulys nebeimdavo, nes „išsijaudindavau“ ir išjausdavau visą stresą dieną prieš tai“, – patirtimi apie savo sportinę discipliną dalijasi K. Bartkėnas. Sunkaus darbo dėka 1996-aisiais Atlantoje (Džordžijos valstija, JAV) lengvaatletis galėjo mėgautis paralimpinėse žaidynėse pelnytais sidabro (5000 m rungtyje) ir bronzos (10 000 m rungtyje) medaliais. „Pats pirmutinis paralimpinis medalis buvo pats maloniausias. Ypatinga pagarba mano konkurentui lenkui (aut. past. Waldemarui Kikolskiui), labai norėjau už jį geriau bėgti, bėgau bėgau ir aplenkiau. Sidabro medalis mano.“ Vėliau K. Bartkėnas iš 2000 m. Sidnėjuje (Australijoje) vykusių paralimpinių žaidynių parsivežė bronzos medalį už 5000 m rungtį ir 2004 m. iš Atėnų (Graikijoje) – bronzos medalį už 10 000 m rungtį. Kęstučio, kaip ir jo kolegos Vytauto, neaplenkė įvairios pažinimo patirtys: „Atlantoje buvo keista, kad gali valgyti kada tik užsimanai, nors ir antrą valandą nakties, o štai atsiradus fotofinišui esu vienų varžybų metu tiesiog jį nuspyręs, nes be linijos ant takelio daugiau nieko nemačiau“, – juokdamasis pasakoja pašnekovas. 

 

Paralimpinių čempionų šiandiena 

Abu lengvaatlečiai, nors nebeturi griežto režimo treniruočių, šiandienio savo gyvenimo neįsivaizduoja be sporto. Jiems tai ir atsipalaidavimas, ir gyvenimo prasmė. „Man jau į kraują įaugęs bėgimas. Sunervina kas, tai aš greit į sportbačius, prasibėgu 6–7 km ir jau su manimi galima susikalbėti kokį porą valandų. Ramiai vaikščioti dar kol kas neišmokau“, – šmaikštauja K. Bartkėnas, šiuo metu dar dalyvaujantis mėgėjiškuose visuomeniniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kauno maratone“). 

Jam pritaria ir V. Girnius: „Nueinu į sporto klubą kol dar nieko nėra. Ramiai, harmonijoje pats su savimi prasijudinu ir gyvenimas iškart skaidresnis, – ir iškart priduria, – net dabar, karantino metu, ilgiau dviejų dienų be sporto neiškenčiu, vis tiek bent kiek prasijudinu.“ Vytautas, baigęs savo karjerą, įsteigė Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubą „Sveikata“: „Negaliu gyventi be sporto, tai man atrodo, kad ir kiti negali!“ Tai puiki vieta, ne tik padedanti išlaikyti tonusą sporto veteranams, bet ir galimybę jaunajai kartai efektyviai treniruotis, gauti vertingų patarimų, nes „Sveikatos“ lankytojai yra bendruomenė, kuri padeda talentams augti. V. Girnius kartu su dukra Agne rašo ir įgyvendina įvairius projektus, orientuotus į regėjimo neįgaliųjų fizinio aktyvumo skatinimą. 

Kęstutis Bartkėnas prisipažįsta šiandien kitaip patiriantis ir vaiko augimo džiaugsmą: „Dukra kažkaip augo ir užaugo, na, kartkartėmis ją į kokį būrelį nuvesdavau, o šiaip, atrodo, ėmė ir užaugo pati savaime. Dabar atsikeliu ir žinau, kad dėl kažko gyvenu – kasdien pas mane ateina keturmetė anūkė, ir tai toks malonus jausmas! Džiaugiuosi ja! Pastebiu, kaip ji kasdien tobulėja, kasdien kažką daro vis protingiau! Manęs visai neerzina, o atvirkščiai – patinka su ja išeiti į lauką, užsiimti, stebėti jos progresą, toks geras jausmas apima, kokio nepastebėjau anksčiau! Ne veltui matyt sakoma, kad seneliai skirti vaikus lepinti, tėvai – auklėti.“ 

