Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Laida, tapusi reiškiniu

 

Parašas po straipsniuPenkerius metus, pirmiausia „Laisvosios bangos“, vėliau „Gold FM“ radijo stočių klausytojai kiekvieną sekmadienį eteryje susitinka su laidos „Aklas pasimatymas“ svečiais ir pašnekovais. Laidos studijoje viešėjo visuomenės veikėjai, politikai, menininkai, dvasininkai, sportininkai, įvairių negalių bendrijų atstovai ir tiesiog įdomūs žmonės, turintys ką pasakyti jų klausantiems. Antrus metus „Aklo pasimatymo“ pašnekovai kartu su kiekvienu „Mūsų žodžio“ numeriu lanko ir žurnalo skaitytojus. Šis sezonas, prasidėjęs vasario mėnesį, „Aklam pasimatymui“ jau šeštasis. Atėjo laikas geriau pažinti ne tik laidos svečius, bet ir jos kūrėjus. Sezono pradžioje į būrį sukvietėme „Aklo pasimatymo“ komandą pasidalyti mintimis apie savo darbą, laidos dabartį ir galbūt ateitį. Kalbamės su „Aklo pasimatymo“ sumanytoja, redaktore, temų ir pašnekovų ieškotoja LASS respublikinio centro kultūros projektų vadove Lina Puodžiūne, jau šešerius metus laidos svečius kalbinančiu vedėju Kristijonu Bartoševičiumi, jam vesti laidą talkinančia ir reportažus rengiančiais Irma Jokštyte ir Andžejumi Ravanu (toliau straipsnyje visi pašnekovai nurodomi vardais). 

 

– Alvydas. Lina, kodėl ši laida apskritai atsirado, ką norėjote ja pasakyti savo klausytojams? 

– Lina. Dirbdama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, vėliau – LASS respublikiniame centre, supratau, kad regintiesiems aklųjų pasaulis labai įdomus, daugelis tikrai nuoširdžiai juo domisi arba susidomėtų. Taip išsigrynino laidos vizija: dviejų pasaulių – aklųjų ir reginčiųjų – arba tiksliau, atskirų vieno pasaulio dalių susitikimas, kad vieni kitus priimtume visų pirma kaip žmones, norėtume pažinti, suprasti, o ne matytume skirtumus ar negalias. „Aklas pasimatymas“ pirmiausia yra dialogas, pastanga kalbėti į atvirą visuomenę. 

Iš pat pradžių turėjau ir kitą viziją: norėjau, kad patys neregiai užaugtų ir taptų gerais žurnalistais. Radijas yra dar viena veiklos sritis, kurioje jie gali dirbti ir realizuoti savo gebėjimus. Džiaugiuosi, kad ta vizija tampa tikrove: iš pradžių reportere laidoje pradėjo dirbti Irma Jokštytė, praėjusiais metais prisijungė Andžejus Ravanas, prie laidos rengimo prisideda taip pat neregys informacinių technologijų specialistas Žygimantas Matusevičius. Turime sumanymų didžiuosiuose Lietuvos miestuose turėti po neregį korespondentą, tačiau kol kas šis sumanymas tik pradedamas įgyvendinti, ir sakyti, kad tikrai turėsime, dar anksti. 

 

– Alvydas. Kaip atradote „Aklą pasimatymą“ Jūs, Kristijonai? 

– Kristijonas. Mėgstu juokauti, kad istorija yra ne kas kita, kaip dėsningų atsitiktinumų grandinė. Taip atsitiko ir su manimi, kai buvo ieškoma vedėjo būsimai laidai. Atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Iš pradžių laidą vesti buvo kviesta mano sesuo, bet į pokalbį su L. Puodžiūne nuėjome abu. Po pokalbio likau aš. Visada norėjau būti radijuje, man tai įdomiau nei televizija ar rašytinis žodis. Radijas turi savo paslaptį ir filosofiją: klausytojas nemato tavo emocijų, jas galima perteikti vien žodžiu, intonacija. 

 

– Alvydas. Lina, ne kartą minėjote, kad laida keitėsi. Kaip? 

– Lina. Nuolat plėtėme ribas, pirminį pavidalą keitė tiek pati laida, tiek jos samprata. Rašydama pirmąjį projektą tikėjau, kad jis gyvuos, bet negalėjau pasakyti, kiek laiko ir į ką viskas išsirutulios. Supratau, kad temos niekada nesibaigs, nes gyvenimas keičiasi ir nuolat verda, bet sklaida gali kisti. Laida prasidėjo radijo stoties studijoje, vėliau išėjo į platesnę erdvę, atsirado reportažai. Dirbo viena reporterė Irma, dabar prisidėjo ir Andžejus. Šį sezoną Irma ne tik dirbs kaip reporterė, bet ir ves dalį laidų. Naujasis, šeštasis, sezonas prasidėjo Irmos vedama laida. Šiais metais parengsime 48 originalias laidas. Naujas žingsnis laidos istorijoje – susitikimai su žmonėmis, gyvas kontaktas. Pati laida tapo projekto „Susitikimai“ dalimi. 

 

– Alvydas. Kristijonai, ar prieš tapdamas laidos apie akluosius vedėju, turėjote progų pažinti neregių pasaulį? 

– Kristijonas. Pradėdamas vesti „Aklą pasimatymą“, apie akluosius nežinojau beveik nieko. Tai gal ir patraukė, kad imčiausi šitos „avantiūros“. Gyvenime stengiuosi priimti iššūkius ir plėsti savo suvokimo, galimybių spektrą. Daug mokiausi, bet mokymasis buvo organiškas: diktavo pati laida, joje aptariamos temos. Kiekviena laida buvo iššūkis, todėl klausimai pašnekovams būdavo labai natūralūs, tarytum iš tikrųjų klausinėtų nieko nežinantis žmogus. Neregys arba silpnaregis, kuris daug žino, gerai išmano kurią nors aklųjų gyvenimo sritį, galbūt būtų uždavinėjęs tikslesnius klausimus, iškart nėręs į gilumą, bet tada ne visai įdomu būtų buvę reginčiam klausytojui. Praėjus penkeriems metams jau galėčiau sakyti, kad apie akluosius kažką žinau, bet ateina naujas pašnekovas su nauja tema ir supranti, kad nieko nežinai ir kad vėl reikia pradėti iš pradžių. 

 

– Alvydas. Papasakokite daugiau apie „Susitikimų“ projektą. 

– Lina. Pati laida yra dviejų pasaulių arba dviejų to paties pasaulio dalių susitikimas. Radijo studijoje vykstančio susitikimo erdvę panorome praplėsti: tai, kas vyksta LASS dienų metu rajonuose, yra susitikimai. Taip atsirado projektas „Susitikimai“: važinėjame po Lietuvos miestus ir miestelius, bibliotekose, mokyklose susitinkame su jaunais žmonėmis, daugiausia – moksleiviais, diskutuojame, siekiame dialogo, o ne kažką aprodyti ar įrodyti. „Susitikimų“ svečiai įvairūs, pirmiausia – patys neregiai, tačiau ne tik jie. Tai spalvingi, dirbantys ir kuriantys įvairiose gyvenimo srityse žmonės. Tauragėje kalbėjomės su neregiu kunigu Ramučiu Janšausku, Biržuose – su LR Seimo nare (dabar europarlamentare) Aušra Maldeikiene, Zarasuose – su Nepriklausomybės Akto signatare Nijole Oželyte. Zarasuose „Susitikimai“ buvo ypač karšti: N. Oželytė provokavo, jaunimas gynė savo poziciją. Mokiniai taip pat susitiko su Lietuvos karo akademiją baigusiu, vėliau patyrusiu rimtą traumą Danu Sodaičiu, Pojūčių teatro įkūrėja ir vadove Karolina Žernyte. Susitikimai su moksleiviais atlieka ir motyvacinę funkciją renkantis profesiją, skatinant gyventi ir kurti tėvynėje, o ne iš jos bėgti. Na, ir aišku, susitikimai su neregiais – brailio rašto žinovais, programuotojais, sportininkais. 

– Kristijonas. Įdomiausia tose diskusijose susodinti skirtingus žmones: politikus, aktorius, sportininkus, jaunus žmones ir jiems užduoti tą patį klausimą. Atsakymai dažniausiai būna labai skirtingi. Dažniausiai ateina mokiniai. Daliai jų neįdomu, bet yra tokių, kurie susidomi labai nuoširdžiai, aiškiai matai, kad tie klausimai palietė juos asmeniškai. Jeigu kažkas viduje sukirbėjo, manau, kad mes savo darbą padarėme. „Susitikimai“ tiesiogiai transliuojami „Aklo pasimatymo“ feisbuko paskyroje. Čia taip pat galima rasti visų vykusių „Susitikimų“ vaizdo įrašus. 

 

– Alvydas. Ar teisinga būtų sakyti, kad jūsų vedama laida skirta labiau jaunimui? 

