Forumas

Audronė Jozėnaitė, [email protected]

Ar žinios dar vertybė?

2019 metų gegužės 17 dieną LASS pirmininkas Sigitas Armonas pasirašė sutartį su Europos socialinio fondo (ESF) agentūra dėl projekto „Kuriame socialinę gerovę regėjimo neįgaliųjų namuose“ įgyvendinimo. Tai dvejų metų trukmės projektas, kurio biudžetas – 153 759,98 Eur, o jo tikslas – suteikti dalyviams žinių bei tobulinti praktinius įgūdžius, reikalingus teikti kokybiškas paslaugas namuose. Projektą įgyvendina LASS respublikinis centras kartu su LASS regionų centrais. Projektas susideda iš dviejų dalių: seminarų ciklo LASS filialų pirmininkams ir socialiniams darbuotojams bei seminarų kaimo vietovėse gyvenantiems regėjimo neįgaliesiems. Tai – pagrindinė sausa informacija, kuri dažniausiai pateikiama institucijoms. Bet už kiekvieno projekto deklaruojamo pagrindinio tikslo dažniausiai slypi antriniai, ne mažiau svarbūs (o kartais ir svarbesni) tikslai ir uždaviniai. Kas tie antriniai tikslai ir apskritai, kodėl buvo nuspręsta imtis tokio projekto? Juk anokia čia paslaptis, kad dar rengiant projektą buvo sulaukta pasipriešinimo iš būsimų projekto dalyvių: „Kam to reikia?“, „Mes jau viską žinom!“, „Čia tas LASS (turima galvoje LASS respublikinis centras) prisigalvoja, o mes turim dirbti!“, „Atlyginimą gaunam iš savivaldybių ir joms atsiskaitom!“ Juk girdėtos mintys? Kaip atremti šiuos teiginius? 

Naujausiame, trečiame, „Mūsų žodžio“ numeryje straipsnyje „Žvilgsnis į trisdešimt negalios politikos metų“ pirmininko pavaduotojos Ramunės Balčikonienės kalbinta Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ pirmininkė Dana Migaliova, dalyvaujanti negalios politikoje nuo 1988 metų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu, labai taikliai apibūdino Lietuvos negalios organizacijų nueitą kelią siekiant lygiavertės partnerystės su valstybinėmis institucijomis. Partnerystės tiek priimant sprendimus, tiek konkuruojant su biudžetinėmis įstaigomis socialinių paslaugų srityje. Žinoma, šiandien turime būrį jaunesnių filialų pirmininkų, socialinių paslaugų teikėjų, kuriems nereikėjo, o ir nerūpėjo pasigilinti, kodėl vis dar tiek daug turime regėjimo neįgaliųjų, dirbančių socialinės reabilitacijos projektuose. Tiek LASS, tiek kitos neįgaliųjų organizacijos priešinosi lėšų perdavimui bendruomenės projektams per savivaldybes. Buvo baimintasi, ir ne be pagrindo, kad prarasime ne tik pinigus, bet ir darbo vietas. Bet tai vis dėlto įvyko 2012 metais ir tuomet teko smarkiai pakovoti už darbo vietų išsaugojimą. Būtent tais metais ryžomės rengti ESF finansuojamą projektą, kurio tikslas buvo įdarbinti nedirbančius regėjimo neįgaliuosius ir leisti užsidirbti kai kuriems pirmininkams (tai būtent ir buvo tas antrinis tikslas, neminimas projekto paraiškoje). 

Šiandien situacija kitokia, bet irgi kelianti daug nerimo. Ar žinome, kas bus kitais metais? Ar savivaldybės norės pirkti paslaugas iš NVO? Ir kokiomis sąlygomis? Ar galėsime konkuruoti su savivaldybių steigtomis biudžetinėmis įstaigomis, kurioms dažnai galioja visai kitokios taisyklės. O jeigu nenorės, tai ar begalės mūsų socialiniai darbuotojai, neturėdami tinkamų žinių, konkuruoti atviroje rinkoje? Štai Švedijoje prieš 8 metus, pakeitus „žaidimo taisykles“ socialinių paslaugų rinkoje, Švedijos aklųjų sąjungai teko atleisti labai daug darbuotojų. Dabar galime grįžti prie mūsų projekto – seminarų, kurių tikslas kelti darbuotojų kvalifikaciją. Jei LASS ateityje kovos dėl darbo vietų, ji turi rūpintis dirbančiųjų kvalifikacija. Ne savivaldybės yra pasirašiusios darbo sutartis su paslaugų teikėjais, o LASS regionų centrai, ir kalbos, kad ne LASS mums moka atlyginimus, nėra visiškai etiškos. 

