Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaGražina Kadžytė, tautosakininkė, etnologė

Advento šviesa

 

Parašas po straipsniu"Ak, ilgos naktys, tamsios delčios, / padangės pilnos debesų.../ Ir vis dėlto, sakyk, kodėl čia,/ kodėl taip žemėje šviesu?" - klausė poetė Salomėja Nėris (eil. "Draugystė"), kuriai, ko gero, rūškanas lapkritis buvo pakuždėjęs tokius žodžius. Kad ir kaip ten bebūtų, visi mes čia, šiaurinėje žemės rutulio platumoje, sparčiai ilgėjant naktims vis dažniau žvalgomės prošvaisčių debesynuose, vis dažniau kalbame apie šviesą, kaip gerumą ir bendrystę. Tamsėjant dangaus skliautams, vis daugiau ugnelių parvedame į savo pastoges. Kadaise tai buvo atviri ugniakurai, židiniai, šildantys pirkias ir buriantys žmones į glaudų ratą, perpintą tyliu, neskubriu kalbėjimu: sektos pasakos ir sakmės, perpasakoti tikros gyvenimo patirties dalykai - tai, ką dabar vadiname tautosaka arba folkloru. 

Tas iš mūsų senolių paveldėtas turtas, XIX ir XX amžiaus šviesuolių užrašytas, sugulė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute į Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir Lietuvių tautosakos rankraštyno (LTR) saugyklas. Daugiau kaip 2 mln. tautosakos tekstų, tarp jų keli šimtai tūkstančių pasakų, iš ten grįžta pas mus, anot nuostabaus pasakininko Vilhelmo Haufo (kn. "Šaltoji širdis"), jau aprengtos knygos drabužiais. Su knyga į mūsų namus buvo atėjęs metas, kuomet pramokę skaityti sūnūs ir dukros jau ne tiktai klausėsi tėvų pasakojimų, bet patys, įsitaisę prie ano šimtmečio pradžios žibalinių lempų, skaitė iš gimnazijų knygynėlių parsineštas lietuviškas knygas. Tos knygos, autorinės ir verstinės, pasakojo apie įvairius kraštus, primindamos, kad visur gyvena žmonės, trokštantys meilės, atjautos, supratimo, pagalbos, draugystės... Dabar nemažai tokių knygų, sudėtos į garso laikmenas, leidžia pailsėti pavargusioms nuo kasdienės įtampos ir dirbtinių šviesų akims, duoda peno ausims ir mintims, taip išlaisvindamos rankas jaukiems, gražiems rankdarbiams, dovanėlėms, kurios atneš džiaugsmo artimiesiems, bičiuliams, bendradarbiams, kaimynams, labdaros akcijų organizatoriams ir adresatams. Jeigu savo rankų darbus sušildai nuoširdžiais jausmais ir mintimis apie kitus - tu jau švieti, nes savo esybe žmones pašaukti būti šviesa, kaip rašoma Šventajame Rašte, kaip ne kartą yra priminęs mūsų laikmečio poetas Justinas Marcinkevičius ir kiti plunksnos broliai. 

Tiesa, kad tą šviesą savyje išlaikytume, kad galėtume šviesti kitiems, reikia nuolatos ją gaivinti, apvalyti nuo kasdienybės apnašų. Tam kviečia adventas. Žibių lempučių girliandos parduotuvių vitrinose, ant medžių ir stulpų, namų stogų ir langinių - tik nebyli dekoracija. Taip dažnam nieko negali pasakyti po gero šimtmečio pertraukos iš Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos, vėl į mūsų namus parėję advento vainikai. Kas iš to, kad jie kabo ant durų, languose, palubėse? Gražu, bet nieko daugiau. Tuo tarpu matome, kaip bažnyčiose kiekvieną sekmadienį juose uždegama viena žvake daugiau, sutvirtinant mūsų pajautas, kad laukimas tirpsta, o išsipildymas artėja. Gražiai būnama prie advento vainikų ir kalėdinio pašto kai kuriose Lietuvos mokyklose. "NNIK / Nekišk nagučių iki Kūčių" - vyresnioji karta tikrai atsimena šį adventinių slapčių kodą. Dabar jį žino mažieji mūsų paveldėtojai, kurie rašo vieni kitiems ir neišdrįsta parašyti mums, ko taip labai norėtųsi - kad šito meto gerumas gaubtų pakeliui į mokyklą ir iš mokyklos, namuose vakarojant su tėvais ar per senelių sekmadienio pietus. Prisiminkime, kaip prasmingai tarnavo advento vainikai iki praėjusio šimtmečio pradžios. 

