Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Pasipriešinimo kovų metraštininkas

 

Parašas po straipsniuDaugų stribynas, Senoji Varėna, Perloja, Merkinė, Liškiava, Kalniškės miškas... Tautos didvyriais tapę partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir paprasti Dainavos miškų kovotojai, užkasti bevardėse duobėse, rūsiuose, po šiukšlių krūvomis, žuvę bunkeriuose, išdavinėjami, persekiojami, pjudomi, perlaidojami, amžinam poilsiui atgulantys jų pačių krauju pamaitintoje Dzūkijos žemėje. Tikrieji Kovo 11-osios pranašai ir šaukliai! 

Skaudus ir tragiškas Lietuvos, tiksliau, vieno jos regiono, Dzūkijos, pasipriešinimo dešimtmetis prieš mūsų akis dar kartą iškyla skaitant Vytauto Kaziulionio knygą „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“. Kaip knygos pratarmėje rašo istorikas Algis Kašėta, Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, autorius drauge su bendraminčiais surado ir perlaidojo apie 50 stribų ir enkavedistų sušaudytų ir nukankintų partizanų, įamžino apie 700 žuvusių partizanų vardų. Visi perlaidoti krikščioniškai, su šv. Mišiomis, visiems pastatyti atminimo paminklai, kryžiai, žuvusiųjų vardai iškalti granito plokštėse. Gegužės 12-ąją V. Kaziulioniui sukaks devyniasdešimt, tačiau nei nugyventi metai, nei patirtos gyvenimo negandos iš jo neatėmė ryžto, noro veikti, kovoti, priešintis istorijos neteisybei ir žmonių užmaršumui. V. Kaziulionis gyvena Varėnoje, tebėra guvios atminties, tik akys atsisako rodyti kelią, tad nuo 2014 metų yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys. 

Vytautas gimė ir augo ant Merkio kranto įsikūrusioje Senojoje Varėnoje (dabar gyvenvietė Varėnos raj.), ūkininko šeimoje. Čia prabėgo jo vaikystė, čia 1944 m., būdamas paauglys, sutiko raudonuosius „išvaduotojus“, Lietuvai atnešusius vien skausmą ir nelaimes. Didžioji tų „išvaduotojų“ dalis, kaip rašo V. Kaziulionis minėtoje knygoje, buvo NKVD kariuomenės daliniai, net ir vykstant karui, labiau mėgę slėptis už tikrųjų kareivių nugarų, nei lieti kraują pirmose fronto linijose. Po karo du Vytauto broliai – Juozas ir Leonas – išėjo partizanauti, abu žuvo 1949 m. Vytautas, dar gimnazistas, tapo partizanų ryšininku. Varėnoje, Merkinėje ir kituose Dzūkijos miesteliuose vyravo stipri pasipriešinimo okupantams dvasia. Tačiau pastaroji aplinkybė netrukdė enkavedistams ir stribams dirbti savo juodo darbo: 1947 m. gruodžio 19 dieną (šią datą Vytautas atsimena iki šiol) septyniolikmetis drauge su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Po daugelio metų, jau sulaukęs garbingo amžiaus, Vytautas samprotaus: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Visi žinome, kokiais metodais dirbo NKVD: traiškė tarp durų pirštus, panages badė adatomis... Buvau paauglys, nežinau, ar būčiau ištvėręs kankinimus, neišdavęs partizanų bunkerių. Dabar galiu drąsiai pasakyti: nieko neišdaviau, niekam nepakenkiau.“ O tuomet buvo tremtis, būtinybė išlikti ir kartu pačiam nevirsti žvėrimi. „Sąstatas – 56 vagonai, juose – keli šimtai lietuvių šeimų iš Varėnos, Alytaus ir kitų gretimų rajonų. Vežė gal dvi savaites, atvežė į Tiumenės sritį. Išlaipino, tada 250 km kelionė atvirais sunkvežimiais. Visi iš karto netilpome, liepė laukti. Laukėme bene savaitę, tada pirmą kartą susitikome su bado šmėkla“, – prisimena Vytautas. 