Taip, savivaldybės turi kontroliuoti, kad nebūtų piktnaudžiaujama, bet tikrai sunku patikėti, kad paslaugų teikėjams, kurių daugelis dirba jau ne vienus metus, būtų uždrausta kelti kvalifikaciją, nes jie nepertraukiamai turi teikti paslaugas. Reikia pripažinti, kad sumaišties santykiuose su savivaldybėmis esama, bet akivaizdu, kad visi norintys ir suprantantys seminarų vertę, puikiai susitvarko ir labai noriai juose dalyvauja. Apmaudu, kad kai kurie projekto dalyviai atsisako dalyvauti seminaruose šeštadieniais. Visi norėtume savaitgalius turėti sau, bet turime suprasti, kad specialistų, dirbančių aklųjų reabilitacijos ir švietimo srityje, yra vienetai ir jie visi dirba visu krūviu. Jei norime gauti kokybiškų žinių, turime derintis prie jų ir retkarčiais susirinkti šeštadieniais. Ar galima už tą šeštadienį tikėtis laisvos dienos? Sunki, bet tikrai sprendžiama problema. Ir dar – mes visi esame nevyriausybininkai ir darbas savaitgaliais mums jokia naujiena. 

O dabar šiek tiek apie antrinį, o gal tiksliau būtų pavadinti – gretutinį projekto tikslą. Natūralu, kad šiuo metu LASS susiduria su tam tikrais iššūkiais. Ką tik įvykdyta struktūrinė viešųjų įstaigų reforma, per paskutiniuosius metus keitėsi ne vienas vadovas, todėl nė kiek nestebina tvyranti nežinomybės ir netikrumo atmosfera. Daugelis projekto dalyvių savo filiale dirba vieni, nelabai turi su kuo pasitarti. Argi ne puiku atsiplėšti nuo kasdienybės ir išgirsti ką nors naujo, pabendrauti su kolegomis, pasidalyti patirtimi ir atrasti naujų idėjų? Gal ir baimės dėl rytojaus nežinomybės kiek sumažės. Ir tikrai norisi tikėti, kad žinios vis dar yra didelė vertybė. 

Kad LASS vidinė komunikacija stringa buvo žinoma ne vienus metus. Būtent projekto metu, grupuojant dalyvius iš skirtingų regionų su skirtingomis patirtimis, tikimasi iš dalies spręsti ir savo vidinės komunikacijos problemas. Galimybių tikrai bus. Per ateinančius metus mūsų laukia net 8 dviejų dienų seminarai, su visomis dalyvių grupėmis susitiks ir LASS pirmininkas, kurio dėmesio yra pasiilgę filialų pirmininkai. 

Nuotrauka: Dėstytojo Valdemaro Misevičiaus patarimų apie bendravimą su savo aplinka ir įvairiomis institucijomis klausosi ESF projekto dalyviai iš Vilniaus, Alytaus, Utenos, Marijampolės, Druskininkų, Klaipėdos, Pasvalio, Vilkaviškio, Kauno ir Lazdijų / A. Jozėnaitės nuotr. 

Nedideliame šviesiame kambaryje, primenančiame mokyklos ar universiteto klasę, susirinkę klausytojai ir dėstytojas. Jis matomas nuotraukos gilumoje, kairėje pusėje, stovintis prie baltos lentos. Dėstytojas nuotraukoje vaizduojamas beveik visu ūgiu, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų. Vyro žvilgsnis nukreiptas į keturias klausytojas, kurios matomos dešinėje nuotraukos pusėje. Vyro antakiai pakelti, lūpos pravertos. Dešinę ranką jis sulenkęs po krūtine, joje laiko rašiklį, kurį nukreipęs į baltą lentą. Kairę ranką jis iškėlęs aukštyn, maždaug ties savo ūgiu, ir ja pasirėmęs į lentos viršutinę dalį. Vyras vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsius džinsus. Šalia jo stovinti balta lenta pastatyta ant trijų plonų, maždaug septyniasdešimties centimetrų aukščio, kojelių. Lenta stačiakampė ir beveik tokio paties aukščio kaip ir vyras. Už vyro nugaros matomas stalo kampas, o palei sieną pakabinta dar didesnė, bent jau kelių metrų ilgio, balta lenta. Dešinėje nuotraukos pusėje matomos keturios, prie kelių sujungtų stalų sėdinčios, moterys. Jos į skaitytoją pasisukusios kairiuoju profiliu. Visos rankas padėjusios ant stalų, atrodo susidomėjusios. Ant stalų taip pat guli užrašinės ir rašikliai, mobilieji telefonai, vandens ąsočiai ir stiklinės. Už moterų nugarų, ant sienos, matomi keli kabantys paveikslai, tolėliau, kambario gale, stovi pakaba su pakabintais paltais ir šalia matomos durys.