Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaJuozas Valentukevičius, [email protected]

IN MEMORIAM. Atsisveikiname su tiflotyros patriarchu

 

Eidamas 90-uosius praėjusių metų gruodžio 31 dienos pavakarę Vilniuje mirė socialinių mokslų daktaras, tiflotyrininkas, žymiausias XX a. aklųjų istorijos tyrinėtojas, rašytojas, esperantininkas, pirmasis Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorius dr. Valentinas Vytautas Toločka. Ši netektis palietė daug žmonių: šeimą, artimuosius, bičiulius, buvusius bendradarbius, draugus Lietuvoje ir užsienyje. 

Nelengva rašyti apie žmogų, su kuriuo ką tik bendravai, diskutavai apie Lietuvos aktualijas, aptarinėjai perskaitytas knygas, kuris vis dar turėjo ateities planų, ir staiga – tyla. Išėjo žmogus. Susimąstome, ką Jis nuveikė, ką paliko mūsų šaliai, šeimai, draugams, bendražygiams? V. V. Toločkos gyvenimą ir darbus geriausiai apibūdina poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Ir meilė duonoj“ žodžiai: „Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.“ 

V. V. Toločka – visuomenės ir kultūros veikėjas, didis neregių bendruomenės patriotas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veikloje. Buvo vyriausias šios visuomeninės organizacijos narys, į LASS įstojo 1945 m. spalio 12 d. Kiek įmanydamas visą gyvenimą stengėsi padėti bendro likimo žmonėms. Jaunimą skatino siekti mokslo ir žinių, visada džiaugėsi jaunais bendradarbiais. Stengdavosi su jais artimiau susipažinti, noriai perduodavo patirtį. Didžiulės pagarbos jis sulaukė už rimtus mokslinius darbus, solidžius pranešimus mokslinėse konferencijose, aklųjų istorijos tyrinėjimus, gausybę straipsnių periodiniuose, enciklopediniuose leidiniuose bei žinynuose. Meninio žodžio gerbėjus džiugino savo išleistomis poezijos knygelėmis. Visą gyvenimą, net sulaukęs garbaus amžiaus, kūrė ir rašė. Prisiminkime šio žmogaus nueitą gyvenimo kelią ir svarbesnius prasmingos veiklos epizodus. 

V. V. Toločka gimė 1930 m. gegužės 21 d. (oficialiuose dokumentuose, pase – birželio 21 d.) Vieštovėnuose Plungės rajone. Šešerių susižeidė akį, po antros traumos visiškai apako. Buvo pradėjęs lankyti Kulių pradinę mokyklą. 1940 m. rudenį atvyko mokytis į Kauno aklųjų institutą (vėliau pervadintą į Kauno aklųjų mokyklą), jį baigė 1955 m. Po metų pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto filologijos fakultete. 1971–1976 m. Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) studijavo tiflopedagogiką. 1992 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją apie Lietuvos aklųjų švietimo raidą iki 1940 metų. Už šį darbą jam buvo suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis. Remiantis disertacija 1994 m. išleista knyga. 

Parašas po straipsniu

Darbinę veiklą Valentinas pradėjo 1955 m. Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybiniame mokymo kombinate – gamino (vėrė) šepečius. Nuo 1959 m. dirbo šios įmonės spaustuvėje brailio rašto korektoriumi. Nuo 1964 m. pats vadovavo šiai spaustuvei, kuri tų pačių metų pabaigoje buvo perkelta į Vilnių. Į sostinę gyventi ir dirbti persikėlė ir V. V. Toločka. 1966 m. V. V. Toločkai buvo pavesta centralizuoti veikiančias aklųjų bibliotekėles ir įsteigti vieną įstaigą – LAD respublikinę centrinę biblioteką. Po reformos jis tapo šios bibliotekos pirmuoju direktoriumi ir jai vadovavo iki 1969 m. sausio 15 d. Jo ir bendraminčių iniciatyva bibliotekoje buvo įkurtas Tiflotyros skyrius, kaupiantis ir sisteminantis įvairiapusę medžiagą apie neregius bei aklumo problematiką. 

