Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

PIRKTI, APSIPIRKTI, NENUSIVILTI...

Per vienus metus žurnalo skiltis „Namai kaip iššūkis“, keliaudama po namų ir butų erdves ir stabteldama tai prie vienos, tai prie kitos temos, įgavo patirties, išaugo ir subrendo. O uždara erdvė, vėliau ar anksčiau, pabosta ir širdis ima trokšti kažko nauja, nepatirta, neišmėginta. Magėti maga praverti buto duris ir vis drąsiau ir drąsiau apsižvalgyti. 

Palikus gerai pažįstamą erdvę, ateities kelionėje laukia daug iššūkių, nuotykių ir atradimų. Dažniausiai keliauti vienam yra nuobodu, o kartais netgi baugu. Laimei, šioje kelionėje neregiai nebus vieni. Jie į parankę galės įsikibti šiek tiek regintiems bičiuliams. Pastarieji šią kelionę paįvairins savais, spalvotais įspūdžiais. Kai keliauninkai pavargs ir norės atsipūsti, visada galės grįžti į taip gerai pažįstamą savo namų erdvę. Po kelionės pailsėję, galbūt atras čia kažką sau nauja. O užslinkus nuoboduliui – vėl leisis į kelionę po mus supantį pasaulį su naująja žurnalo skiltimi „Kasdienybės iššūkiai“. 

„Kasdienybės iššūkių“ kelionę pradėsime nuo kiekvienam būtiniausio ir neišvengiamiausio taško – maisto parduotuvės, prekybos centro ar kito maistu prekiaujančio objekto. Maisto produktus perkame vos ne kasdien. Iš pirmo žvilgsnio tai rutininis, įgrisęs veiksmas. Gal matančiajam ir taip, bet ne neregiui ar silpnaregiui. Eidamas į prekybos centrą tikrai nežinai, kokį nuotykį šį kartą patirsi. Apsipirkimas ne visada būna malonus ir smagus, o kartais pareikalauja nemažų savitvardos ir ramybės resursų. 

Barbora, 28 metai: 

Dažnai merginai ar moteriai apsipirkimas – tikras malonumas. Man taip pat patinka apsipirkti. Tai darau vos ne kasdien. Į prekybos centrą dažniausiai einu viena, niekieno nelydima. Maisto produktus stengiuosi pirkti netoliese namų esančiame prekybos centre ir apsipirkimo vietos nekeičiu. Nors dar akyse likęs šviesos pojūtis, bet realiai nieko nematau. Gal todėl man yra svarbi prekybos centro vieta bei jame išdėstytų prekių tvarka. 

Nematant spontaniškai apsipirkti beveik neįmanoma. Prieš eidama į parduotuvę mintyse susidarau maisto produktų bei kasdienei buičiai būtiniausių pirkinių sąrašą. Perku daug. Tam turiu įsigijusi didelį drobinį maišą su ilgomis rankenėlėmis. Jį patogu pasikabinti ant peties. Taip nešant prekes nėra varžoma ėjimo laisvė. Labai nepatogu vienoje rankoje laikyti baltąją lazdelę, o kitoje – pirkinių krepšį. Daugelis neregių turi kuprines ir džiaugiasi jų patogumu bei funkcionalumu. Man kuprinės ne itin patinka. Tiesa, nemažai pažįstamų kruopščiai seka įvairiausių prekybos centrų skelbiamas nuolaidas, akcijas maisto produktams ar kitokioms prekėms. Gal taip yra taupoma, bet man tai svetima. Nuolaidų nelaukiu ir jų „negaudau“. Pirkdama net ne visada atkreipiu dėmesį į prekės kainą, nes perku tik tai, kas tam kartui būtina. 

Nuolat apsipirkdama viename prekybos centre mintinai žinau prekių išdėstymą. Pavyzdžiui, priėjusi pieno lentyną nepuolu imti. Paprasčiausiai bijau prikrėsti eibių. Šalia esančio pirkėjo paprašau, kad man paduotų pieno pakelį ar grietinės indelį. Žinoma, pasiteirauju, kuri yra pigesnė. Taip darau visuose maisto produktų skyriuose. 

Jau kuris laikas naudoju man naują apsipirkimo būdą. Įėjusi į prekybos centrą suku ne į salę, o prie informacijos centro. Žinau, kad prekybos centro darbuotojai turi padėti apsipirkti neįgaliam pirkėjui. Šia paslauga ir naudojuosi. Paprašiusi pagalbos ją gaunu. Į prekybos salę mane palydi pardavėja ar salės darbuotoja. Taip apsipirkti tikras malonumas. Tau tereikia pasakyti, ko nori ir po sekundės geidžiama prekė jau krepšelyje. Kartais į medaus statinę papuola ir deguto šaukštas. Minėto apsipirkimo sėkmę lemia prekybos centro darbuotojos geranoriškumas. Vienos labai paslaugios, rūpestingos ir patariančios, o kitos... Po jų lieka nemalonus kartėlis. Savo kailiu patyriau tokį formalų požiūrį. Štai norėjau indelio pomidorų savo sultyse. Darbuotoja man padavė stiklainiuką. Tik prie kasos jį įdėmiau apčiupinėjusi supratau, kad kažkas ne taip. Kasininkės paklausiau: „Kokie čia pomidorai?“ Pasirodo, jie marinuoti, o ne savo sultyse. Tokių nutikimų buvo ne vienas. 

Antanas, 51 metai: 

Gyvenime yra keli neišvengiami dalykai – tarp jų ir kasdienis apsipirkimas. Esu tipiškas vyras, gal todėl keliauti į parduotuvę ar prekybos centrą nejaučiu didesnio malonumo. Šį jausmą sustiprina beveik negebėjimas apsipirkti savarankiškai. Man kelionė po prekybos salę prilygsta geram nuotykių romanui, o kartais net gerokai supainiotai detektyvinei istorijai. Pastaroji ne visada būna su laiminga pabaiga. 

Į prekybos vietą stengiuosi eiti ne vienas. Deja, dažnokai tenka tai daryti savarankiškai. Einu tik į gerai žinomus prekybos centrus. Juose tiksliai žinau, kur guli man reikiamos maisto prekės. Prieš iškeliaudamas susidarau tikslų pirkinių sąrašėlį. Labai nemėgstu parduotuvėje improvizuoti ir čiupinėti į mano susidarytą planą neįeinančių prekių. Anksčiau apsipirkdavau nedidelėje parduotuvėje. Čia „apsiprekinti“ nebuvo sunku. Tiesa, tik po kelių apsipirkimų mėnesių pastebėjau, kad paskui mane sekioja kažkoks vyras. Iš pradžių niekaip nesupratau, kodėl jis tai daro. Tik vėliau suvokiau, kad tai – apsaugininkas. Jis sekiojo iš paskos manydamas, kad aš ketinu nugvelbti kokią prekę. Dar tuo metu mačiau ne tik šviesą. Ieškodamas reikiamos maisto prekės, ją prisikišdavau labai arti prie pat veido. Supratęs, kad paėmiau ne tą, grąžindavau atgal į lentyną. Didesniuose prekybos centruose niekas iš paskos nesekioja, viskas yra stebima vaizdo kameromis. Jos ne taip pastebimos, kaip iš paskos įkyriai sekiojantis apsaugos darbuotojas, įbedęs verte veriantį žvilgsnį tau į nugarą. Didelio prekybos centro trūkumas – didelė prekybos salė, kurioje labai sunku susiorientuoti. Privalumas apsiperkant tokiame prekybos centre – akcijos. Žinoma, tai tik tam tikra pirkėjų masinimo forma, o gal ir net savotiškas kvailinimas. Nelabai tikiu tomis akcijomis. Štai vienais metais su žmona nusprendėme padovanoti dukrai labai populiarų stalo žaidimą. Dideliame prekybos centre skelbta, kad šiam žaidimui taikoma net 40 proc. nuolaida. Nuėję į žaislų parduotuvę tokį patį žaidimą be jokios akcijos nupirkome daug pigiau. Manyčiau, prekybos centrai ne „Kalėdų seneliai“, nes vienur atpigina, o kitur pabrangina. O mums, pirkėjams, džiaugsmas: „Sutaupėme!“ 

Užsiminiau apie nuotykius ir painias detektyvines istorijas. Savarankiškai apsiperkant nutinka visko. Štai namams reikia pieno, atrodo, kad jį nupirkai. Tik atnešus namo paaiškėja, kad tai – kefyras. Dabar jau žinau, kad šviežesnis pienas, sūris visada prekybininkų yra dedamas lentynos gale. Sunku nusipirkti norimos rūšies duonos, dešros ar silkės. Kartais tenka pagalbos prašyti salės darbuotojų ar pirkėjų. Dažnai po tokio prašymo sulauki klausimo: „O ką, tu žioplas, nematai?“ Tada, prarijęs kartėlio gniutulą, imi teisintis ir aiškinti. 

Prekybos salėje išsirinkus maisto produktus dar laukia kelionė prie kasos ir atsiskaitymas už prekes. Tai taip pat iššūkis, nes niekur nerasite jokio orientyro neregiui ar užrašo brailio raštu. Tiesa, yra „kalbančios“ savitarnos kasos. Jose įdiegti aparatai garsu sako, ką reikia daryti. Deja, nusakoma ne visa veiksmų seka. Todėl neregiui atsiskaityti savarankiškai beveik neįmanoma. Prie įprastos kasos moki aklai, nežinodamas, kiek vienas ar kitas maisto produktas kainuoja. Kasininkė, nors ir paprašyta, niekada nesako atskiro produkto kainos, o tik mokėtiną sumą. Kartais pasitaiko ir ne visai sąžiningų pardavėjų. Jos į prekių čekį „įmuša“ neperkamų produktų, o kartais netgi ne maisto prekes. Taip nutikę yra ne vieną kartą. Pagal taisykles pirkėjas prekių čekį turi patikrinti prie kasos. Deja, neregiui ar dažnam silpnaregiui tai padaryti neįmanoma. Tik grįžęs namo, padedamas namiškių, išsianalizuoji čekį. Tada jau šaukštai būna po pietų. Pastebėjęs „klaidą“, tu jau nieko nebegali įrodyti. Todėl ir lieki su neišspręsta dilema – eiti apsipirkti savarankiškai ar laukti pagalbos. 

Nuotrauka: Kasdienis apsipirkimas neregiui yra tikras iššūkis / www.pexels.com nuotr. 

Parduotuvės nuotrauka. Pačiame nuotraukos centre – maisto prekių vežimėlis, kuriame sudėta nemažai įvairių produktų. Vežimas fotografuotas tarsi iš stumiančiojo pozicijos, lyg būtų vežamas šviesiomis plytelėmis išklotomis parduotuvės grindimis, iš abiejų pusių vežimą supa aukštos, įvairiomis prekėmis nukrautos lentynos. Jose – kosmetikos ir higienos produktai. Tolumoje matomi kiti parduotuvės pirkėjai.