Mūsų žmonės

Vincas Baublys

Mano kelias į šviesą

Sveikam žmogui staiga netekus regėjimo atsiveria didžiulė duobė, todėl išėjus iš ligoninės jam nedelsiant turi būti suteikta reikiama reabilitacija. Netekęs regos aš pusantrų metų skendėjau depresijoje ir nežinioje, ką būdamas neregys veiksiu: prarastas mėgstamas darbas, santykis su gamta – nėra už ko gyvenime užsikabinti. Ir apskritai, kam toks būsiu reikalingas? Tie pusantrų metų – pats sunkiausias laikas mano, aklojo, gyvenime. Nieko nežinojau apie aklųjų reabilitaciją, kur ir kaip jos ieškoti. Bėgant laikui vis dėlto apie ją sužinojau. 

Po pirmosios reabilitacijos Palangoje ėmiau sparčiai stotis ant kojų. Sužinojau, kuo gali užsiimti neregiai ir kaip jie gyvena. Čia pirmą kartą išgirdau ir kalbantį kompiuterį, bet iki jo tuomet man buvo kaip iki dangaus, tad net nesidomėjau. Matydamas prie jo net piršteliu nebuvau prisilietęs. Pirmiausia ėmiau domėtis masažu, nes čia dirbo aklas masažuotojas Romanas Butilkinas. Su juo ir reabilitologe Daina Vitkauskiene daug kalbėjome apie tą profesiją. Tuo metu gyvenau Veisiejų pensionate – vienas mano metų aklasis tarp visų gyventojų. Dar nežinojau, ko noriu ir nuo ko pradėti naują gyvenimą, bet trūnyti nieko neveikdamas nesiruošiau. Gulinėjimas, radijo klausymas įgriso iki gyvo kaulo. Skaitymas mane dar jaunystėje buvo privedęs prie silpnaregystės. Kai mokiausi, rašiau gana gerus rašinėlius, todėl pamąsčiau, kodėl nepabandžius rašyti, juk neregiai kažkokiu būdu tai daro. 

Sugrįžęs iš reabilitacijos, pasikalbėjau su rajono aklųjų filialo pirmininku Arūnu Vilčinsku ir jis man davė Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojo Juozo Valentukevičiaus kontaktus. Su juo pasikalbėjome telefonu. Įsižiebė viltis. Supratau, kad atmintinai nieko nepadarysiu. Išgirdau apie diktofonus. Buvau tikras, kad tai sprendimas, ir ieškojau diktofono įrašams. Gavau sugedusį pabandymui, bet jo nepavyko susitaisyti, o ir laikas į mokslą spaudė. Ruošiau dokumentus į Vilniaus sveikatos priežiūros kolegiją. 2006 m. liepos 10 d. ten nuvežiau dokumentus. Draugai vilniečiai pasitiko stotyje ir sutvarkėme visus stojimo reikalus, bet man rūpėjo ir kitkas – kelias į aklųjų biblioteką. Su Juozu susitarėme, kada susitiksime. Susitikome, aiškiai jaučiau tvirtą jo ranką. O įsivaizdavau, kad dirbant prie knygų, bus kitokia... Balsas aiškus ir maloniai ramus. Kai išsiskyrėme, vis dar jaučiau poreikį bendrauti – tarsi būtume seni pažįstami. 