V. V. Toločka dar jaunystėje pradėjo domėtis aklųjų gyvenimo ir švietimo istorija. Jo ir bendraminčių iniciatyva tuometėje Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje buvo įsteigta specializuota Tiflologinės literatūros redakcija. Valentinui patikėtos atsakingos šios redakcijos vedėjo pareigos. 1991 m., leidyklą likvidavus, Valentinas perėjo dirbti į Lietuvos aklųjų biblioteką, tęsė leidybinį darbą, buvo tiflologinės literatūros leidybinės grupės vyriausiasis redaktorius. Bibliotekoje dirbo iki 2004 m. pabaigos. 

V. V. Toločka leidybinį ir tiriamąjį darbą tęsė daugiau kaip trisdešimt penkerius metus, parengė ir išleido daug tiflologinės tematikos darbų. Jo iniciatyva pradėti leisti tęstiniai leidiniai: „LASS metraštis“ (nuo 1966 m.), „Tiflologinis kalendorius“ (nuo 1972 m.), parengtas ir išleistas archyvinių dokumentų rinkinys „Šaltiniai“ (1880–1965 m. laikotarpio tiflologinių dokumentų rinkinys). Valentinas vienintelis Lietuvoje išanalizavo gausius, nelengvai prieinamus ir niekur neskelbtus archyvinius šaltinius. 

V. V. Toločka – nenuilstantis brailio rašto propaguotojas. Gerai ištyrinėjęs gausią medžiagą aklųjų rašto mokymo metodikos klausimais, 1966 m. parengė pirmąjį brailio rašto elementorių „Vaga“. Aklųjų rašto istorijos tema parengė ir 1976 m. išleido populiarią knygelę „Skaitantys pirštai“. Už šią knygą 1977 m. jam paskirta Lietuvos aklųjų draugijos tiflologijos premija. 2009 m. išleistas trečiasis pataisytas ir papildytas šios knygos leidimas. Mokslininkas yra sukaupęs daug Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos dokumentų, pagal juos 1997 m. parengė ir išleido žinyną „Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos 70-metis (Faktai ir datos)“. Kruopštaus ir ilgo darbo rezultatas – 2002 m. išleista knyga „Lietuvos tiflopedagogų sąvadas“, kuriame įtrauktos 775 tiflopedagogų pavardės. Sąvadas apima visą dvidešimtąjį amžių. 

V. V. Toločka yra išleidęs keturias poezijos knygeles: „Gudobelei žydint“, „Užkeikta mergelė“, „Vakaro raudonos burės“, „Užuominos“. Kompozitoriai pagal Jo tekstus yra sukūrę dainų. 

Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas 1996 m. liepos 2 d. dekretu už nuopelnus Lietuvai, jos kultūrai, mokslui ir švietimui Valentiną Vytautą Toločką apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 

Lietuvos aklųjų biblioteka, siekdama įamžinti ir populiarinti V. V. Toločkos gabumus bei kūrybinį palikimą, išleido keletą leidinių. 2000 m., pasitikdama bendradarbio septyniasdešimtmetį, išleido knygą „Jis mus turtina“, kurioje pateikiami biografiniai duomenys ir bendraamžių prisiminimai. 2014 m. LAB iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Laimingas žmogus“. 

Šiame straipsnyje neįmanoma išvardyti visko, ką norisi pasakyti apie šį žmogų. Bet pabaigai dar keli jo paveikslo štrichai. Nors jis buvo gerokai vyresnis už buvusius bendradarbius, kolegas, bet beveik visi į jį kreipdavosi neformaliai, nevardydavo jo turėtų titulų, tiesiog vardu – Valentinai, ir jam tai patikdavo. Valentinas buvo aktyviausias Aklųjų bibliotekos skaitytojas, perskaitęs visas knygas, turimas bibliotekoje brailio raštu. Likus dviem savaitėms iki mirties, jis užsisakė tris knygas ir jos buvo jam pristatytos. Mokėjo daug užsienio kalbų: rusų, vokiečių, esperanto, savarankiškai skaitė leidinius latvių, lenkų, čekų, bulgarų kalbomis. Jam buvo svetima neišklausyti žmogaus, nepatarti, nepadėti. Jo žinių ir išminties bagažas buvo didžiulis, dažnai bendradarbių ir kolegų būdavo pavadinamas vaikščiojančia enciklopedija. Nors pats šio titulo vengdavo, kratydavosi, sakydamas, kad tai jam netinka, kad žino tikrai ne viską. 