Advento vainikus lietuvninkai pindavo dažniausiai iš pušų šakelių, kadangi šių spygliai ilgai ir gražiai išsilaiko, nenubyra kaip kiti. Pačią pirmąją advento dieną ant stalo vidurio (pats stalas, kaip liudija etnografiniai aprašai ir senos nuotraukos, būdavo kambario viduryje), tarytum pasaulio centre, pagarbiai padėtas, keturiomis žvakėmis, liudysiančioms šviesos plėtimą į visas keturias pasaulio šalis, papuoštas vainikas pakviesdavo keturių savaičių prasmingoms namų laiminimo apeigoms. Kas vakarą, kuomet kaimuose būdavo baigti ūkio ruošos darbai, miestų šeimose tėvas grįždavo iš tarnybos, vaikai iš mokyklų, visi namiškiai susėsdavo aplink stalą. Uždegta pirmoji žvakė, puodeliuose garuoja klaipėdietiška "kafija" (gal arbata ar kitoks šiltas gėrimas), iškepta šiek tiek sausainių, bandelių, paberta riešutų... Perkelkime tą paveikslą į savo vaizduotę: taip sėdima ir kalbamasi ir tylima visus apgaubiančiame vakaro gerume. Vieni kitiems išsipasakojam džiaugsmus bei rūpesčius, pasiklausiam ir pasidalijame patarimais. Už langų - tamsa... Gal kaimo tyloje, gal miesto šurmuly... Namuose telpa visas mums jaukus ir glaudus pasaulis, iš kurio nesinorėtų nei su paukščiais lėkti į šiltesnius ir sotesnius kraštus, nei apskritai kur nors ko nors nepamesto ieškoti. "O, kad taip dabar būtų..." - atsidūstate. Juk būtų, jeigu tą mažąjį advento pasaulėlį pabandytume patys kurti savo išmone ir meile. Ar bent kartą bandėme? Adventas nuolatos kartojasi, užbaigdamas vienų metų ratą ir skatindamas, anot J. Marcinkevičiaus, pasaulį padaryti vienu, būtent tavuoju, gyvenimu geresnį. 

Jeigu rasi laiko vaikams ir vaikaičiams, iš tavo širdies į jų širdeles kris gerumo sėklos ir, duok Dieve, dosniai sudygs. Advento mugės, čiuožyklos, kalėdinių eglučių programos, laiškai Kalėdų Seneliui... Kiek turiningo ir viltingo laukimo adventinėse vaikų dienose! Kodėl gi mums, suaugėliams, nesugrįžus kartu su jais į vaikystę? Suprasti, kad mugėse galima ne tik pirkti, bet ir pasimokyti protingo savo piniginių išteklių planavimo. Mums padėtų priminimai apie kadaise gražiai vadintus adventinius šeškaturgius, skaistaturgius, saldaturgius - nors internete paieškokite etnologų tekstų ta tema ar bent pavartykite didįjį Lietuvių kalbos žodyną (www.lkz.lt). Rinkdamiesi pirkinius galvokime apie tuos, kam juos norėtume dovanoti. Galbūt, minioj pamačius liūdną vaiką ar senolį, širdis pakuždės: pasidalyk su juo. Gal perskaitę ar išgirdę apie galimybę vienaip ar kitaip pasidalyti su stokojančiais, suprasime - galime! 

Nuo senų senovės žmonės žinojo, kad jokia gyvybės raiška negali būti vienetinė: žolės pievose stiprėja susikibdamos šaknimis, medžiai miškuose teikia vieni kitiems užuovėją, paukščiai toliausius kelius nukeliauja pulkais, žvėrys laikosi bandomis. Taip ir mes, žmonės, kūrėmės, gausėjome tiktai laikydamiesi vieni kitų - telkdamiesi į gimines, gentis, tautas, bendruomenes... Iki pat mūsų laikų stipriausią saugumo jausmą teikia šeimos vienybė ir tęstinumas į ateities kartas. Tačiau gyvenime gali nutikti visaip... Po negandų likęs vienišas žmogus kadaise buvo atjaučiamas, globojamas, šelpiamas kaimynų arba parapijos bendruomenės. Dar ir dabar esama likučių tos sampratos, kad valdiški globos ar slaugos namai negali visiškai atstoti žmonių, dešimtmečius gyvenusių šalia, bendravimo. Advento pasninkas kadaise buvo sumąstytas ne dėl dietų. Svarbiausia jame tai, kad greta pamatuoto taupumo (net ir pasiturinti šeimyna turėjo taupyti savo sunkiai uždirbtus išteklius), vis dėlto ieškota gerumo savo dienos kuklų kąsnį pasidalyti su dar vargingesniais. 

