Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Emigracija: patirtis ir galimybės

 

Parašas po straipsniuVisuomenėje vykstantys ekonominiai, socialiniai bei kultūriniai procesai neaplenkia ir neregių bendruomenės. Gal ne visada į juos reaguojame iš karto, gal ne taip audringai, bet reaguojame. Emigracija, darbas užsienyje akliesiems ir silpnaregiams nėra tas "arkliukas", kurį pasikinkęs dažnas išvažiuotų į svečias šalis ieškodamas skalsesnio duonos kąsnio ar geresnio gyvenimo. Vis dėlto šis reiškinys neaplenkia ir mūsų. Turime žmonių, Vokietijos, Jungtinės Karalystės (JK), Skandinavijos šalių gyvenimą pažįstančių ne iš knygų ir kino filmų, o jų patirtis, mintys bei patarimai gali praversti ir kitiems. 

Vienas kitas LASS narys, dar turintis regėjimo likutį, dėl įvairių priežasčių paliko Lietuvą jau prieš gerą dešimtmetį. Dažniausiai jų kelionės tikslas būdavo Anglija, nors rastume ir kitokių pavyzdžių. Vieni išvažiuodavo ir "pradingdavo", kiti padirbėdavo, sugrįždavo ir vėl išvažiuodavo. Daugiausia tai būdavo masažuotojai, nes kaip ir kitų medicinos darbuotojų, jų rankų ir išmanymo reikia visais laikais ir visose šalyse. Kai kurie masažuotojai, redakcijos žiniomis, taip verčiasi iki šiol: gyvena Lietuvoje, bet nuolat keliems mėnesiams išvažiuoja padirbėti į Angliją. 

Per pastaruosius 15-10 metų į Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Jungtines Amerikos Valstijas išvyko keletas šeimų, auginančių regėjimo negalią turinčius vaikus. Štai JAV gyvena ir mokosi broliai Rytas ir Vėjas, o Airijoje, jau būdami paaugliai, su tėvais iš Lietuvos išvykę Greta Štreimikytė ir Vytautas Žiedelis. Greta studijuoja pagal tarptautinių santykių magistro programą, o Vytautas - informacines technologijas. G. Štreimikytė taip pat ir sportininkė, praėjusiais metais Europos neįgaliųjų čempionate 1500 m nuotolyje laimėjusi aukso medalį ir besiruošianti Tokijo paralimpinėms žaidynėms. Deja, lengvaatletė jose atstovaus ne Lietuvai, o Airijai, nes jau yra gavusi šios šalies pilietybę. 

 

Stogdengys 

Stasys B. užsienyje - Anglijoje, Danijoje, Norvegijoje - su pertraukomis dirba jau dešimt metų. Išvažiuoja kartą per metus keliems mėnesiams, užsidirba pragyvenimui, vėl grįžta. "Ar būčiau visiškai regintis, ar silpnaregis, Lietuvoje man nepatinka požiūris į žmogų, - sako Stasys. - Darbui atiduodi save visą, o gauni skatikus. Ten išvykęs pasijunti žmogumi ir dėl atlyginimo, ir dėl požiūrio į tave kaip į asmenį. Antra vertus, kitoje šalyje, kad ir kaip ten būtų gerai, gyventi negalėčiau - iki šaknų esu patriotas, todėl ir grįžtu. Šiais metais dirbau Norvegijoje, kitais irgi važiuosiu. Nežinau, ar vėl į Norvegiją." 

Stasys mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Jį baigė 1998 m., dirbo baldų įmonėje pakuotoju, vėliau - statybose pagalbiniu darbininku: atnešk, paduok, padaryk tą, padaryk aną... Greitai paaiškėjo, kad tas "atnešk, paduok, padaryk" jaunuoliui labai pravertė. Daug išmoko stebėdamas, klausinėdamas, kaip pats sako, lįsdamas kitiems į akis. Užsienyje Stasys irgi dirba statybų versle. 