Vytauto šeima buvo ištremta, bet nenuteista, todėl ją įkurdino Baikalovo rajone, gyvenvietėje, kurioje veikė medžio apdirbimo įmonė. Čia „kontros“ iš Lietuvos turėjo būti perauklėti darbu ir šitaip įrodyti savo lojalumą naujajai santvarkai. Darbas fabrike – ne lageris, kur kiekvieną akimirką gali gauti kulką į nugarą, bet vis tiek gyvenimas buvo labai sunkus, trūko maisto, žmonės pradėjo sirgti, ėmė tinti vaikai. Vytautas su bendraminčiais įkūrė draugiją „Priesaika ištrėmime“, jos tikslas buvo padėti badaujančioms šeimoms, puoselėti tautines tradicijas. „Įsigijome valtį, tinklų, pradėjome žvejoti, nes šios veiklos nedraudė“, – prisimena buvęs tremtinys. Draugija veikė beveik trejus metus, 1951 m. pavasarį Vytautą su bendraminčiais suėmė. Čekistai perėmė susirašinėjimą su gretimo Jurginsko rajono lietuviais, norėjusiais irgi įsteigti tokią draugiją. Tuo pat metu įvyko ir kitas nelemtas atsitikimas – vieno draugijos nario kišenėje jaunimo susibūrime iššovė užtaisytas pistoletas, sužeidė jį patį, šalia buvusią merginą. Čekistams šito pakako. 

 

Mirtininko vienutėje 

Vytautą ir kitus nelegalios organizacijos narius tardė beveik devynis mėnesius, o 1951 m. lapkričio 19 dieną teisė Vakarų Sibiro karinis tribunolas. Keturis iš suimtųjų penketuko, tarp jų buvo ir Vytautas, nuteisė mirties bausme sušaudant. Pervežė į Tiumenę, į kitą kalėjimą, istorinį, statytą dar carienės Jakaterinos laikais, uždarė vienutėje. „Mirtininkų vienutės požemyje, iš viso gal keturiasdešimt kamerų, mano kameros numeris buvo tryliktas. Kamera maža, jokių baldų, viduryje dviejų metrų ilgio, metro pločio ir pusės metro aukščio cementinis paaukštinimas – tarsi kokia pakyla karstui padėti – ant jo miegoti skirtas pjuvenų prikimštas čiužinys. Jokio bendravimo su kitais kaliniais. Vienintelė susižinojimo priemonė – skardinis dubenėlis, kuriame prižiūrėtojai atnešdavo viralą. Kai kada jo dugne galėjai rasti ką nors įrėžta šaukštu. Vieną kartą radau savo draugo, taip pat nuteisto sušaudyti, Kazimiero Jankausko žodžius: „Būkite tvirti iki galo.“ 

Daugiau nei po penkiasdešimties metų V. Kaziulionis šiuos žodžius pasirinks vieno savo straipsnio, pasakojančio jaunimui apie tremtį, antrašte. O tuomet, po trijų mėnesių fizines ir dvasines jėgas sekinančio laukimo, 1952 m. vasarį, Vytautui ir dar vienam grupės nariui nuosprendis buvo netikėtai pakeistas – 25 metai ypatingojo režimo lagerio bei 5 metai tremties be jokių pilietinių teisių. Prasidėjo sveiku protu nesuvokiamas nuteistojo, „tėvynės išdaviko“, liaudies priešo gyvenimas. V. Kaziulionis apskaičiavo, kad Sibiro upėmis, geležinkeliais ir keliais nuplaukta, nuvažiuota apie 40 tūkst. kilometrų, maždaug tiek, kiek būtų keliaujant aplink žemės rutulį. 

 

Nepaklusnusis 

Pirmoji Vytauto kalinimo vieta – Norilskas. Kiek laiko jam buvo lemta iškalėti Norilsko lageriuose, težino tik tie, kas jį čia uždarė, bet viskas susiklostė kitaip: 1953 m. po Stalino mirties prasidėjo garsusis Norilsko lagerių kalinių sukilimas, pamažu apėmęs visą Gulago imperiją. Vytautas tuo metu bausmę atliko viename iš pirmųjų sukilimą pradėjusių lagerių. „Sukilo penki vyrų ir vienas moterų lageris. Sukilimas prasidėjo tada, kai seržantas paleido automato seriją į žmones, kelis kalinius nušovė, dar kelis – sužeidė. Iškėlėme juodas vėliavas su užrašu „Mirtis arba laisvė“. Po Stalino mirties Maskvoje prasidėjo suirutė ir valdžios dalijimasis. Net aukščiausi saugumo ir kitų struktūrų vadovai nebuvo tikri dėl savo ateities ir gyvybės, todėl viešai susidoroti su kaliniais nedrįso. Įkalbinėjo, grasino, vyresnybė lagerio viršininkui net viešai nuplėšė antpečius – niekas nepadėjo, supratome, kad visas šis spektaklis – tik akims apdumti. Į darbą nėjome ir toliau. Pagaliau iš Maskvos atvyko aukštas Berijos kanceliarijos pulkininkas, turintis didelius įgaliojimus. Jis viešai pažadėjo, kad sukilimo vadai nenukentės, taip pat pažadėjo lengvatų – kaliniams nuplėšė numerius, nuo langų nuėmė grotas, nakčiai nerakindavo barakų. Mūsų vadai nusprendė, kad sukilimą reikia baigti, kartu jie pareikalavo bylų peržiūrėjimo. Įteikė peticiją, kad 99 proc. kalinių pasodinti nekaltai. Pulkininkas duoto žodžio laikėsi, vadai nenukentėjo, bet pradžia jau buvo padaryta, nepaklusnumo gaisras persimetė į kitus lagerius.“ 

