Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Lazdele, nepaklaidinki!

Prieš keletą dešimtmečių retai kada gatvėje galėjai sutikti neregį, vediną baltosios lazdelės. Dabar savarankiškai skubantis neregys nieko nebestebina. Nematančiųjų rankose ne tik tradicinės ilgosios lazdelės, bet ir naujos kartos „pagalbininkai“. Modernioje lazdelėje įmontuoti naujausi technikos pasiekimai: tai lyg nešiojamieji kompiuteriai ar mobilieji įrenginiai. Tokia lazdelė telpa delne. Vibruodama ji įspėja neregį ne tik apie kliūtis, tykančias ant žemės, bet ir apie pavojus, esančius virš šaligatvio. 

Negaliu atsistebėti neregių drąsa savarankiškai vaikščioti po miestą. Nors ir pats kartais naudojuosi baltąja lazdele, bet man kelyje talkina akyse likusi blyški šviesa. Kartais eidamas mėgstu žaisti žaidimą: užsimerkęs stengiuosi nueiti kuo ilgesnį atstumą. Tiesą pasakius, net ir su baltąja lazdele vis tiek nukreivoju ir po kurio laiko nebesusigaudau, kur esu ir kur tas maršrutas, kuriuo keliavau. Tada aplanko baimės ir užplūsta panikos banga. Tenka skubiai atsimerkti ir mėginti surasti šaligatvį. Išgyventą akimirką suvoki, kad neregiai tokios galimybės neturi. Kaip jie nepraranda orientacijos? Kaip išmoksta maršrutą? Ką daro praradę orientaciją erdvėje? Kaip susigaudo nepažįstamoje aplinkoje? Į šituos ir kitus klausimus kartu paieškokime atsakymų. 

Deivydas, 28 metai: 

Nuo pat gimimo nematau. Iki mokyklos vienas nevaikščiojau. Tik pradėjęs lankyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, būdamas paruošiamojoje klasėje, į rankas paėmiau baltąją lazdelę. Mokykloje buvo privalomos orientacijos ir mobilumo pamokos. Mokslas prasidėjo nuo savarankiško judėjimo patalpoje, o vėliau – ir atviroje erdvėje. Mobilumo pamokas vainikavo pasivaikščiojimas po Vilnių. Nepasakyčiau, kad aš esu savarankiškas. Žinoma, būtiniausius maršrutus moku, bet tampyti banginį už ūso, tai ne mano stilius. Ypač dideli iššūkiai man buvo studijos Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Iš pradžių mane mokė, kaip nuo bendrabučio nueiti iki universiteto. Kaip po jį judėti ir nepaklysti. Pagaliau, kaip po paskaitų savarankiškai grįžti į bendrabutį. 

Naujų kelionių maršrutų mokausi lėtai. Todėl neseniai įsigytas butas tapo tikru iššūkiu. Mikrorajonas man nežinomas, vėl tenka mokytis vaikščioti po nepažintą erdvę. Su nauja gyvenamąja vieta pažintį pradėjau nuo laiptinės durų. Tada kilau iki savo buto. Jis nedidelis – vienas kambarys. Bute nuo pat pradžių ėmiau vaikščioti be baltosios lazdelės. Visų pirma, su naująja savo erdve susipažinau paviršutiniškai. Galvoje susidariau bendrą vaizdą. Vėliau prasidėjo kruopšti ir detali apžiūra. Kambaryje pirmiausia stengiuosi įsidėmėti baldų, stambesnių daiktų buvimo vietą. Praradus orientaciją, žinojimas apie daiktų padėtį padeda ją atgauti. Svarbu neskubėti, nurimti. Todėl atsistoju, kelis kartus įkvėpiu, nusiraminu. Tada atsargiai apsičiupinėju aplinkui. Apčiuopęs baldą ar skalbimo mašiną tikrai žinau, kokioje buto vietoje esu. Man nepažįstamoje aplinkoje pirmą kartą praeinu su baltąja lazdele. Iš pirmo karto tikrai neįsimenu visko, ką man parodo pagalbininkai. Tik kelis kartus pakartojęs susigaudau. Aplinkinę erdvę įsisavinu nedidelėmis atkarpomis: nuo kambario iki tualeto, nuo kambario iki virtuvės ir t. t. 