Ant Kūčių stalo - mūsų padėka už praėjusių metų, netgi šimtmečių dovanas: čia dedami valgiai iš augmenijos, išaugintos tėviškės žemėse. Javai simbolizuoja tėvo, dainose apdainuoto artojo, duonos rūpintojo, dalį. Daržovės - iš moterų, motinų rankų. Miškų, pievų, vandenų gėrybės - senolių ir mažųjų šeimos narių surinktos. Kiekvienas esantysis savo darbu atneša savo dalį į šeimos gyvenimo pilnatvę. Dalijimasis simboline, krikščioniškąja duonos atmaina - kalėdaičiu - sustiprina sandraugą, užlieja širdis šviesa. Netgi tuomet, kai nėra galimybių visiems artimiesiems sueiti draugėn, meilės šviesa nebodama ilgiausios nakties tamsos nukeliauja tūkstančių tūkstančius mylių, pasiekdama tuos, kurių ilgimės. Sutikčiau, kad visai priimtinas yra netgi šiuolaikinių technologijų pasiūlytas bendravimas įvairiais nuotoliniais būdais. Tačiau, jeigu viskas yra taip, kaip norėjome, jeigu visi, kurie mums brangūs, yra čia, o Kūčių vakaro šviesoj šmėstelėjo šešėlis - sukluskime. Gal toje pačioje ar gretimoje laiptinėje atsiduso visų pamirštas senolis? Gal nukrito ašara motinos, kuri savo vaikams negali nieko šventiškesnio pažadėti? Gal... Mūsų seniausieji vaikystės laikus atminę pasakoja: Kūčių dieną jų, mažųjų šeimos narių, pareiga būdavusi motinos paruoštus Kūčių ir Kalėdų maisto lauknešėlius išnešioti kaimynams - neįgaliesiems, senoliams, daugiavaikėms skurdžioms šeimoms. Turtingas esi tik tuomet, kuomet daliniesi. 

Patiems mažiausiems irgi buvo skirtas įpareigojimas: įbedus nosytes į langus nepražiopsoti patekančios pirmosios vakarinės žvaigždės. Sužibus dangaus skliaute Vakarinei, kuri kadaise paskelbė žmonijos Atpirkėjo gimimą, ir jau daugiau kaip 2 tūkstančius metų primena Jo pažadą sugrįžti, šeimos, kurios vienu metu renkasi prie Kūčių stalo, vienu metu kalba Viešpačiui savo padėkas ir prašymus, tiki galimybe būti labiau išgirstos. Viltinga matyti nors ir tolimos žvaigždės šviesą. Puiku, kai mūsų langų šviesa liudija žvaigždėms ir žmonėms, kad čia gyvenama. Jeigu vis rečiau pro debesų klodus mus pasiekia žvaigždžių spindesys, pagalvokime - ar mes čia niekuo dėti? Gal nepriblėso mūsų žmogiškoji šviesa, pašaukta atsiliepti dangiškajai? 

P. S. "Per adventą - dvasia šventa", "Jeigu adventas šviesus - kluonai bus tamsūs (pilni javų)", "Kūčių stalas - pykčiams galas" - daug gražių ir prasmingų minčių sudėta patarlėse ir tikėjimuose, iš kurių man gražiausias yra šis: "Jeigu per visą adventą visi žmonės ištvertų nesusipykę, nesusibarę, nepasakę vienas kitam blogo žodžio - kitąmet žemėje įsivyrautų amžina taika." To linkiu visiems ir sau. Paguosdama pridursiu: jei nepavyks dabar - mums bus atseikėti dar vieni metai, kad galėtume tinkamiau pasiruošti gerumui ir šviesai. 

 

Autorės nuotrauka: Gražina Kadžytė. Vidutinio amžiaus moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai žilstelėję, surišti į kasą ar kuodą nugaros pusėje. Moteris kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu, žiūri tiesiai į skaitytoją ir plačiai šypsosi. Ji vilki tamsų margą megztinį. 

 

Nuotrauka: Tegu švenčių laukimas nepraranda tikrosios vertės - dalijimosi gerumu ir šviesa / www.pexels.com nuotr. 

Šiaudinių kalėdinių žaisliukų nuotrauka. Ant žaliuojančios eglės šakų kabo šeši rankų darbo, snaiges primenantys, šiaudiniai žaisliukai. Visi jie skirtingų dydžių, raštų ir pynimo būdų - vieni labiau primenantys žvaigždes, kiti - snaiges. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]