Tuo pat metu, norint atsikratyti nepaklusniausių kalinių, prasidėjo nesibaigiantys etapai. Šitaip V. Kaziulionis atsidūrė Krasnojarsko kalinių persiuntimo punkte. „Čia visus „sukrovė“ į baržą ir plukdė Jenisiejumi žemyn, – pasakoja Vytautas. – Buvo kalinių iš Karagandos lagerių, ten organizavusių neramumus. Kaip dabar suprantu, buvo sumanymas mus nuplukdyti į Karos jūrą ir nuskandinti, bet visa tai vyko jau po Stalino mirties, matyt, niekas ant savo galvos nenorėjo prisiimti atsakomybės. Nuplaukus į Jenisiejaus žemupį, buvo gautas įsakymas plaukti atgal į Krasnojarską. Sugrįžome. Tada mėnesį vežė traukiniais.“ 

Etapas keitė etapą, kiekvienąkart vis toliau į Rytus, vis toliau nuo Lietuvos! Tolimieji Rytai, Ochotsko jūra, Magadano aukso kasyklos – kaliniai sakydavo, kad kelio atgal iš čia jau nebėra. „Valdžia visą laiką mūsų prisibijojo, – pasakoja Vytautas. – Nuolat norėjo atsikratyti, bet niekaip negalėjo. Atsikrato vieno lagerio viršininkas, perkelia į kitą, šis irgi atsikrato – perkelia į trečią. Taip ir keliavome iš lagerio į lagerį, visur sėdami nepaklusnumo sėklą. Pagaliau atvežė į lagerį, kuriame kalėjo recidyvistai, bet nepadėjo ir šita priemonė – jie gerbė tuos, kas ėjo prieš valdžią. Galų gale 1956 m. po visą Gulagą iš Maskvos pradėjo keliauti komisijos. Į komisiją kviesdavo pavardėmis. Čia kalinys dažniausiai sužinodavo, kad yra laisvas. Iškvietė ir mane. Paaiškėjo, kad nesu vertas būti išlaisvintas, bet bausmę sumažino iki dešimties metų.“ 

Bausmės laikas Vytautui baigėsi, prasidėjo tremtis. Kartą per dvi savaites reikėdavo registruotis vietinėje Sujetichos gyvenvietės komendantūroje. „Komendantas čekistas Vlasovas nebuvo blogas žmogus. Be to, šeima didelė, 7 vaikai, o išgerti norisi. Aš jį vis pagirdydavau, tai leido net parvykti į Lietuvą“, – prisimena tremtinys. Grįžęs atgal į tremties vietą, Vytautas pradėjo ieškoti „teisybės“: parašė laišką pačiam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui, kad labai nori mokytis, kad mokytis prisakęs net pats Leninas, bet rusų kalba mokytis jam neišeiną, todėl norėtų tai daryti gimtąja lietuvių kalba ir grįžti į Lietuvą. Aišku, Chruščiovas to laiško nei matė, nei apie jį girdėjo, bet jo kanceliarija laišką gavo ir persiuntė į Lietuvą. Po keliasdešimties metų Vytautas jį rado savo asmens byloje, o lietuviai, gavę laišką iš pačios Maskvos, sukruto. „Vieną naktį kažkas beldžiasi į duris, – prisimena Vytautas. – Ogi mano pažįstamas čekistas! Sveikina, kad dabar jau esu tikras SSRS pilietis! Žinojo, kad bus geras išgėrimas. Žinoma, teko pagirdyti kaip reikiant.“ 

 

Atminties žadintojas 

Po daugiau nei trylikos metų, 1961 m. kovo 17 dieną, V. Kaziulionis pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Prasidėjus Atgimimui, įsijungė į visuomeninę ir politinę veiklą, tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Varėnos skyriaus pirmininku. Pradėjo rūpintis žuvusių partizanų perlaidojimu ir jų atminimo įamžinimu. Po 1991 m. rugpjūčio pučo V. Kaziulionis parašė laišką Rusijos Federacijos generaliniam prokurorui, kad jis ir jo likimo draugai buvo neteisėtai areštuoti, kalinti, kankinti ir todėl reikalauja, kad būtų reabilituoti. Iš Tiumenės apskrities prokuratūros gavo pažymą, kad visi dvylika tuomet suimtųjų yra reabilituoti. Žinoma, ši pažyma buvo tik formalumas, nes tiek Vytautas, tiek kiti politiniai kaliniai visą laiką žinojo, kad yra nekalti, bet teisybė, tegu ir po keturiasdešimties metų, vis tiek nugalėjo. 1999 m. V. Kaziulionis LR prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. V. Kaziulionis iki šiol gyvena gimtojoje Varėnoje, bendrauja su visais, kas nori pažinti tragišką, kruviną, bet kartu ir herojišką tautos pasipriešinimo laikmetį, tačiau jo santykis su lietuvių pasipriešinimo ir tremties istorija nėra vien tik nukreiptas į praeitį. Buvęs tremtinys daug bendrauja su jaunimu, pasakoja apie partizanus, pasipriešinimo kovas, gyvai liudija ne tiktai daugiau nei prieš pusę šimtmečio okupantų padarytas skriaudas, bet ir žmogaus tvirtumą jį ištikusių negandų akivaizdoje. Todėl tai yra pats tikriausias santykis su Lietuvos ateitimi, su tais, kas ją kurs. Varėnos rajono mokyklose jo iniciatyva 1995 m. pradėtas rengti moksleivių rašinių konkursas „Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija“. Po kelerių metų konkursas tapo respublikinis. Geriausi konkurso rašiniai sugulė į V. Kaziulionio parengtą knygą „Pokario žmonių likimus apmąstome šiandien“. Knygoje spausdinami ne tik moksleivių rašiniai, bet ir jų užrašyti senelių, kitų rajono žmonių papasakoti prisiminimai, gyvi liudijimai. Knyga stebina arba tiesiog pritrenkia savo brandumu: skaitydamas niekada nepagalvotum, kad tai surinko ir užrašė moksleiviai, labai dažnai net ne pačių vyriausių klasių. Neteisybė, kad dabartinis jaunimas neraštingas ir infantilus – paskatintas, įkvėptas vyresniųjų pavyzdžio, jis gali būti net labai pilietiškas. Ši knyga kartu yra ir nebylus klausimas kiekvienam iš mūsų, ją skaitančių ir skaitysiančių: prieš septyniasdešimt metų gimnazistai išeidavo į miškus, buvo tremiami į Sibiro šaltį, po penkiasdešimties metų kiti gimnazistai užrašė ir ateinančioms kartoms paliko jų liudijimus. Ką, būdami jų amžiaus, tikrai reikšminga padarėme ir užrašėme mes? Ką apskritai savo gyvenimais užrašėme, kad būtume verti prisiminti ateinančių po mūsų? 

Šiuo metu spaudai rengiama dar viena V. Kaziulionio knyga-dienoraštis, kurioje jis remdamasis dokumentais, laiškais, pasakoja apie savo veiklą po Nepriklausomybės atkūrimo. 

 

Nuotrauka: V. Kaziulionis prie paminklo Vazgirdonių kaimo kapinėse partizanams – broliui Juozui Kaziulioniui-Klevui ir Valentui Sinkevičiui-Vaidilučiui / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas šiltasis metų laikas. Garbaus amžiaus vyras pozuoja kapinėse. Vyras stovi dešinėje nuotraukos pusėje ir matomas nuo kelių iki viršugalvio. Vyras vidutinio sudėjimo, pliktelėjęs, žvilgsnis nukreiptas tolyn, jis atrodo susimąstęs. Vytautas vilki tamsų kostiumą, šviesius marškinius, riši tamsų kaklaraištį. Jo dešinėje – aukštas, atitinkantis Vytauto ūgį, paminklas, skirtas partizanams atminti. Paminklas pagamintas iš cemento, jis – vertikalaus, netaisyklingo šešiakampio formos, kurio plačiausia dalis – viršuje, o pačiame paminklo centre įmūryta stačiakampė tamsi lentelė, kurioje parašyta: „1949.02.09 ant Pabezninko ežero ledo didvyriškai žuvo Dainavos apyg. Kazimieraičio rinktinės, Vanago grupės partizanai: Juozas Kaziulionis-Klevas, Valentas Sinkevičius-Vaidilutis“. Virš cementinės paminklo plokštės iškeltas maždaug pusės metro aukščio kryžius su nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus statulėle. Už stovinčio paminklo matoma ir daugiau kapų, aptvertų nedidelėmis metalinėmis tvorelėmis, tolumoje žaliuojantys medžiai ir ramiai tyvuliuojantis ežeras. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]