Laiko juosta

Sustok, traukiny... 

Prieš du mėnesius apie koronavirusą dar tik klausydavomės per žinias ar skaitydavome spaudoje. Dabar patys gyvename karantino sąlygomis, sujaukusiomis tiek asmeninius, tiek verslo ir valstybės žinybų planus. Praėjusių metų rudenį kilęs sujudimas dėl AB „Lietuvos geležinkelių“ (toliau – LG) delsimo įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą „Dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų“ nebuvo tik žiniasklaidos ir dalies politikų paleista vienadienė naujiena. LR Seimas pratęsė reglamento įgyvendinimą iki 2024 metų, o LG rimtai ėmėsi nepadarytų darbų. 

Vasario pabaigoje LG neįgaliųjų organizacijų, Susisiekimo ministerijos atstovus pakvietė į projekto „Geležinkelių paslaugų pritaikymas pagal universalaus dizaino principus“ ir pačioje bendrovėje atliktos inventorizacijos rezultatų aptarimą. „Susitikimo tikslas, – sakė LG komunikacijos departamento atstovė Justina Molytė, – pasidalinti informacija apie tai, kas jau padaryta ir yra daroma, išklausyti pastabas.“ Galutinius rezultatus kovo 31 d. LG turėjo pristatyti LR susisiekimo ministerijoje. Šiais metais yra numatyti dar trys panašaus pobūdžio susitikimai – po vieną kas ketvirtį. Dėl šalyje paskelbto karantino susitikimas ministerijoje neįvyko. Ar įvyks likusieji trys, o jeigu įvyks, tai kada, balandžio pradžioje „išburti“ niekas dar negalėjo. 

Aklieji turėjo ir tebeturi priekaištų LG interneto svetainei www.traukiniobilietas.lt. Naudodami ekrano skaitymo programas, savarankiškai, be kito žmogaus pagalbos, jie negali įsigyti traukinio bilieto. LG atstovai patikino, kad situacija keičiasi: šiuo metu vyksta viešasis pirkimas naujai bilietų įsigijimo sistemai sukurti. Ją sudarys nauji bilietų automatai, naujas interneto tinklapis, mobili programėlė. Naujoji sistema turėtų pradėti veikti dar šiais metais (lūkesčiai ir prognozės prieš karantiną...). 

Susitikime neįgalieji su LG atstovais diskutavo dėl reikalavimo apie būsimą kelionę pranešti prieš 24 valandas. Tiek aklieji, tiek judėjimo negalią turintys žmonės gali papasakoti nemažai istorijų, kai pagalba jiems būdavo suteikiama iš anksto nepranešus. Anot pačių geležinkelininkų, pranešti apie kelionę iš anksto reikia dėl kelių priežasčių. Nepranešus ir įvykus nesklandumams, neįmanoma nustatyti, kuri grandis neatliko savo darbo. Be to, yra negalių ar specialiųjų poreikių, kuriuos geležinkelio darbuotojui nelengva atpažinti ir įvertinti pagalbos reikalingumą, o tai gali tapti nesusipratimų priežastimi. Dėl LG teikiamų paslaugų kelionės metu daugelis neįgaliųjų, taip pat ir neregių, priekaištų neturėjo: personalas geranoriškas, dėmesingas, dažnai padeda net neprašomas. Artėjant vasarai, kelionių metui, „Mūsų žodžio“ redakcija turėjo planų apsilankyti LG priklausančiuose traukiniuose ir papasakoti detaliau, kaip jie pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms. Deja, šį ketinimą teko atidėti neribotam laikui. 

Alvydas Valenta 

Tradicijos pradžia – Šiluvoje 

„1994 metų vasario 22 dieną, neišsigandę šaltuko ir gana stiprios pūgos, į Šiluvos bažnyčią susirinko daugiau kaip du šimtai aklųjų ir jų pagalbininkų iš didžiųjų šalies miestų (Panevėžio ir Vilniaus). Šv. Mišios buvo aukojamos už Lietuvos akluosius ir jų šeimos narius. Per Mišias pirmą kartą Lietuvos istorijoje perskaitytas Šventojo Tėvo apaštališkasis palaiminimas visiems Lietuvos akliesiems.“ 

Tai ištrauka iš straipsnio, 2003 m. publikuoto žurnale „Mūsų žodis“, Nr. 7. Aklųjų maldos diena – tradicija, gyvuojanti daugiau nei ketvirtį amžiaus. Ją rengia Katalikiškasis Prano Daunio fondas. Ilgametis fondo prezidentas mons. Juozapas Antanavičius prisimena: „Pradėję organizuoti nesitikėjome tokio populiarumo, pasisekimo. Dėl renginio prasmingumo ir dvasinės naudos abejonių nebuvo, bet kad į renginius susirinks šimtai žmonių (dalyvių skaičius dažnai perkopia penkis šimtus) maloniai džiugina ir stebina.“ 

