Viršelio istorija

 

Apie raminančią kelionę

 

Išgyvename neįprastą laikotarpį. Po visą pasaulį plintantis virusas nepripažįsta jokių reikšmingų datų, žmogaus amžiaus ar valstybių sienų, visas teritorijas grasindamas padaryti savomis. Bet net sunkiausiais laikais žmogui pavyksta surasti atramą, kuri sudėtingą padėtį gali paversti laimėjimu. Tik niekas tiksliai nepasakys, iš ko susideda žmogaus stiprybė. Galbūt ją gauname iš šeimos, paveldime kaip charakterio ypatybę, galbūt patiriame kartu su pamatine kultūra, išsilavinimu ar gavę karčių likimo pamokų imame labiau suprasti aplinkinius. Tačiau vis dėlto gebėjimas įsivertinti ir džiaugtis savo patirtimis nėra savaime suprantamas dalykas. 

Onutė Matusevičiūtė dažnai šypsosi. Ir ne tik nuotraukose – atrodo, kad kalbant šypsosi ir jos balsas. Jos pilna dainoje, ir jei tik gali, neatsisako pažinti keliaujant. Bet juk tiesa, kad mūsų mintys, pagalvojimai apie kitus, prisiminimai irgi neturi „savos valstybės“ sienų. Taip visuomet galima susitikti, šviesiai pasibūti ir net nebyliai pasikalbėti. Ir šioje kelionėje tapti ramesniais. 

Viršelyje – O. Matusevičiūtė / L. Puodžiūnės nuotr. 

 

Apvali viršelio nuotrauka. Joje – vidutinio ar vyresnio amžiaus moteris, vaizduojama nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniu profiliu. Moters galva šiek tiek palenkta žemyn, plaukai tamsiai rudi, trumpi, veidas apšviestas saulės, o žvilgsnis nukreiptas į dešinę pusę. Moteris švelniai, kiek praverta burna šypsosi. Ji vilki mėlyna, balta ir rožine spalvomis margintą rūbą trijų ketvirčių rankovėmis, per kairįjį petį pasikabinusi rankinę ilga žalsvos pastelinės spalvos rankena. Už jos nugaros matomas vasariškas vaizdas. Už kairiojo peties stūkso didžiulė, už moterį aukštesnė, gipso skulptūra. Ji mažų mažiausiai dviejų ar trijų metrų aukščio, gelsvai baltos spalvos, susidedanti iš kelių maždaug pusės metro aukščio barokinės stilistikos angeliukų, skirtingomis pozomis išdėstytų aplink pagrindinę skulptūros dalį, kurios nuotraukoje beveik nesimato. Šalia skulptūros, už dešinio moters peties, žaliuoja medžiai, tolumoje matosi šviesus kelių aukštų pastatas, besiremiantis į mėlyną dangų. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka matoma didesne amplitude. Kairėje nuotraukos pusėje matoma didesnė dalis žaliuojančių medžių, o dešinėje nuotraukos pusėje dabar galima įžiūrėti pagrindinę, masyvią stačiakampio formos skulptūros dalį, kurioje auksinėmis raidėmis keliomis kalbomis užrašyta „Mozart“. Po užrašu iš tamsaus atspalvio gipso suformuotas skulptūros postamentas, ant kurio išlieta keletas instrumentų, tokių kaip smuikas, trombonas ir skudučiai. 

PROTANOPIJA. Tą patį vaizdą matome ne tokį spalvotą kaip realų. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai nuotraukos kampuose vaizdas visai nematomas. Kairėje nuotraukos pusėje esančių medžių beveik nesimato, kaip ir dešinio moters peties. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nematoma moters kūno dalis nuo krūtinės iki pečių, o visą kitą nuotraukos dalį taip pat protarpiais užstoja tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Visas matomas vaizdas toks pat kaip realiame vaizde, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Nuotrauka matoma realiu pločiu ir spalvomis, tačiau nemaža apatinės nuotraukos dalis yra aklinai užtemusi. Šiuo atveju, nesimato dalies moters kūno nuo krūtinės iki pečių, taip pat apatinės skulptūros dalies. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Nematome paties nuotraukos centro – beveik viso moters veido ir kelių, skulptūrą puošiančių angeliukų. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Matomas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – jame galima įžiūrėti moters veido dalį ir kelis angeliukus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas