Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Regimi Trakų pilies turtai

Vis daugiau šalies kultūros ir laisvalaikio objektų tampa pritaikyti sutrikusio regėjimo lankytojams. Praėjusių metų pabaigoje šias vietas papildė Trakų istorijos muziejus. Jame neregiai ir silpnaregiai kviečiami aplankyti edukacinį užsiėmimą „Regiu Trakų pilį“, susipažinti su Trakų salos pilies maketu bei 44 muziejaus archeologinių eksponatų analogais – senovinių daiktų šiuolaikinėmis kopijomis, kurios pagamintos pagal tas pačias technologijas, iš tokių pačių medžiagų kaip senovėje, laikantis visų originalo matmenų ir svorio. 

Šio projekto iniciatorė, Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja Brigita Balčytienė pasakojo, kad idėja puoselėta ne vienus metus: „Vesdama ekskursijas, kuriose būdavo neregių ir silpnaregių, vis pagalvodavau, kaip jiems būtų galima pritaikyti muziejaus istorinį paveldą, kaip perteikti vienos iš LDK valdovų rezidencijų grožybę. Kai ką tuo metu šiek tiek galėdavau pasiūlyti iš kitų edukacinių užsiėmimų apie karybą, tačiau supratau, kad įvairesnių potyrių šiems žmonėms reikia ne mažiau nei mums, matantiems.“ 

Pernai, gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, projektas buvo įgyvendintas. B. Balčytienė neslepia, kad didžiausias iššūkis buvo pilies maketo sukūrimas, sukėlęs net prieštaringas diskusijas. Konsultuotasi su LASS atstovais, VšĮ LASS respublikinio centro kultūros ir meno projektų vadove Lina Puodžiūniene, pačiais neregiais ir silpnaregiais. Vieni teigė, kad kuo tikslesnės detalės padės geriau perteikti tikrovės įspūdį, kiti – kad smulkių detalių gausa klaidins neregius ir silpnaregius. Taip pat aiškintasi, kokio dydžio maketą pasirinkti, ar pavaizduoti tik pilį, ar kartu ir salą. Idėjos iniciatorė kalbėjo: „Šiose diskusijose, manau, gimė pats geriausias variantas. Makete tiksliai atkurti pagrindiniai architektūros elementai, netgi atkartojome statybines medžiagas – akmenis, plytas, stogų čerpes. Liečiant galima susidaryti tikslų pilies ir teritorijos aplink ją vaizdą. Skirtingi paviršiai nurodo Galvės ežero vandenį, salą bei takus. Visa tai buvo gaminama etapais. UAB „Lėkis“ meistrai mums pristatydavo tarpinius variantus, konsultuodavosi su neregiais. Esu dėkinga, kad aptarimuose, nepaisant didelio užimtumo, dalyvavo ir muziejaus vadovė Alvyga Zmejevskienė, pavaduotojas Olegas Ševeliovas.“ 

Maketas perteikia salos, prieigos prie pilies ir pačios pilies vaizdą – apima visą jos teritoriją. Jame – ir pakeliamasis tiltas, gynybinis griovys, vartai, bokštai, balkonėliai, langai ir net čerpinė stogų danga. Tam, kad nematantysis pajustų pastatų didybę, maketo pilies kieme stovi mažas žmogeliukas, pavaizduotas laikantis tikslių proporcijų. Iš žalvario pagamintas maketas eksponuojamas vos tik įėjus pro pilies vartus, pilies kieme, ant apvalaus geležinio staliuko. Šalia maketo pateikiamas aprašas apie pilį brailio raštu, padidintu reginčiųjų šriftu. Tačiau didžiausias įspūdis, kai taktilinė pažintis su Trakų pilimi palydima gido pasakojimo, kai klausantis jo lankytojas pats „keliauja“ po pilies koridorius, didžiojo kunigaikščio gyvenamuosius kambarius, menes, kareivines. O gidui prakalbus apie pilies statybą, galima paliesti ir kelias originalias plytas: „Viena jų – kryžiaus formos, iš gotikinio žvaigždinio pilies menės skliauto, kita – stačiakampė, rodanti, kokios plytos panaudotos pilies pagrindinėms sienoms. Iš viso tvirtovės statybai buvo naudojama 15 formų plytų. Taip pat savo rankose galima palaikyti čerpes, viena – iš muziejaus saugyklų originali, antra – pagaminta restauraciniams darbams“, – dalijosi B. Balčytienė. 

Kelionė laiku atgal toliau tęsiama įėjus į pilies vartų bokštą. Kylama sraigtiniais laiptais į gynybinę pastogę. Dabar čia įkurta edukacinė klasė. Joje viduramžiais žmonių naudotų daiktų analogai – Vytauto laikų indai, papuošalai, šachmatų figūrėlės ir kita. Viskas atkartota iki menkiausių detalių, perteikti paviršiniai nelygumai, glazūriniai nutekėjimai. 

Projekto rengėja aiškino, kad renkantis eksponatus analogų pagaminimui, stengtasi atsižvelgti į to meto žmonių buitį, laisvalaikį ir pramogas. Tačiau remtasi ne tik muziejaus fondais, bet ir kitais šaltiniais. „Papuošalų estetika bėgant amžiams kito, norėjosi tai parodyti pradedant pirmuoju tūkstantmečiu, tuo, kas buvo randama su baltų kostiumu kapinynuose, ir baigiant XIV–XVI a. Muziejaus rinkiniuose turime mažai tokių dirbinių. Todėl kartu su juvelyre Vaida Druskyte pasitelkėme albumų, radinių katalogų medžiagą. Taip pas mus pateko didžiulė sagė, antkaklės, XIV a. Senųjų Trakų pilyje rastas moteriškas signetinis žiedas su praplatinta priekine dalimi ir joje esančiu ornamentu“, – apie eksponatų atranką ir gamybą pasakojo B. Balčytienė. 

Viduramžių buities ekspozicijoje galima pamatyti ir pirmuosius pinigus – sidabrinius lietuviškus ilguosius. Jie buvo naudojami visame baltų genčių regione, o Lietuvoje, prieš atsirandant pirmosioms monetoms, šie pinigai bylojo apie XIII–XIV a. pradžioje susiformavusią pinigų sistemą. Pusapvalės lazdelės formos sidabro lydiniai buvo labai didelės vertės pinigai – su vienu buvo galima įpirkti 14 avių ar vieną karvę. Norint smulkesnės vertės, jos būdavo perkertamos pusiau. 

Įdomią Trakų pilies istoriją pateikia laisvalaikio eksponatai – šachmatai iš briedžio rago. Figūrėlės labai puošnios, stipriai besiskiriančios nuo šių dienų. „Jos rastos iš skirtingų komplektų. Tai rodo, kad žaidimas buvo paplitęs. O iš istorinių šaltinių žinome, kad ir Vytautas, ir Jogaila gerai žaidė šachmatais. Ar konkrečiai šias figūrėles laikė valdovo ranka, galima tik spėlioti, bet atmesti to irgi nereikėtų“, – kalbėjo B. Balčytienė. 

Paslaptimi apipinta Trakų salos pilies koklinių krosnių praeitis. Kaip ir šioje tvirtovėje, taip ir daugelyje kitų, jos buvo reprezentacinių patalpų svarbus dekoratyvinis ir funkcinis akcentas. Deja, nei Trakuose nei kitose Lietuvos vietovėse tokios krosnys neišliko. 

Trakų pilyje rasta 180 rūšių glazūruotų koklių, bet nėra ikonografijos, kaip pačios krosnys atrodė, todėl jos neatstatytos. Vykdant projektą pagaminti trijų tipų kokliai, atspindintys jų gamybos raidą. Pasirinkti išraiškingų formų dekoro eksponatai. Ankstyviausias – gotikinis puodyninis, neglazūruotas dekoras formuotas rankomis. Kitas – taip pat puodyninis, bet jau glazūruotas ir keturkampis, dekoruotas dugną įspaudžiant pirštais, – tai galima užčiuopti. O trečiasis koklis – renesansinis keturkampis, gamintas su matrica, kai paruoštas ornamentas atspaudžiamas, plokščia fasadinė dekoruota koklio dalis vėliau pritvirtinama prie paties koklio. 

Visus keramikos analogus gamino Vilniaus puodžių cecho meistrai, kurie prieš tai kruopščiai analizavo originalus, dirbo muziejaus saugyklose. Neregė Ugnė Žilytė negalėjo atsistebėti šių darbų autentiškumu: „Toks jausmas, kad tavo rankose ne vieno šimtmečio senumo daiktai. Tai tarsi atradimas mums, nematantiems. Nes iki šiol, būdavo, nueini į muziejų, o ten tik vitrinose paslėpti eksponatai, kurių nei paliesi, nei pamatysi, o apie juos papasakotos istorijos išgaruodavo per kelias dienas. Čia yra kitaip. Tačiau nebuvusiems patarčiau eiti grupelėmis iki penkių žmonių, kad taktilinis daiktų pažinimas būtų palydimas gido komentaro.“ 

Nors šis edukacinis užsiėmimas pritaikytas neregiams ir silpnaregiams, laukiami visi lankytojai. Jie čia galės pamatyti eksponatus, kurių kitose ekspozicijose nėra. Tai analogai, kurių originalai laikomi saugyklose. Tarp tokių – Vytauto laikų ąsotis, indas vandeniui, vaikiški švilpukai. Užsiėmimo metu „apžiūrimos“ ir dvi akmeninės galvutės, rastos Galvės ežere 1923 m. „Galimai jos susijusios su legenda, kad Galvės ežeras rudenį neužšąla, o pavasarį nenutirpsta tol, kol negauna aukos. Tad manome, kad jos buvo aukojamos ežerui tikintis išvengti aukų. O jų tikrai būta nemažai, nes giliausia ežero vieta siekia net 47 metrus“, – aiškino projekto sumanytoja. 

Ir Trakų salos pilies maketas, ir 44 dirbiniai – eksponatų analogai, kurti specialiai projektui „Regiu Trakų pilį“. Tačiau su kai kuriais įdomiais praeities reliktais galima susipažinti ir iš kitų edukacinių užsiėmimų. Tai karybos eksponatai – ginklai, šarvai, kuriuos galima net patiems išbandyti: apsivilkti šarvinius marškinius – žiedmarškius, ar net visą šarvuotę, pakilnoti akmeninį patrankos sviedinį, pamojuoti tikrais viduramžių ginklais – vienarankiais, pusantros rankos, dvirankiais kalavijais, ar net užtaisyti arbaletą ir iššauti. Visa tai išbandęs Andžejus Ravanas neslėpė, kad jam šioji edukacinio užsiėmimo dalis buvo pati įspūdingiausia: „Užsidėjęs visą šarvuotę tik tada supratau, kokio fizinio pasirengimo ir ištvermės buvo mūsų vyrai. Su šarvais, kurie sveria apie 40 kg, vos galėjau pajudėti, o su jais riteriams reikėjo bėgioti, būti greitiems, gintis ir kovoti. Įspūdžiai tokie, kad norėtųsi dar pakartoti. Kiek Lietuvoje teko lankyti muziejus, tai kol kas geriausias patyrimas, kur išnyksta galvojimas, kad silpnai matai, todėl daug ko negalėsi pažinti, ne viską suprasti.“ 

Būnant Trakuose verta aplankyti ir Pusiasalio pilį, kuri buvo sugriauta, kaip ir Salos pilis, 1655 m. Išlikę tik gynybinių mūrų, bokštų fragmentai. Keturi iš buvusių vienuolikos pilies bokštų atstatyti. Jau keleri metai jos kieme stovi pagal architekto Stanislovo Mikulionio rekonstrukciją pagamintas maketas. Atstumas tarp dviejų pilių tiesiąja – 500 m, nueiti galima per 10–15 min. 

Projekto „Regiu Trakų pilį“ iniciatorė B. Balčytienė teigė, kad šią idėją labai palaikė ne tik kolegos, muziejaus vadovybė, analogus kūrę rekonstruktoriai profesionalai, neregiai ir silpnaregiai, bet ir tvirtas žinojimas, kad negali būti skirstymo į matančiuosius ir ne. „Nėra jūsų ir mūsų. Mes visi kartu turime dalyvauti įvairiose veiklose. Tad neapsiribosime tik šiuo edukaciniu užsiėmimu. Ne tik nematantiems, bet ir kiekvienam iš mūsų įdomu, svarbu prisiliesti prie nūdienos ištakų – mūsų istorijos. O eksponatai – lyg gija, kuri jungia kartas. Čia gyveno mūsų protėviai, čia gyvens mūsų ainiai. Pasimokydami iš praeities kartu kurkime prasmingą mūsų šalies istoriją“, – kvietė muziejininkė. 

Nuotrauka: Įtraukiantį B. Balčytienės (antra iš kairės) pasakojimą apie Trakų pilies turtus išklausę (iš kairės) Alvydas Valenta, U. Žilytė ir A. Ravanas pasidžiaugė ne tik juo, bet ir liečiamų bei išbandytų eksponatų gausa / L. Puodžiūnienės nuotr. 

Keturių žmonių, apžiūrinėjančių eksponatus Trakų pilyje, nuotrauka. Visi keturi žmonės matomi nuo klubų iki viršugalvio. Jie išsirikiavę už medinio stalo, ant kurio sustatyti įvairūs eksponatai – molinės vazos, ąsočiai, kiti indai. Kairėje nuotraukos pusėje stovi vidutinio amžiaus vyras A. Valenta, jis pasisukęs dešiniuoju profiliu, susikaupęs, žvilgsnį nuleidęs žemyn į rankose laikomą molinį ąsotį. Vyras vilki tamsią apystorę striukę. Šalia jo stovi B. Balčytienė – vidutinio ar vyresnio amžiaus moteris, kuri pasakoja ir dešinę ranką tiesia į vieną iš eksponatų. Jos plaukai tamsūs, ji užsidėjusi akinius, o ant galvos – tamsią skrybėlę. Moteris vilki medžiaginį paltą. Jai iš dešinės stovi U. Žilytė – jauna moteris šviesiais plaukais, užsidėjusi akinius tamsintais stiklais. Abiejomis rankomis ji liečia eksponuojamą molinę vazą, kurios viršus išraižytas skirtingais ornamentais. Moteris vilki tamsų pūkinį paltą, nuo peties per krūtinę eina tamsaus rankinuko dirželis. Moteriai iš kairės stovi A. Ravanas – aukštas jaunas vyras. Jis pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyro plaukai šviesūs, trumpi, jis apsivilkęs tamsią pūkinę striukę, per krūtinę taip pat matome permestą tamsios rankinės diržą, vilki tamsias kelnes. Už ketveriukės nugarų – mūrinė Trakų pilies siena, ant kurios kabo paveikslas su užrašu „Lietuva“ ir pavaizduotu Lietuvos žemėlapiu, herbu, riterių šarvais ir kita atributika.