Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaLina Puodžiūnienė, [email protected]

DRĄSA GYVENTI, ARBA APIE SĖKMĘ IR KITUS DEMONUS

 

Parašas po straipsniuRadijo stoties "Gold FM" "Aklo pasimatymo" laidos viešnia - aktorė, Nepriklausomybės Akto signatarė, politikė, visuomenininkė, aistringa pašnekovė ir ne mažiau aistringa oponentė Nijolė Oželytė. Ją kalbina laidos vedėjas Kristijonas Bartoševičius. 

 

- Visada spinduliuojate vidine šiluma ir gyvenimo džiaugsmu - nepavargstate? 

- Jau vaikystėje supratau, kad žmogus yra mirtingas, todėl užaugus nereikėjo mokytis, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Iš ryto atsibundu ir pati sau sakau: "Valio, atsibudai, nes ateis diena, kai neatsibusi!" Labai anksti supratau ir kitą dalyką: gali kiek nori būti nepatenkintas savo gyvenimu, bet gyvenimas nuo to nesikeičia. Gali prispjauti sau į kavą, bet pačiam teks ją ir išgerti. Nėra prasmės liūdėti, tai kam daryti beprasmiškus dalykus? 

 

- Bet gyvenimas, perfrazavus vienos knygos antraštę, nėra tik nesibaigianti šventė? 

- Kai tik bandau nukabinti nosį, iškart sau sakau: "Nijole, begalybė buvo iki tavęs, begalybė bus po tavęs, bet šitame kūne, šituose griaučiuose esi tokia vienintelė. Kito tokio varianto niekada nebuvo ir niekada daugiau nebus." Ar tai ne priežastis džiaugtis - esu vienintelė tokia visatoje. 

 

- Aplinkui, visuomenėje, dažnai matome priešingą vaizdą - daugybė paniurusių, nepatenkintų, nemokančių džiaugtis paprasčiausiais dalykais... 

- Nėra jokios visuomenės - tai nesąmonė, etikečių klijavimas ir savęs apgaudinėjimas! Kai žmogus sako "visuomenė", jis paprastai turi galvoje: aš nesu visuomenė, jos dalis, aš esu atskirai - esu kažkas kita, kažkas ypatinga. Yra žmonės, tokie kaip aš ir jūs. Jeigu mes galime šiltai žmogiškai bendrauti, kalbėtis žiūrėdami vieni kitiems į akis, neapsimesdami tuo, kuo nesame, tai ir yra visų svarbiausia. Kai žmogus išeina į viešumą, gali prišnekėti visokių nesąmonių, visokių "gudrių" dalykų, bet kai vakare atsigula į lovą, nesvarbu, kokią užima padėtį, kiek turi žmonų ir vaikų, kokio dydžio sąskaitą banke, lieka vienas su savimi. Ta akimirka - akistata su savimi - dažnai būna ypač skausminga ir nemaloni. O neretai atsitinka ir dar blogiau: sėkmingas, visuomenėje pripažintas žmogus grįžta namo ir... išeina iš gyvenimo. Klausimas - kodėl? Todėl, kad pats supranta, jog įvaizdis yra tik graži išorė, o viduje - tuštuma, nėra nieko, į ką galima atsiremti. 

 

- Jau aptarėme: "visuomenės" nėra, yra atskiri žmonės - bendraujantys, besidžiaugiantys, panikuojantys, nuolat ko nors bijantys... Bet yra viešoji nuomonė, nuolat į galvą kalamos tiesos, taisyklės, tėvų, mokytojų pagraudenimai - ar jūsų tai neveikė? 

- Žinoma, kad veikė. Vaikystėje aš irgi labai kompleksavau ir panikavau: dėl savo išvaizdos, plaukų spalvos, socialinio statuso, pagaliau dėl pavardės. Galėčiau pripasakoti labai daug istorijų. Viskas buvo labai skausminga, labai tikra. Visokios kvailystės, kurios mums kaip kokios kompiuterio programos "instaliuojamos" nuo vaikystės, atima labai daug laiko ir sukelia daug baimių. Jos persekioja mus ir vėliau, jau suaugus, kiekvieną dieną: žmogus gimęs laimei, mylėk save, būk savimi, tapk sėkmingu! Žmonės pliurpia pliurpia, kaip kokie influenceriai. Ne vienas toks pliurpalius sugeba iš savo kalbų dar ir pasipelnyti. Jeigu kas nors pakviečia į seminarą apie sėkmę, pradeda drebėti visos mano ląstelės. Tokių gudruolių tiesiai šviesiai klausiu: "Kur yra konkretus turinys, parodykite jį. Konkrečiai, kas yra sėkmė, kaip ją suprantate?" 

 

- Paklauskime ir mes, koks yra tas konkretus sėkmės turinys? 