1995 m. nuspręsta, kad Aklųjų maldos diena turi būti keliaujanti – kasmet organizuojama vis kitoje vietoje, tad fondo tarybos nariams tenka bendradarbiauti su gausybe institucijų, vietos bendruomenėmis, dvasininkais. Už nuoširdumą ir paramą reikia dėkoti šimtams Lietuvos žmonių, prisidedančių ruošiant šiuos susitikimus. Aklųjų maldos diena yra ne tik susikaupimo, maldos, dvasinės vienybės ir bendrystės būdas, bet ir šalies pažinimo, jos istorijos ir kultūros paveldo renginys. Ta proga prisiminkime keletą vietų, kuriose šios dienos vyko. 

1995 m. pavasarį organizatoriai maldininkus pakvietė į Vilnių. Melstasi Vilniaus Arkikatedroje, Šv. Mišias aukojo aukščiausi Lietuvos dvasininkai, giedojo choras „Vilnius“. Katedra buvo pilnutėlė žmonių, tvyrojo ypatinga nuotaika. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje vienoje vietoje susirinko penki šimtai neregių, silpnaregių ir jų bičiulių. Po Mišių didžiulė eisena, lyg iškilmių procesija, Pilies gatve patraukė link Aušros vartų pagerbti švč. Mergelės Marijos paveikslo. 

Po metų maldininkai keliavo į Kauną. Susirinkę į Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, meldėsi aklųjų ir silpnaregių intencija. Po Mišių vyko nuostabi ekskursija į Kauno kunigų seminariją. 

2000-aisiais minėjome Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos ir aklųjų švietimo pradininko Prano Daunio 100-ąsias gimimo metines. Ta proga Aklųjų maldos diena vyko Utenoje, ten, kur praleido vaikystę ir jaunystę būsimasis Lietuvos savanoris. Po Mišių visi susirinkusieji vyko į už kelių kilometrų šalia Kuktiškių buvusį Paneveržio kaimą, P. Daunio gimtinę – čia jam buvo atidengtas ir pašventintas koplytstulpis. 

Šiame straipsnyje neįmanoma pristatyti ir išvardyti visų vietovių, kur vyko renginiai, bet keletą svarbesnių dar paminėsime. 2009 m., pagerbiant vieno iškiliausių neregių bendruomenės narių, kultūros veikėjo ir muziko Juozapo Kairio atminimą, maldos diena vyko jo gimtinėje Teneniuose, Šilalės rajone. 2011 m., minint liaudies artistės Beatričės Grincevičiūtės šimtąsias gimimo metines, susiburta Ilguvoje, Šakių rajone. Prasmingi prisiminimai likę iš kelionės pas lietuvius Lenkijoje, į Punską, kur 75 procentai gyventojų yra autochtonai – lietuviai. 

Šiais metais organizatoriai planuoja dalyvius pakviesti į Telšius, čia turėtų vykti jau 27-oji maldos diena. Susiklosčius nepalankioms sąlygoms dėl koronaviruso pandemijos, tenka nukelti birželio pirmoje pusėje planuotą renginį. Informacija apie jį bus paskelbta papildomai. 

Telšiai – ypatingas miestas, Žemaitijos sostinė, turinti gilias istorines šaknis. Veikia daug svarbių ir įdomių įstaigų ir organizacijų: Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija, keli įdomūs krašto muziejai. Atvykę maldininkai čia galės pajusti tikrą žemaitišką dvasią, katedroje pasisemti stiprybės, o susipažinę su miestu ir jo įžymybėmis bus maloniai nustebinti liečiamųjų objektų ir maketų gausa. 

Nuotrauka: Aklųjų maldos diena turi ilgametę tradiciją: 2015 m. Tytuvėnuose / L. Puodžiūnės nuotr. 

Nuotraukoje vaizduojamas erdvios šviesios bažnyčios vidus, čia susirinkę daugybė tikinčiųjų. Didžioji dalis žmonių sėdi, kiti – stovi, susibūrę bažnyčios viduryje, priešais altorių. Iš susirinkusiųjų aprangos galima spręsti, kad tai – šiltasis metų laikas, greičiausiai vasara. Virš žmonių galvų pakabintos ilgos, tamsios, nuo pat bažnyčios lubų besileidžiančios, juostos. Jos bent dešimties metrų ilgio ir maždaug dvidešimties centimetrų pločio. Bažnyčios priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, presbiterija, dekoruota įvairiausiomis skulptūromis ir paveikslais, atrodo didingai. 

Juozas Valentukevičius 

Truputis juvelyrikos 

Kovo 10–14 dieną „LITEXPO“ parodų centre vyko Tarptautinė Baltijos juvelyrikos paroda. Nors Lietuva jau gyveno artėjančio karantino nuotaikomis, tai nesutrukdė Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro lankytojams susitikti su neįprastu, bet labai įdomiu juvelyrikos pasauliu. 

Gintaras – artimas ir brangus kiekvienam lietuviui. Lankydamiesi parodoje turėjome galimybę pamatyti ir paliesti dirbinius iš gintaro ir kitų brangiųjų akmenų. Parodoje gausiai savo šalims atstovavo kaimynai lenkai, svečiai iš Kaliningrado srities. Lankėme ir latvių bei estų stendus, egzotiškiau atrodė Indijos, Turkijos ekspozicijos. Gintaro iš viso pasaulio dirbinius buvo sunku net pažinti: jis, pasirodo, gali būti žalsvas ar intensyviai rausvas, derinamas su įvairiais kitais akmenimis, kaulu, medžiu, apipintas juostelėmis, įsuktas į tinklą ar metalo lydinius. 

Parodoje sutikome ir mūsų likimo brolį – neregį verslininką iš Vokietijos Homayouną Esfarjanį. Į parodą jis atvyko vedamas kitų tikslų nei daugelis dalyvių. Energija trykštantis, veiklus žmogus, į Vilnių atvykęs su gyvenimo drauge gemologe (brangiųjų akmenų specialiste) Simone Fehr, padeda žmonėms atskleisti jų ryšį su gamta ir jos sukurtais mineralais. Skamba gana egzotiškai ir paslaptingai – apie mineralų poveikį žmonėms kalbama daug šimtmečių. 

Pasakodamas apie save ir savo kelią, Homayounas prisipažino, kad jį nuo vaikystės viliojo akmenys. Jis mėgo liesti ir pirštais tyrinėti įvairius mineralus. Vėliau mokytojas iš Indijos, pašnekovo paminėtas su didele pagarba, išmokė gemologijos pagrindų. Sutikęs šios srities specialistę Simone, Homayounas galėjo plačiau išvystyti jį dominančią veiklą. Paklaustas apie savo negalią, jos poveikį profesinei veiklai, svečias nusišypsojo ir užtikrintai pareiškė, kad šiuolaikinės technologijos leidžia neregiams būti aktyviems ir siekti savo gyvenimo tikslų niekuo nenusileidžiant regintiems gentainiams. Tačiau po pauzės vis dėlto patikslino, kad prisitaikyti ir kompensuoti kai kuriuos negalios sukeltus dalykus tenka. Kalbėdamas apie savo likimo brolius, neregius, Homayounas atvirai teigė, kad apie devyniasdešimt procentų jų yra nuo vaikystės išmokę bejėgiškumo ir tinginystės. Jie mielai leidžia aplinkiniams užjausti, gailėti, rūpintis visais nematančiojo poreikiais ir reikalauja vis daugiau. Tokiems neregiams reikia gero „niukso“ į šoną, kad pradėtų bent mažyčiais žingsneliais judėti pirmyn, savirealizacijos link. Homayounas Esfarjanis sudarė laisvos ir labai atviros, geranoriškai bendraujančios, kuklios asmenybės įspūdį. 

Baltijos juvelyrikos parodos stenduose turėjome galimybę lytėdami apžiūrėti daug juvelyrikos dirbinių, neapdorotos žaliavos, nušlifuotų pusgaminių, gamtoje randamų mineralų. Stendų šeimininkai neprieštaravo, kad visa tai liestume ir pažintume rankomis. Siūlau kitąmet nepraleisti puikios progos patirti daug gražių įspūdžių ir įgyti naujų žinių. 

Nuotrauka: H. Esfarjanio papuošalų dizainas pagrįstas gemologijos mokslu, be kita ko teigiančiu, kad brangiuosius akmenis reikia ne tik pamatyti, bet ir pajusti / www.xpopress.com nuotr. 

Jauna mergina vaizduojama nuo krūtinės iki kaktos vidurio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, ilgi ir banguoti, lengvai kedenami vėjo. Tamsus ir gilus žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, o putlios lūpos vos pastebimai pravertos. Mergina vilki šviesią palaidinę ant petnešėlių ir šviesų laisvą megztinį. Nuotraukos dėmesio centre – ant merginos kaklo kabantis tamsus apvalus tamsaus mineralo pakabukas, pakabintas ant šviesios žvilgančios grandinėlės. Papuošalas paprasto dizaino, tačiau tuo pat metu elegantiškas ir prabangus. 

Lina Norkienė