Savarankiškai eiti atviroje erdvėje man dar sunkesnis uždavinys. Čia jau be aplinkinių pagalbos neapsieinu. Iš anksto susirašau, kokių maršrutų man gali prireikti. Tada draugo ar socialinio darbuotojo padedamas pradedu mokytis eiti nauju maršrutu. Mokydamasis į pagalbą pasitelkiu diktofoną ar mobilųjį telefoną. Labai smulkiai – nuo taško iki taško – įrašau maršruto kelią. Apsigyvenęs naujame bute, pirmiausia mokiausi, kaip iš buto išnešti šiukšles. Šiukšlių konteineriai netoli namo, bet ne iš karto pavyko juos surasti. Netgi kartą paklydau. Laimei, pagelbėjo diktofonas ir jame įrašytas detalus kelio aprašymas. Pasirodo, vienu posūkiu buvau per anksti pasukęs. Pasiklydęs nebijau paprašyti aplinkinių pagalbos. To nereikia varžytis. Stengiuosi kuo rečiau pakliūti į tokias situacijas. Dažnai nevaikštau pėsčias, o važiuoju taksi. 

Kai judi vedinas lazdelės, nutinka ir skaudžių, ir juokingų dalykų. Vienas juokingiausių nutiko dar studijuojant LEU. Ėjau į paskaitas. Pakilęs į trečią aukštą skubėjau į reikiamą auditoriją. Sustojau pasitikrinti, ar tikrai atėjau prie reikiamų durų. Staiga, kažkas netardamas nė žodžio paėmė mane už parankės ir pradėjo kažkur vesti. Lipant laiptais supratau, kad einame prie pastato išėjimo. Išėjome laukan. Neiškentęs aš ir klausiu: 

– Kur jūs mane vedate? 

Vyriškas balsas sako: 

– Aš galvojau, kad tu pasiklydai ir nerandi išėjimo. 

Tada šiek tiek pyktelėjęs „geradariui“ tariau: 

– Vesk ten, iš kur paėmei! 

Pranas, 57 metai: 

Iki 40 metų mano regėjimas buvo puikus. Akims ėmus silpti, tamsos artėjimas tapo neišvengiamas. Per vienus metus beveik praradau dienos šviesą. Vėliau akys dar labiau geso pamažu. Tiesą pasakius, suspėjau susigyventi su nuolat silpnėjančiu ir blykštančiu vaizdu. Lemtis suteikė galimybę psichologiškai pasiruošti neišvengiamybei. Regėjimui silpstant palaipsniui, savaime įvyksta natūralūs pokyčiai. Norint visaverčio gyvenimo, tenka prie jų prisiderinti. Viena naujo gyvenimo dalių –orientacija erdvėje. Šitų dalykų paviršutiniškai pradėjau mokytis dar šiek tiek matydamas. Vieną dieną nešiau šiukšles ir pasiklydau. Tada supratau, kad rimtai reikia mokytis savarankiškai vaikščioti. Netekęs regėjimo, gyvenau sau įprastoje aplinkoje. Bute viskas buvo pažįstama. Žinojau, kur kas stovi, tad po namus savarankiškai vaikščioti nebuvo sunku. Teko išmokti vienos pagrindinės taisyklės: daiktą iš kur paėmei, ten ir grąžink, kitaip turėsi nemažai vargo. Privalai išmokti laikytis geležinės tvarkos. O kol mokiausi, nerasdamas „pamesto“ daikto, į pagalbą kviesdavausi regintį žmogų. 

Visą gyvenimą namuose nesėdėsi. Savarankiškai tenka eiti tvarkyti įvairiausių reikalų ar aplankyti bičiulių. Nori nenori, bet tenka prisijaukinti naujas erdves. Lankydamasis parduotuvėje, banke ar poliklinikoje iš rankų nepaleidžiu baltosios lazdelės. Aišku, kad su ja patalpoje einu labai atsargiai. Man saugu, o ir darbuotojai žino, kad lankytojas – neregys. Kai esu svečiuose, lazdelės nenaudoju. Pirmiausia, tai pavojinga, nes galiu netyčia kokią brangią vazą užkliudęs sudaužyti ar dar kokią žalą šeimininkams padaryti. Kartais šeimininkų paprašau, kad jie man aprodytų gyvenamąsias patalpas. Dažniausiai jie patys susipranta ir apvedžioja po savo valdas. Nutinka taip, kad kartais prarandu kryptį. Laimei, sukdamasis aplinkui ieškau šviesos šaltinio – lango: akys dar jaučia šviesą. Gal kam ir keista pasirodys, bet aš jaučiu erdvėje esančią kliūtį. Štai vaikščiodamas po nežinomą vietą intuityviai pajuntu kliūtį ar, pavyzdžiui, gatvėje stovinčią mašiną. Kiekvienas daiktas turi savo energiją, savo krūvį. Priartėjus pajuntu lyg kažkas mane stumtų. Ištiesęs ranką apčiuopiu spintą ar kitą daiktą. 