Valentinas turėjo daug draugų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, su jais susirašinėdavo laiškais įvairiomis kalbomis, bet dažniausia tarptautine – esperanto – kalba. Visus laiškus saugojo, jų susikaupė labai daug, ne šimtai, o tūkstančiai, bet vieną, gautą iš Vatikano, ypač vertino, gal net juo didžiavosi. 2000 m. lapkričio mėn. nuo Popiežiaus Jono Pauliaus II gavo padėkos laišką už knygą „Vakaro raudonos burės“, kurioje išspausdintas V. V. Toločkos išverstas Karolio Vojtylos eilėraštis „Aklieji“. Laiške rašoma: „Šventasis Tėvas linki ir toliau dalintis savo dvasios lobynu ir savo maldoje prisimindamas visą Jūsų gausią šeimą iš širdies teikia Apaštalinį Palaiminimą.“ 

Gyvenime Valentinas buvo santūrus ir kuklus, kalbėdamas apgalvodavo kiekvieną žodį, kalbėdavo neįžeidžiai, niekada nežemindavo pašnekovo, bendradarbio. Mylėjo savo šeimą, užaugino dukrą ir tris sūnus. Sulaukė gausaus būrio anūkų ir proanūkių. 

Dr. V. V. Toločka išėjo, bet liko gausybė Jo nuveiktų darbų: knygos, straipsniai, pranešimai, XX a. neregių bendruomenės rašytinė istorija. Drąsiai galima teigti, kad bėgant metams šis palikimas, jo vertė tik didės. Akademinė bendruomenė, studentai, žurnalistai, žmonės, besidomintys praeitimi, čia ras daug medžiagos. Jo sukauptas žinių lobynas suteiks galimybę rašyti naujus darbus, knygas. Monografijos nusipelnė ir pats V. V. Toločka. 

 

Nuotrauka: V. V. Toločka 2000-aisiais savo darbo vietoje, LAB kabinete / LAB archyvo nuotr. 

Garbaus amžiaus vyras pozuoja savo darbo vietoje, sėdėdamas už rašomojo stalo šviesiame LAB kabinete. Už vyro nugaros – jam brangūs daiktai: kairėje pusėje, prie tamsios aukštos palei sieną pastatytos spintos, kabo už kūrybą gautas apdovanojimas – austas šviesios spalvos paveikslas, kuriame pavaizduota bažnyčia ir užrašyta „Kultūros darbuotojų literatūrinės kūrybos šventės laureatui 1996“. Dešinėje pusėje, ant tamsios spintelės, padėta šeimos relikvija – tėčio išsaugotas prieškario laikų mechaninis patefonas. Jis – kvadrato formos, maždaug trisdešimties centimetrų aukščio ir pločio. Ant jo patiesta plonytė balta nerta servetėlė, padėta medinė rūpintojėlio skulptūra ir stiklinė vaza su gėlėmis. Šalia patefono padėta knygų ar žurnalų krūva. Ant sienos kabo nedidelis tamsus paveikslas. Priešais vyrą ant stalo padėta brailio mašinėlė, balti lapai ir šviesus laidinis telefonas. Dešinėje nuotraukos pusėje kyšo palmę primenantys kambarinės gėlės lapai. V. V. Toločka skaitytojui matomas nuo liemens iki viršugalvio. Jis kiek susilenkęs, abi rankas padėjęs ant rašomosios mašinėlės. Vyro plaukai žili, žvilgsnis nukreiptas į mašinėlę, jis atrodo rimtas ir susikaupęs. Vyras vilki tamsų margą megztinį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]