– Kristijonas. „Aklą pasimatymą“ kuria jauni žmonės, todėl, suprantama, kad jie orientuojasi į savo bendraamžius. Tačiau klausytojų neskirstome į dvidešimtmečius, penkiasdešimtmečius ar senjorus. Orientuojamės į aktyvų klausytoją, kuriam patinka menas, sportas, komunikacija, psichologinės temos. Labai svarbu kalbėti apie dalykus, kurie vis dar tebėra tabu arba apie kuriuos nemėgstama kalbėti: sukūrėme laidų apie savižudybes, psichologines, mitybos problemas. Pasidalytas skausmas per pusę sumažėja, pasidalytas džiaugsmas dvigubai padidėja! Man pačiam svarbu netikėtumo, nuostabos elementas. Įdomu viskas, ko nežinai: golbolas, literatūra, teatras, technologijų naujovės – viskas beprotiškai įdomu. Nežinojimo virsmas į žinojimą – pažinimo džiaugsmas! 

 

– Alvydas. Andžejau, ar klausydavote laidos dar joje nebendradarbiaudamas? 

– Andžejus. Apie „Aklą pasimatymą“ žinojau seniai, laidos klausydavausi, bet viena yra klausytis, kita – ją kurti pačiam. Irma jau dirbo reportere, keletą kartų susitikome arbatos. Tuo metu ji kaip tik montavo laidą, paprašė draugiškai išsakyti nuomonę. Pamatė, kad šiek tiek tame orientuojuosi, o kai nespėjo visko padaryti, pasiūlė man tapti reporteriu. Tam tikra prasme – atsitiktinumas, bet man šis darbas iškart tapo artimas: vaidinau mokyklos dramos būrelyje, dirbu socialiniame projekte „Dialogas tamsoje“ – nebijau bendrauti, kalbėti. Atrodo ganėtinai paprasta: priėjai, žmogų pakalbinai, įrašei, paskui kažką iškirpai, sumontavai – ir reportažas iškeptas. Kai pradėjau dirbti, supratau, kad reikia daug mokytis ir tobulėti. Reporteris turi mokėti žmogų prakalbinti, įdomiai pakreipti temą, ypač tada, kai pašnekovas ne visai kalbus. Dirbu ne tik su mikrofonu, bet ir su garso montavimo programomis. Reikėjo išmokti, kaip su jomis tvarkyti įrašus. Kai montavau pirmą reportažą, buvo tamsus miškas – užtruko porą dienų. Dabar jau viskas paprasčiau. 

 

– Alvydas. Kaip jūs, Irma, atėjote į laidą? 

– Irma. Penkerius metus buvau dirbusi Naujajame teatre. Žinojau, kad kažką keisiu, tik dar nežinojau, ką. Tuo metu L. Puodžiūnė pasiūlė padaryti keletą reportažų „Aklam pasimatymui“. Iškart sutikau: iš smalsumo, norėjau pažiūrėti, kaip seksis. Mūsų iniciatyvą parėmė LIONS klubai. Supratau, kad turiu ir ugnies, ir noro, bet žinių trūksta. Stimulas tobulėti, mokytis! Vytauto Didžiojo universitete pasirinkau vokiečių filologijos ir viešosios komunikacijos studijas, supratau, kad pradedu ieškoti kito profesinio kelio. Padėjo reporterės darbas. Laidoje dirbu jau treti metai, bet vis dar yra ko mokytis. Kaip ir medikai ar mokytojai, dirbdami su žmonėmis turi mokytis, taip ir žurnalistai. Šiais metais paaugau, galima sakyti, dviem laipteliais: pati vesiu laidas ir pati ieškosiu pašnekovų. Pirmoji buvo su nerege mama Laura ir fotomenininku Romualdu Požerskiu. Kurdama laidą turi daugiau galimybių atskleisti temą, ilgiau pabendrauti su pašnekovu. Reportažas – labai konkretus, ilgiausiai – šešios minutės. „Aklas pasimatymas“ nėra tiesioginis eteris, įrašą šiek tiek pakarpome, sutvarkome, bet nedaug – koks išėjo, tokį ir leidžiame. 

 

– Alvydas. O Jums, Andžejau, ar reporterio darbas pasirodė sunkus? 