Rugpjūčio pabaigoje išvykau į mokslus. Buvau apgyvendintas bendrabutyje kartu su kitais masažuotojų grupės nariais. Jie beveik visi buvo jaunučiai. Vienoje vietoje jaunystės šėlsmas ir suaugusio žmogaus noras pabūti ramybėje, apmąstymuose visada kliudo vienas kitam, tačiau į tai mažai kreipiau dėmesį. Juozo palinkėjimai pildėsi. Man tikrai sekėsi ir moksluose, ir su jaunimu. Gal po mėnesio mano rankose atsirado pirmasis kasetinis diktofonas ir nuo to laiko prasidėjo kitoks gyvenimas – diktofonas man buvo reikalingas ir mokslams, ir kūrybai. Mano galvoje ėmė dėliotis pirmieji būsimų apsakymų ir didesnių kūrinių apmatai. Jie buvo padriki, tad teko trinti, taisyti, o tada taisyti dar kartą. Buvo gėda kam nors duoti paklausyti – naujokas, ir čia nieko nepadarysi. Supratau, tai, ką pradėjau rašyti, – labai ilgas romanas ir prie jo dirbti dar ankstoka, tačiau nesustojau. Paprastomis dienomis nerašiau, nes trukdė draugų kalbos, muzika, bet juk ir man reikėjo pailsėti, su jais bendrauti. Taigi laukdavau savaitgalio, kada visi išvažinės po namus ir tik tada ramybėje prasidėdavo sklandesni įrašai. Ir toliau teberašiau, nors supratau, kad su kasetėmis daug nepasieksiu. Visur reikia rašto. Per informatikos pamokas pirmą kartą gyvenime prisiliečiau prie kompiuterio ir ne bet kokio, o su akliesiems pritaikyta programa. Buvo spalio pradžia, kai dažnai pradėjau justi skrandyje graužimą, skausmą su pykinimu, tačiau dar nevėmiau krauju kaip armijoje per įsigytą opą. Gal vėl atsinaujino? Vartojau ir vienokius, ir kitokius vaistus, bet skrandis negijo. Kartais per pykinimą teko praleisti ir paskaitas, tačiau viską garsiniu būdu persirašiau iš grupės draugų. Pirmą semestrą sausio mėn. baigiau 8,82 balų pažangumu, o tai jau gerai. Trumpos atostogos – jų metu daug dirbau prie įrašų, nes bendrabutyje likau vienas. Tekstai jau buvo sklandesni, bet, jaučiau, dar teks prie jų sugrįžti. Jaučiau ir tai, kad su masažu man nepasisekė dėl sveikatos. Jos gadinti toliau nesiruošiau, bet dar vis laikiausi. Mąsčiau, kad nors pirmą kursą baigus, o toliau vasara ir atsigausiu. Prievartauti savęs ilgai negalėjau, kai vasario pabaigoje sveikata dar labiau pablogėjo, pasikalbėjau su kolegijos direktore ir kovo mėnesį nutraukiau mokslą tikėdamasis dar sugrįžti su kita grupe. Kolegijoje liko ir visi mano dokumentai. 

Sugrįžau į Veisiejų globos namus. Sveikata, prižiūrint medikams, ėmė greitai gerėti. Orai atšilo, tad su diktofonu rytus praleisdavau gamtoje, keldavausi vos prašvitus. Negalėjau net įsivaizduoti, kiek pritrinta, prirašyta mano šiuo kasetiniu aparatėliu. Rudenį dar kartą patekau į Palangoje esantį aklųjų reabilitacijos centrą ir čia vėl sutikau man brangų žmogų – tifloreabilitologę Dainą Vitkauskienę. Buvau pasitiktas išskėstomis rankomis. Aną kartą pasijuokiau iš rašymo kompiuteriu, o dabar su malonumu prie jo prisėdau. Tos trumputės pamokėlės, kurias suteikė Daina, padėjo ateityje. 

Iš Palangos sugrįžau kupinas energijos. Kilo idėja parašyti kelis eilėraštukus. Nusiunčiau vieną jų kasetę Juozui ir gal po mėnesio netikėtai sulaukiau aklųjų bibliotekoje pirmo įgarsinto mano balsu kompaktinio diskelio. Įrašyti eilėraščiai daug kam patiko. Labai džiaugiausi tokiu pasiekimu, nors gerai žinojau – gali būti daug geriau. Pradėjau rašyti, kas mano širdžiai maloniausia – žvejyba ir nuotykiai joje. Po truputį bendravau su Juozu ir vieną kartą išgirdau: „Greitai turėsi kompiuterį, o dabar po dienos kitos atsiųsiu mokomąsias kasetes.“ Nuo netikėto džiaugsmo stojo širdis! Užimtumas didėjo – atkeliavo kompiuteris! Prasidėjo dar vieni nauji savarankiški mokslai. Iki tol galėjau tik rašyti. Mano pirmas parašytas sakinys buvo toks: „Virš tamsaus ir niūraus eglyno pasirodė aušros pašvaistė.“ Žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir šis tas jau išėjo. Tik pirmyn ir nesustok, išgirdau ir iš įstaigos direktoriaus Vygando Mozerio. Stimulas rašyti dar labiau padidėjo. Prie mano kūrybinio darbo daug prisidėjo mano socialinė darbuotoja Jurgita Sadeckienė, padėjusi tvarkyti tekstą. Didžiai dėkingas buvau šiems žmonėms – kai tavo norai tikrai pagrįsti, daugeliu atvejų šalia atsiranda pagalba ir palaikymas. Po įtempto darbo į biblioteką buvo išsiųsti mano pirmi parašyti prisiminimai „Žvejyboje“. Gavau atsakymą: „Viskas tvarkoje.“ Bet kas, taip ir nesuvokiau. Skambinti irgi neskambinau. Ir štai sulaukiau siuntinio su dešimčia įgarsintų diskelių. Įdėjau pirmąjį į grotuvą ir išgirdau savo pavardę bei knygos pavadinimą – „Ant bangų“. Atrodo, laikas sustojo vietoje. Negalėjau ištarti žodžio ir tik susigaudęs pratisai sušukau: „Ooo!!!“ Džiaugiausi ne aš vienas, o visas darbuotojų kolektyvas, net direktorius. 

Tai buvo pirma didžiausia šventė mano, aklo žmogaus, kūrybiniame gyvenime. Po šio įvykio pradėjo sektis. Sudariau sutartį su žvejys.lt svetaine ir ten siunčiau labai daug savo prisiminimų. Už tai gavau atlygį, o man, gaunančiam mažas pajamas, tai labai didelė pagalba. Nepamiršau ir rašomos knygos reikalų. Prisėsdamas vis dirbau ir prie jos, ir štai 2016 m. aklųjų ir silpnaregių literatų konkurse už kūrinį man buvo skirta antroji vieta. Šis romanas man labai brangus. Prie jo dirbau dar ir po konkurso, vildamasis turėti knygą. 2019 m. pateikiau prašymą Varėnos savivaldybei skirti lėšų knygai išleisti, paskelbusiai tam reikalui skirtą konkursą. Laimėjau – svajonė išsipildė! Spalio 10 d. mano rankose kvepėjo pirmoji mano tikra knyga „Šventa sala“. Po poros savaičių knyga buvo pristatyta Merkinės globos namuose, nes gyvenau jau čia, gimtinėje. Dalyvavo šios įstaigos darbuotojai, nemažas būrys mano mokytojų, kadangi šiame miestelyje mokiausi. Buvo išspausta ne viena džiaugsmo ašara. Lapkričio pradžioje knyga buvo pristatyta Dzūkijos nacionalinio parko centre. Renginyje dalyvavo parko direktorius Algimantas Černiauskas ir darbuotojai, Varėnos savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas su didele komanda savivaldybės darbuotojų, Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas, LR Seimo narys Juozas Baublys ir daug kitų žmonių. 

Iš visos širdies noriu padėkoti Varėnos savivaldybės administracijai, suteikusiai finansinę paramą, prie knygos išleidimo asmeniškai prisidėjusiam Seimo nariui J. Baubliui. Labai ačiū ir M. Černiauskui, tvarkiusiam visus knygos leidybos reikalus. O labiausiai dėkoju D. Vitkauskienei bei J. Valentukevičiui, nes jie yra mano šio kelio į šviesą vedliai. Vienas kelio ruožas įveiktas, tačiau tai tikrai ne jo pabaiga. Priekyje laukia dar viena knyga. 

Autoriaus nuotrauka: Vincas Baublys. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Per vešlius tamsius ūsus galima įžiūrėti santūrią šypseną. Vyras vilki tamsius languotus marškinius. 

Nuotrauka: V. Baublys praėjusių metų pabaigoje pristatė savo knygą „Šventa sala“ / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Baublys pozuoja sėdėdamas šviesiame kambaryje. Vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio. Jis žvelgia tiesiai į skaitytoją, atrodo ramus ir susikaupęs. Vyras vilki tamsų džemperį ilgomis rankovėmis. Abiejomis rankomis Vincas laiko savo knygą „Šventa sala“. Ji maždaug trisdešimties centimetrų aukščio ir dvidešimties centimetrų pločio, tamsi, su šviesios spalvos apvedimais. Knygos centre pavaizduotas piešinys – šviesi atversta knyga, ant kurios guli tamsūs akiniai. Ant knygos viršelio užrašyta autoriaus pavardė ir knygos pavadinimas „Šventa sala“.