Prieš pradėdamas mokytis savarankiškai vaikščioti turėjau nugalėti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Mokytis pradėjau nuo orientyrų pažinimo, o vaikščioti mokiausi labai trumpais atstumais. Maršrutą įsisavindavau po kelis metrus. Man buvo svarbu prisiminti visus kelyje pasitaikančius, nors ir smulkiausius, orientyrus ir kliūtis. Išmokęs judėti trumpais atstumais, pradėjau keliauti vis tolimesniais ir tolimesniais. Eidamas dažnai remiuosi atmintyje išlikusiais vaizdiniais. Štai gimtuosiuose Molėtuose eiti tikrai lengva, nes atmintyje išlikusios gatvės ir net smulkūs kliuviniai. Tiesa, aš juos prisimenu 20 metų senumo. Praregėjęs tikrai nebepažinčiau. Dabar gyvenu mažame miestelyje. Pirmus kartus prašiau pagalbos. Su reginčiu žmogumi kartu eidavom man reikiama kryptimi ir aš įsimindavau kelyje pasitaikančius orientyrus. Vėliau eidavau vienas. Miestelis mažas, jame viskas paprasta ir neklaidu. Gatvių nėra daug ir jos pakankamai tiesios. Bijodamas nuklysti visada stengiuosi eiti prie kelio. Eidamas įdėmiai klausausi. Kai maršrutą gerai žinai – orientyrai gali būti smulkmenos, iš kurių nustatau savo buvimo vietą. Tai gali būti sklindantis triukšmas, nuokalnė ar kalnelis, įvažiavimas į kiemą, mašinų stovėjimo aikštelė. Naujus maršrutus įsimenu greitai. Aišku, maršrutas maršrutui nelygu. Paprastą kelią su mažai posūkių, vingių ir perėjų įsimenu itin greitai. Keliaudamas sudėtingesniais maršrutais juos įsisavinu ne iš pirmo karto. Pasimetęs nesigėdiju, prašau praeivių pagalbos. 

Reginčiojo ir neregio pasauliai skirtingi. Matantieji kartais nesuvokia kai kurių neregio veiksmų, o pastarasis nesivargina paaiškinti. Štai mano draugai iš pradžių manęs klausdavo: 

– Kur tu buvai visą vakarą? 

Atsakydavau, kad namie. O jie nusistebėdavo: 

– Nemeluok! Visą vakarą tavo bute nedegė šviesa. 

Atskira kalba apie judėjimą. Savarankiškai vaikščiojant nutinka įvairiausių dalykų. Baltoji lazdelė tikrai neapsaugo nuo linksmų nesusipratimų. Vieną kartą ėjau gatve. Staiga mano lazdelė užsikabino už kažko minkšto, bet ir standaus. Iš karto sustojau ir išgirdau išsigandusios moters balsą. Ji kažką mėgino daryti. Pajutau rankose virpančią ir besisukiojančią lazdelę. Moters ir klausiu: 

– Ką jūs darote? Kam man iš rankų plėšiat lazdelę? 

– Oi, oi, oi! Palauk! Tuoj! 

Po to stoja tyla. Lazdelės galas kilstelėjo viršun ir išgirdau: 

– Aš negalvojau, kad tu taip greitai eini. Maniau spėsiu saugiai kirsti šaligatvį. O čia... 

Tik vėliau, moteriai nusiraminus, paaiškėjo, kad manoji lazdelė įsipainiojo jai į sijoną. 

P.S. Kitame žurnalo numeryje temą tęsime kalbėdamiesi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus tiflopedagogu, orientacijos ir mobilumo įgūdžių mokytoju Juozu Daunaravičiumi. 

Nuotrauka: Drąsa nematant savarankiškai judėti tiek uždaroje, tiek atviroje erdvėje ateina ne iš karto / www.pexels.com nuotr. 

Per pėsčiųjų perėją einančios jaunos merginos nuotrauka. Sprendžiant iš merginos aprangos – nuotraukoje šiltasis metų laikas. Mergina matoma visu ūgiu, pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos veidą užstoja garbanoti vidutinio ilgio plaukai, kuriuos lengvai kedena vėjas. Mergina – vidutinio sudėjimo, ji vilki tamsius languotus marškinukus trijų ketvirčių rankovėmis, ant kurių apsirengusi tamsią liemenę. Ji taip pat vilki tamsų sijoną, tamsias plonas pėdkelnes bei avi tamsius batelius su raišteliais. Eidama per perėją, kairiąją koją ji tiesia pirmyn, o dešinėje rankoje laiko į priekį ištiestą baltąją lazdelę. Už merginos matoma plati miesto gatvė, šaligatvis ir palei jį nusidriekusi medžių alėja.