– Andžejus. Kiekviena situacija skirtinga. Eidamas susitikti su žmogumi, šiek tiek pasiruoši, pasirenki informacijos, bet štai, tarkime, mugės „Tau, Vilniau!“ metu žmones kalbini tiesiogiai, nieko apie juos nežinodamas. Supratau, kad pačiam reikia turėti viziją, tikslą, žinoti, ko iš kiekvieno reportažo nori, tada atsiranda ir klausimų. Kai pamato žurnalistą su mikrofonu, žmonės nepuola bendrauti ir atsakinėti. Įdomesni praėjusių metų reportažai – akcija „Mane veža“, interviu su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu. Po kiekvieno, net trumpiausio, pokalbio klausiu: padariau viską, ką sugebėjau, ar galėjau padaryti geriau? „Gold FM“ klauso automobiliuose. Keletą kartų važiuojant taksi paaiškėjo, kad klauso ir „Aklo pasimatymo“, atsiranda grįžtamasis ryšys. Džiaugiuosi, kad laida tobulėja, reportažai keliasi į internetą, socialinius tinklus, platformą „youtube.com“. Tiesa, reportažų ar kitų įrašų šioje platformoje kol kas rasti dar sunku, nes kaip tik dabar tvarkome laidos kanalą. 

 

– Alvydas. Irma, kokios naujos žurnalistinės patirties įgijote studijuodama? 

– Irma. Teorinių žinių galima gauti skaitant knygas. Būdamas procese, kurdamas daug žurnalistinio turinio, stebėdamas kolegų darbą, augi kaip žmogus. Studijos yra visapusiškas žmogaus kaip asmenybės augimas, žinoma, jeigu jis pats to nori. Universitete vyksta daug įvairių renginių, sutinku įdomių žmonių, nuolat atvyksta dėstytojų iš kitų šalių. Komunikacija yra bendravimas su žmogumi. Vien žinodamas teoriją nieko gera nesukursi. Reikia praktikos ir augti pačiam. 

 

– Alvydas. Kristijonai, ar sulaukiate kritikos arba šiaip neigiamų atsiliepimų? 

– Kristijonas. Niekada nesulaukiau negatyvių atsiliepimų, tokių kaip „nesąmonė“, „neįdomu“, „neaktualu“. Priežasčių galėtų būti keletas: pirmiausia, gal pati laida nėra tokia jau prasta. Toliau – radijo dažnai klausomasi automobilyje, ruošiant pietus. Jis skamba tarsi fonas, žmonės sąmoningai nefiksuoja, kad šita laida nepatiko, o šita – labai patiko. Daugelis esame pripratę prie socialinių tinklų patiktukų, iškart matome reakciją – su radiju kitaip. Vedi laidą ir nežinai, ar apskritai tavęs kas nors klausosi, bet vis tiek dirbti taip, tarytum klausytųsi tūkstančiai. 

 

– Alvydas. Kokios mintys lanko galvojant apie laidos ateitį? 

– Kristijonas. Apie ateitį kalbėti nelengva, retas galime nuspėti, kaip apskritai vystysis medijos. Laida tikriausiai keisis, įgaus naujų spalvų ir formų. Svarbiausia, mano supratimu, laikytis principo: atviromis ausimis ir atviromis akimis visada būti „budėjimo“ režime. 

 

Paspaudę nuorodą rasite „Aklo pasimatymo“ laidas internete. 

 

Nuotrauka: Laidos „Aklas pasimatymas“ kūrėjų komanda: (iš kairės) K. Bartoševičius, L. Puodžiūnė, I. Jokštytė, Ž. Matusevičius, A. Ravanas / laidos archyvo nuotr. 

Nedidelės kino salės apačioje išsirikiavę vienas šalia kito stovi K. Bartoševičius, L. Puodžiūnė, I. Jokštytė, Ž. Matusevičius ir A. Ravanas. Kompanija nusiteikusi linksmai – visi šypsodamiesi pozuoja skaitytojams. Kairėje pusėje stovintis Kristijonas vilki tamsų atsegtą džemperį, taškuotus marškinėlius ir kelnes, avi tamsius sportinius batus. Ant kaklo jis riši tamsų šalikėlį, abi rankas susikišęs į kišenes. Jam iš kairės pozuoja šviesiaplaukė Lina, vilkinti šviesų megztinį ir tamsias kelnes, avinti tamsius batus ir ant kaklo pasikabinusi ilgą pakabuką. Šalia Linos stovi šviesiaplaukė garbanė Irma, vilkinti tamsią taškuotą tuniką, džinsus, avinti blizgius batus, o ant kaklo pasikabinusi didžiules tamsias ausines. Pastarąsias ant kaklo užsidėjęs ir jai iš kairės stovintis Žygimantas – aukštas šviesiaplaukis vaikinas, vilkintis šviesų džemperį, tamsius džinsus ir avintis sportinius batus. Dešinėje nuotraukos pusėje stovi Andžejus – aukštas tamsiaplaukis vaikinas, vilkintis tamsią odinę striukę, džinsus ir avintis sportinius batus. Kompanijai už nugarų matoma daugybė tuščių kino salės kėdžių. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas