Mūzų pėdsakais

Alvydas Valenta, [email protected]

KIEK KAINUOJA BŪTI KITOKIAM?

Kito, kitokio, autsaiderio tema literatūrai, visam kultūros laukui niekada nebuvo svetima. Menininkus domina nepritapėliai, nesuspėjantys su laiku, sąmoningai ignoruojantys ar laužantys nežinia kieno nustatytas visuomenės gyvenimo normas, netelpantys į vidutinybės „standartus“. Gal todėl, kad daugelis menininkų, rašytojų patys yra tokie! Negalia, lytinė orientacija nei literatūroje, nei viešajame gyvenime seniai nėra tabu. Mokomės priimti, suprasti vieni kitus, pykstame, erzinamės, kai būname nepriimami tokie, kokie esame. Atsivėrimo kitam, įsileidimo į savo asmeninę erdvę procesas dažnai būna nelengvas ir komplikuotas, reikalauja drąsos ir pastangų tiek iš kūrėjo, tiek ir iš kūrinio suvokėjo. 

Suomių rašytojo Tomio Kinuneno (Tommi Kinnunen) romanas „Šviesa tavo akyse“ („Alma littera“, 2018) – kūrinys apie tarp mūsų gyvenančius kitus ir kitokius. Neregės Helenos istoriją, tik kitaip, atkartoja jos sūnėnas Tuomas. Tuomas – homoseksualas. Abiem tenka patirti ir įveikti aplinkos, visuomeninio gyvenimo normų spaudimą. Helena, būdama devynerių, išvežama mokytis į Helsinkio aklųjų mokyklą, po keliolikos metų, paženklintas „kitoniškumo“ žyme, studijuoti į sostinę atvyksta ir Tuomas. 

Įvairių mokyklų psichologai vienu balsu teigia, kad normalūs yra tie, kurie geba prisitaikyti prie visuomenės ir jos diktuojamų gyvenimo taisyklių. Ar geba prie jų prisitaikyti aklieji? Daugelis jų, turbūt taip. Tie gebėjimai pradedami ugdyti vos pravėrus aklųjų mokyklos duris. Ačiū tiems, kas tai darė ir su didele kantrybe tebedaro – antraip, ką šiame gyvenime veiktume ir nuveiktume? Vis dėlto šis procesas septynmečiui ar net devynmečiui vaikui būna pernelyg skausmingas ir įsispaudžiantis į atmintį visam gyvenimui, kaip ir daugeliui šio žurnalo skaitytojų, prieš pusę amžiaus ar net dar seniau pravėrusių aklųjų mokyklos duris. Galbūt todėl neregiui skaitytojui lengva susitapatinti su pagrindinės herojės patirtimis. 

Helenos lova šešta iš eilės prie sienos. Paltą kabina septintoje vietoje, spintelė pirma nuo durų, valgo prie trečio stalo, klasėje suolas – pirmas eilėje nuo lango. Šeštadienis – patalynės keitimo diena (Kauno aklųjų mokykloje buvo penktadienis): užvalkalus išnešti, čiužinius apversti, paklodės keičiamos kas dvi savaitės, pagalvės, užvalkalas ir rankšluostis – kas savaitę. „Jei jau esi neregys, negali išsiskirti, nes paprasti žmonės nemėgsta kitokių, – svarsto Helena. – Išsiskirti iš kitų galima tik silpnapročiams.“ 

Popietes Helena ir tokios kaip ji leidžia aptvertame mokyklos kieme. Ne visi čia gyvenantys vaikai moka vaikščioti, kalbėti. Tie, kurie sugeba ir gali tai daryti, mokomi eiti skaičiuojant žingsnius, vaikščioti tiesiai, atlošus galvą ir pasitikint savimi, per rankų darbų lavinimo pamokas ploname popieriuje adata badyti obuolio pavidalą, vedžioti vilnonį siūlą pro faneroje išdurtas skylutes. Mokytojai, suprantama, norėdami vien gera, nuolat primena: „Nerodykit, kad esate nelaimėliai!“ Juk užaugę jie bus masažuotojai, teptukų gamintojai ar pintinių pynėjai. Kai kurie gal net prižiūrės komutatorius, kitaip sakant, dirbs telefonistais, nes ši profesija tarp aklųjų XX a. pirmoje pusėje ir viduryje, kaip ir masažas, buvo plačiai paplitusi. Užaugusi Helena netapo nė vienos iš išvardytų profesijų atstove, nors turbūt galėjo. Ji baigė Jano Sibelijaus muzikos akademiją, tapo muzikante ir pianinų derintoja. Tai irgi viena iš Vakarų ir Skandinavijos šalyse akliesiems prieinamų, bet Lietuvoje taip ir neprigijusių specialybių. Kokia kaina visa tai pasiekta – atkaklumu, užsispyrimu?.. Viena labiausiai jaudinančių knygos scenų yra toji, kurioje Helena, kamuojama namų ilgesio, naktį, slapstydamasi nuo koridoriaus budėtojos, eina į gamtos pažinimo klasę ir ieško reljefinio Suomijos žemėlapio, o jame – savojo kaimo. Daugeliui Kauno ir Vilniaus aklųjų mokyklose besimokiusių žurnalo skaitytojų tai, tikriausiai, pažįstama ir itin artima. Už savo svajonę, už galimybę būti tokiems kaip visi, mokame namų ilgesiu, sapnuose lankančiais prisiminimais, artimųjų balsais. 

O kaip Tuomas? Vaikystė, tarnyba armijoje – niekas pernelyg neužkliūva, nekrinta į atmintį, prateka pro pirštus kaip upės, prie kurios maža būdama eidavo Helena, vanduo. Iki tol, kol neatvyksta į didmiestį. Čia visais laikais labiau nei patriarchaliniame kaime, toleruojami ir priimami žmonių skirtumai ir paklydimai – svarbu, kad galėtum už juos susimokėti! Striptizo barai, alkoholis, narkotikai, atsitiktinės pažintys, trumpalaikiai santykiai su tokiais pačiais kaip pats – vieniši vyrai vysta greitai! Tuomas sutinka buvusius savo audringų meilių draugus, prasigėrusius, susiluošinusius ar suluošintus, praradusius „prekinę išvaizdą“. Nežinia, ką pasakytų apie šią knygą gėjų teisių gynėjai, bet pajusti empatiją, susitapatinti su Tuomo aplinkos pasauliu ne jo orientacijos žmogui vis dar labai sunku. 

Baigusios aklųjų mokyklą Helenos pasaulis irgi nelaukia išskėstomis rankomis. Tokias kaip ji mokykloje laikė atstu nuo berniukų, o šitų dalykų nemokė niekas. Gražuolėms tuščiomis akimis šito niekada nereikės. Liūdesio dukterys neturi lytinio instinkto. Aklųjų mokykloje mergaitės žinojo, kad vaikinai turi daiktą kaip pirštas, kaip ranka ir kaip bulvių grūstukas, kaip slidi gyvatė... Iš pradžių jis minkštas, o paskui smarkus! Mergaitės paslapčia patikrina gamtos pažinimo klasėje esančius žmogaus griaučius ir šitaip sužino, kad tas vyrų daiktas be kaulo... „Savo kūnus pažinome pirštais, o apie vyrus šnekėdavome pašnibždomis“, – prisimena Helena. 

Helenos aklumas nesutrukdo jai susirasti pianinų derintojos darbą, sukurti šeimą. Šviesios ateities svajonės, vyras, jo noras ant rankų paimti kūdikį, nuolatiniai Helenos persileidimai. Aiškėja, kad tie persileidimai tyčiniai. Helenos įsitikinimu, verčiau tegu vaikai išeina negyvi, negu vėliau iškrinta pro langą, pargriūva ir pasismeigia virtuviniu peiliu arba suryja buteliuką tablečių – netikėlė motina nematys vaikui kylančių grėsmių! Helena prisipažįsta nenorėjusi, kad per vaikus sutuoktiniai nuklystų vienas nuo kito – rezultato ilgai laukti nereikia: praradęs gyvenimo prasmę, vyras pradeda beviltiškai gerti, o neregė žmona, susitaikiusi su realybe, jį prižiūri. 

Artėjant prie T. Kinuneno kuriamos istorijos pabaigos, vis labiau stiprėja žmogaus vienišumo, atstumtumo, beprasmiškumo pojūtis. Helena suserga lėtine liga, nejaučia kairiosios rankos, dešinė kol kas darbinga, bet greitai metas, kai jau prireiks sauskelnių, o plaučiams pradės stigti deguonies. Judėti Helena galės tik sėdėdama ratukinėje kėdėje, bute tvyros senatvės, šlapimo tvaikas. 

Tuomas su partneriu Oskumi trokšta tapti tėčiais, tačiau paskutinę akimirką jiems nepavyksta įsisūnyti kūdikio, kurio taip laukė. „Pasaulyje galima apsieiti be meilės, bet baisiausia supratus, kad tavęs niekam nereikia“, – svarsto Tuomas. Jaunuolis neturi iliuzijų: giminės greitai pamirš, ištirpsi bevardžių veidų jūroje, jie neprisimins tavo vardo, gal tik tiek, kad buvai homoseksualas. Senelių, tėvų ir brolių laidotuvėse Su Oskumi sėdėsi ant atskiro suolo. Žinai, kad mirsi vienas, supamas akinamo slaugos namų baltumo. Kažkas galbūt palaikys tavo ranką, bet jam už tai bus sumokėta. „Tu pavirsi dulke, o ne istorija. Tokia tavo dalia. Patirk, kas tau skirta!“ 

Tačiau ar ne visiems mums – akliesiems ir regintiesiems, heteroseksualams ir homoseksualams – skirta tas pats: patirti džiaugsmingą gyvenimo pavasarį, spindulingą vasarą, rudens melancholiją ir pagaliau stingdantį žiemos šaltį? Kai kas gal nesulaukia žiemos ar rudens, bet savąją lemtį vis tiek turi išpildyti iki galo. „Šviesa tavo akyse“ – emociškai sunki knyga, ir jeigu esate prislėgtos nuotaikos, gal geriau į rankas jos iš viso neimti – gyvenimas dar labiau ims slėgti. Tačiau klystate, jeigu manote, kad knygoje keliamų klausimų apskritai pavyks išvengti: anksčiau ar vėliau jie pasibeldžia į kiekvieno sielą ar širdį. Literatūra moko klausti. Atsakymų dažniausiai neduoda, o jeigu duoda, paprastai tai būna gana prasta, pamokslaujanti literatūra. T. Kinuneno knyga irgi klausia ir beveik nepateikia jokių atsakymų. 

Knygos viršelio nuotrauka. Pačiame jos centre – paplūdimyje prie jūros stovinti mergina. Ji nusisukusi nugara, vidutinio sudėjimo, ilgų plaukų, vilki trumpą laisvą suknelę. Knygos viršelio apatinėje ir dešinėje dalyse vaizduojami dideli akmenys ar uolienos. Kairėje pusėje šviesiomis raidėmis parašytas knygos pavadinimas „Šviesa tavo akyse“, o virš jo, pačiame knygos viršelio viršuje, autoriaus vardas ir pavardė – Tommi Kinnunen.