- Jeigu labai gerai mokomės ir labai gerai išlaikome egzaminus - ar tai sėkmė? Daugelis atsako, kad ne. O jeigu labai daug dirbame - vakarais, savaitgaliais sėdime darbe - už tai esame paaukštinami pareigose, gauname didesnį atlyginimą - ar tai sėkmė? Irgi ne. O jeigu prisigeriate iki žemės graibymo, keturiomis grįžtate namo, vieną akimirką drebiatės ant žemės, veidu į šuns... Pakeliate galvą, o ant nosies - aštuonių karatų svorio deimantas! Tai sėkmė. Taip, tai jau sėkmė - tą deimantą jūs gavote nemokamai, gatvės žargonu kalbant "nachaliavu", bet ar šitokios sėkmės jūs norite? Ar apie šitokią sėkmę svajojote? Sėkmė yra tai, kad gyvename, kad esame čia, su šiais žmonėmis. Save reikia lyginti tiktai su savimi, o ne su kitais. 

 

- Čia jau turbūt pagal kiekvieno supratimą ir sąmonės lygį. 

- Taip, čia jau pereiname prie sąmonės, žmogaus supratimo, kas jis yra ir ką šioje žemėje veikia. Tai labai gilūs dalykai ir keliais žodžiais jų nenusakysi. Skiriasi žmonių supratimas, sąmonės lygmuo, net toje pačioje šeimoje gimę vaikai dažnai yra labai skirtingi. Nesu stipri fizikos žinovė, bet energijos tvarumo dėsnį gerai atsimenu - energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Mano manymu, žmogus yra sąmonės energijos srautas, kuris, susijungęs su kūnu, su smegenimis, sukuria protą, savęs suvokimą. Kaip kad elektra, kuri susijungusi su lempute sukuria šviesą. Kai lemputė perdega, ji niekam nereikalinga, kaip ir "perdegęs", t. y. miręs žmogaus kūnas. Bet kiek lempučių beperdegtų, elektra juk vis tiek lieka. Taip ir su žmonėmis - mirus kūnui, sąmonės energija tiesiog negali išnykti pagal energijos tvarumo dėsnį. Trumpai tariant, žmogus yra nesibaigiantis sąmonės srautas, kuris naudojasi laikinu kūnu. 

 

- Pereikime prie "žemiškesnių" dalykų. Visą gyvenimą buvote raudonplaukė - ar patyrėte patyčių? 

- Tai, ką vaikystėje laikai didžiausia savo nelaime, patyčiomis, gali virsti tavo stiprybe. Jei gali neklausyti į tave bandomų sukišti programų, tada visa tai, kas atrodo didelis blogis, tave užgrūdina. Patyčios buvo nuo mažų dienų. Mano "ryžumas" vaikystėje nebuvo pats blogiausias dalykas. Galėčiau būti nelaimėlio pavyzdys. Gimiau vienišai mamai prieš 65 metus - tuomet tai nebuvo jokia laimė. Nuolatiniai nepritekliai, taupymas geresniam drabužiui, gražesniems batams, kaimynų vertinimai, apkalbos... O dar ir pavardė... Dabar suprantu, viskas gyvenime tam, kad nesusireikšmintum. Jeigu matai, kad vienoje ar kitoje srityje nieko nepasieksi, toje srityje savęs ir nebandai. Skaitai daug knygų, ieškai, galvoji apie gyvenimo prasmę, pati rašai egzistencinius eilėraščius. 

 

- Kodėl apskritai atsiranda noras ir poreikis vaidinti, apsimesti, dėtis kitokiam nei esi? 

- Kažkas pastebėjo, kad tai yra labai gera verslo šaka. Reikia, kad žmogus siektų būti sėkmingas, realizuotų save, kartu pasėti kuo daugiau baimių. Dievas už kažką baudžia, žmogus kažką ne taip supras, ne taip padarys. Bet kokios mūsų baimės kažkam tampa verslo šaltiniu. Jau sakiau, žmogui dažniausiai didžiausia baimė, didžiausias išbandymas - likti vienam su savimi: "Tai kuo tada žmogus laimingas? Kuo? / Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato, / Ką valgo, myli, girdi arba jaučia? / Tai laimė, žinoma. Ir nemaža. / Bet štai naktis ateina. Ir tu vienas. / Ir supranti, kad visa tai niekai" (Just. Marcinkevičius, drama "Mindaugas"). 

Jeigu galvoji tik apie save, nelaimingesnio žmogaus už tave nėra. Kai tik liaujiesi apie save galvojęs, iš karto pasaulis tampa daug gražesnis. Kas būtų, jeigu saulė atgręžtų savo spindulius į save pačią - taptų juodąja skyle. Tik kito akyse tu pamatysi, koks esi reikšmingas, tik kitas pasakys, koks esi gražus! Jeigu bėgioji paskui stipresnį, sėkmingesnį, gražesnį, liksi amžinas "lūzeris". Jeigu jau nieko negali, tai bent eini ir surenki šiukšles. Tai ne filosofija, renki ne todėl, kad kažkas jas išmetė, renki, nes šitaip darai švaresnį pasaulį. 

 

- Ne paslaptis, kad kai kurie žmonės Jūsų bijo - iš kur ta baimė? 

- Kai kuriems žmonėms tikrai atrodau baisi. Aš labai ir neprieštarauju, ypač tada, kai reikia turėti reikalų su visokiais valdininkais. 

 

- Kodėl? 

- Šitaip galima žmonėms labiau padėti. Šią vasarą mane sustabdė žmogus ir sako: "Aš jus noriu apkabinti, nes jūs išgelbėjote mūsų gyvenimą." Pasirodo, Nepriklausomybės aušroje, kai kiekvienas signataras turėjo įgaliojimų beveik tiek pat, kiek ponas Dievas, atėjo į Seimą moteris ir pasiskundė, kad kažkurios gamyklos direktorius neleidžia privatizuoti buto. Nuvažiavau į gamyklą, pasikalbėjau su direktoriumi, ir šeima tą butą gavo. Žmonės mane laiko labai baisia, o aš kaip tame anekdote: "Ką matau, tą dainuoju." Jeigu matau neteisybę ar žmonių mulkinimą - tai ir dainuoju! 

 

- Mėgstate bendrauti, būti tarp žmonių? 

- Gyvenu kaip vienuolė su savo šuniuku, bet per savo gyvenimą užsidirbau tiek, kad žmonės gatvėje prieina, apkabina, nebijo pasakyti, kad padariau kažką gera, arba priešingai, kažką pasakiau ar padariau labai kvailai. Čia atsakymas į ankstesnį klausimą, ar esu labai baisi. 

 

- Ar be "Aklo pasimatymo" laidos dar kada esate bendravusi su neregiais? Jeigu taip, tai kokius įspūdžius išsinešėte? 

- Sutvarkyta taip, kad jeigu tu nematai, įsijungia kitos antenos, gebančios priimti kitų dažnių bangas. Štai neseniai turėjau susitikimą su Klaipėdos aklųjų bendruomene. Prieina žmonės, žinoma, daugiausia vyresni, ir sako: "O jūs atsimenate, jūs buvote pas mus prieš trisdešimt metų? Kokia laimė girdėti, kad nors ne tais pačiais žodžiais, bet pratęsiate mintis, kurias sakėte tada." Tokį patį puikų susitikimą šį rudenį turėjau su aklaisiais Vilniuje. Nenoriu juokauti, kad daug ko gyvenime ir nereikia matyti, bet iš tikrųjų išoriniai objektai dažnai klaidina. Tuomet, kai nematai, visą laiką turi būti susikoncentravęs, o susikoncentravęs žmogus viską jaučia subtiliau ir giliau. Gyvenimas yra juntamas tikriau. 

 

- Garsioji Sent Egziuperi maksima, kad gyvenimą reikia matyti širdimi? 

- Kai matai žmogų, tai tave varžo. Vertini, ką matai. Kitas irgi vertina tai, ką mato. Man patinka bendrauti su žmonėmis, bet kai manęs prašo susitikti, pasikalbėti prie kavos puodelio, niekada neinu: žinau, kad mane ims vertinti iš to, ką mato, aš irgi imsiu vertinti. Kai užsimerki, pradedi jausti balso tikrumą, intonacijas. Neužmuilinsi akių gražia išvaizda, rafinuotu elgesiu, todėl radijas man yra daug artimesnis už televiziją. Norėčiau turėti vakarinę laidą "Nijolės Oželytės vienišų širdžių klubas". Į tą laidą skambintų žmonės, kuriems negera, kurie yra vieniši arba priešingai, tie, kuriems labai gera, o tu su jais kalbėtum kalbėtum. 

 

Visą laidą kviečiame išgirsti paspaudus nuorodą. 

 

Nuotrauka: "Jeigu mes galime kalbėtis žiūrėdami vieni kitiems į akis, neapsimesdami tuo, kuo nesame, tai ir yra visų svarbiausia", - sako N. Oželytė / asmeninio archyvo nuotr. 

Nijolės Oželytės portretas. Vidutinio amžiaus moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai tamsūs ir trumpi, atviros akys žiūri tiesiai į skaitytoją, moteris švelniai šypsosi. Kaire ranka ji pasirėmusi kairįjį skruostą, atrodo susimąsčiusi. Moteris vilki šviesų megztinį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]