 

Sportiški patarimai ir nesportuojantiems 

Vytautas mano, kad jo jaunystėje sportuoti norinčiam aklajam buvo paprastesnė infrastruktūra: didžiuosiuose miestuose veikė kombinatai, kurie burdavo sporto entuziastus. Tad, pirmasis patarimas jaunam žmogui, norinčiam sportuoti – nepasimesti ir būti motyvuotam, nes, anot pašnekovo, reta šiandienė mokykla sukuria sąlygas sportuoti: „Kol kūno kultūros pamokų svarba nebus prilyginta matematikos ar lietuvių kalbos pamokų svarbai, tol nieko nebus. Dvi pamokos per savaitę tarp nepalankių sąlygų (neaktyvūs kūno kultūros mokytojai, po treniruočių nėra galimybių nusiprausti) neskatina jaunimo judėti.“ Todėl Vytautas deda viltis į tėvus, kurie gali paskatinti jauną žmogų pradėti sportuoti jau ankstyvoje vaikystėje, nes sportas reikalauja ne tik talento, bet ir daug sunkaus darbo. 

K. Bartkėnas pritaria šiai minčiai teigdamas, kad jaunasis sportininkas turi įsiminti, jog karjera bus sėkminga tik tuomet, jei sutaps trys elementai – „gebėjimai, daug darbo ir geras treneris. Tai yra „šventoji trejybė“. Treneris ir sportininkas turi būti susiklausę. Kitu atveju neįmanoma nieko pasiekti. Dar vienas Kęstučio patarimas – matyti tikslą ir progresą. Abu kalbinti lengvaatlečiai vienbalsiai sutinka, kad ypač svarbu žinoti aiškų tikslą, tuomet įdedamas darbas bei pastangos turi rodyti rezultatus, kurie artina link siekiamo tikslo. „Tikslas yra esminis sportininko variklis pirmyn, – teigia K. Bartkėnas ir priduria, – bet labai svarbu ir nenuleisti rankų! Jei nepavyko iš pirmo karto, ištvermingai ir laikantis disciplinos bandyti antrą ir trečią kartą!“ 

Nuoširdų pokalbį užbaigia V. Girnius: „Labai svarbu įvertinti savo galimybes realistiškai, teisingai suvokti, kiek turi potencialo pasiekti vieną ar kitą tikslą. Svarbu būti sąžiningam prieš save ir kitus. Taip pat – laiku suprasti savo galimybių ribas, jei daugiau pasiekti nebepavyksta, nenusiminti ir imtis kitos veiklos, įgyti amatą, kuris galės būti tavo pajamų šaltinis. Į visas gyvenimo patirtis reikia žiūrėti filosofiškai, ir tada jas išgyventi tampa lengviau, o protas dirba skaidriau, sveikata išlieka geresnė.“ 

 

Nuotrauka: Kiekvienas sportinis pasiekimas yra tapęs mūsų lengvaatlečių gyvenimo dalimi. Nuotraukoje – K. Bartkėnas (viduryje, Nr. 546) ruošiasi tarptautinių varžybų startui / asmeninio archyvo nuotr. 

Tarptautinių lengvosios atletikos varžybų nuotrauka, kurioje startui ruošiasi septyni jauni vyrai. Nuotrauka stadione po atviru dangumi. Ant linijomis sužymėtų bėgimo takelių stovi vienas šalia kito išsirikiavę septyni jauni vyrai. Visi sportiško sudėjimo, vilki laisvus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir trumpus šortus, avi sportinius batelius. Sportininkai ant krūtinės prisitvirtinę dalyvio numerius. Pačiame viduryje – K. Bartkėnas, dalyvaujantis 546 numeriu. Jis aukštas, atletiškas, trumpų plaukų, atrodo susikaupęs. Už besiruošiančių startuoti dalyvių matomi stadione sėdintys žiūrovai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]