"Dabar jau nesu tipiškas silpnaregis, - pasakoja Stasys. - Man pasisekė, prieš dešimt metų prof. Vytautas Jašinskas Kaune padarė ragenos persodinimo operaciją. Viena akimi matau visai neblogai. Žinoma, kai matai tiek, kiek aš, keliauti ir dirbti yra lengviau, bet ragena apie save nuolat primena. Štai šiemet vieną rytą atsibundu, akyse liejasi, beveik nieko nebematau. Per dešimt metų ragena tokią "kiaulystę" iškrėtė jau kokį penktą kartą. Buvau toli Šiaurėje, Norvegijoje, kol gavau bilietus į Lietuvą, teko laukti beveik savaitę. Sugrįžau, gydytojai apžiūrėjo ir pareiškė: "Nieko negalime padaryti, reikia laukti donoro." Įvyko stebuklas, per du mėnesius viskas susitvarkė. Gerdamas vaistus vėl grįžau į Norvegiją ir dirbau toliau." 

Dirbdamas statybose, Stasys išmoko stogdengio amato. "Aukščio nebijau, ypatingo regėjimo čia nereikia. Svarbu matyti stogą, žiūrėti, kur žengi žingsnį, kad nepaslystum. Vidaus apdailos darbai - čia jau sudėtinga, reikia matyti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną nelygumą", - pasakoja pašnekovas. Stasys neslepia: Skandinavijoje užsidirbti galima, bet kaip ir visur, nutinka visko. Antai pernai su kitais lietuviais dirbo Danijoje: atlyginimas geras, darbas 8 valandos per dieną ir nė minutės daugiau, gyvenimo sąlygos irgi geros - kortas sumaišė darbininkai iš Lenkijos, užsiprašę trečdaliu mažesnio atlyginimo. Darbdavys, aišku, pasamdė tuos, kurie kainuoja pigiau. Anot paties Stasio, niekada tiek daug ir taip sunkiai jis nedirbo kaip šiemet Norvegijoje. "Labiausiai patiko dirbti Danijoje. Negalėčiau paaiškinti kodėl, bet taip yra. Gal todėl, kad rodo mažiausiai priešiškumo užsieniečiams. Norvegai į užsieniečius, emigrantus žiūri labiau iš aukšto. Jeigu užsitarnauji vietinių danų pagarbą ir pasitikėjimą, niekas nežiūri, kokios esi tautybės." 

Stasio nuomone, išvykti padirbėti į užsienį tikrai verta. Patarimas tiek regintiems, tiek silpnaregiams: vienareikšmiškai vykti tik rekomendavus pažįstamiems, žmonėms, kurie ten dirba arba jau yra dirbę. Nežinant, kur ir pas ką važiuoji, kokie 75 proc. tikimybės, kad būsi apgautas. "Esu patyręs ir tai. Pirmą kartą į Daniją išvažiavau pagal skelbimą. Mėnesį pabuvau, supratau, kad viskas yra ne taip - laivas "skęsta", todėl niekam nieko nesakęs grįžau į Lietuvą. Po trijų mėnesių sužinojau, kad įmonei buvo paskelbtas bankrotas ir 15 žmonių liko be atlyginimų." 

 

Visur turi paklausą 

Gintas G. - masažuotojas, specialybę įsigijo dar 1992 m. su pirmąja Lietuvos neregių masažuotojų grupe. Nuo 2017 m. pradžios gyvena ir dirba Škotijoje, Aberdyne. Neslepia, į Lietuvą artimiausiu metu grįžti neketina. Aberdynas - trečias pagal dydį Škotijos miestas, pastaruoju metu emigrantų dėka smarkiai augęs, o šiuo metu dėl "Brexito" gerokai apmažėjęs, tačiau Gintui tai neturi didelės įtakos. Į Škotiją Gintas atvyko paragintas draugo. Tas padėjo ir įsikurti: susirasti butą, patalpas darbui. Prieš atvykdamas visam laikui, Gintas Aberdyne kurį laiką gyveno ir dirbo dar 2015 m., tad kaip masažuotojas jau buvo žinomas. Daugiausia tarp čia gyvenančių lietuvių, bet ne tik tarp jų, todėl tik atsidūręs Škotijoje, iškart pradėjo dirbti. Klientų atsirado jau pirmą darbo dieną. "Ateina ir lietuviai, ir vietiniai. Žmonės dirba sunkiai, todėl ir masažo prireikia dažnai", - pasakoja Gintas. 

Jis sakėsi nežinąs daugiau specialistų, Aberdyne teikiančių gydomojo masažo paslaugas, dažniausiai apsiribojama profilaktiniu masažu. Kažkas kažkada dirbo ir kitaip, bet išvažiavo. Masažo praktikai aplinka čia palanki. Ar yra Škotijoje vietos regos negalią turinčiam žmogui iš Lietuvos? Gintas nedvejodamas atsako: "Taip!" Bet kuris žmogus, taip pat ir silpnaregis, turintis specialybę, rankas ir netingintis dirbti, gali pragyventi ir užsidirbti ne tik duonai. Žinoma, reikia pasiruošti pačiam ir paruošti dirvą. Negali susigalvoti, atvažiuoti ir tikėtis, kad būsi priimtas išskėstomis rankomis. Kažkas būna pirmas, bet paprastai vykstama ten, kur jau gyvena ir dirba giminių ar draugų. 

"Čia kažkodėl lengviau realizuojasi mintys, - juokauja Gintas. - Kodėl, nežinau. Žmonės nėra tokie sudirgę ir įsitempę, labiau pasitiki vieni kitais. Geriau nei kur kitur Jungtinėje Karalystėje išlikusios tradicinės gyvenimo, bendravimo formos. Paprasčiausias pavyzdys: žmonės, važiuodami autobusu, krepšius vis dar palieka jiems skirtose vietose prie durų nesibaimindami, kad pavogs ar kažkas sumaišys ir pasiims ne savo. Darbo tempas Aberdyne didelis, bet žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba. Pavėlavai pusvalandį - jokios tragedijos." 

Ginto nuomone, Škotijoje gyventi geriau nei Anglijoje. Ten, anot jo, daugiau šovinizmo, o Škotijoje žmonės draugiški, atvykusių nediskriminuoja. "Jeigu kas nors galėtų diskriminuoti, tai tik aš rinkdamasis klientus", - juokauja Gintas. Škotijoje mažiau biurokratijos, kontroliuojančių institucijų, palanki aplinka verslui. Pavyzdžiui, dirbti žmogus gali kiek nori - 8 ar 10 valandų per dieną, turėti vieną poilsio dieną per savaitę arba per mėnesį. Ginto turimas masažuotojo diplomas Škotijoje oficialiai nepripažįstamas, bet vis tiek čia atvykdamas jį išsivertė į anglų kalbą. Lietuvis gali teikti fizioterapijos paslaugas. "Fizioterapija čia suprantama plačiau nei Lietuvoje, - pasakoja Gintas. - Pas mus ši gydymo rūšis neįsivaizduojama be specialių prietaisų, čia - darbas rankomis. Dažnai praktikuoju vakuuminį masažą. Jis atliekamas naudojant specialias taures ir yra ypač veiksmingas gydant sąnarių skausmus." 

Anot Ginto, Škotijoje viską sureguliuoja rinka. Jeigu būsi blogas specialistas, žmonės neis. Jeigu netvarkingos nešvarios patalpos, irgi neis. Jeigu "prisidirbsi", paduos į teismą. O šiaip, dirbk, užsidirbk, mokėk mokesčius, kurie nėra dideli, pirk prekes, paslaugas - įliek į šalies ar vietos bendruomenės ekonominį gyvenimą šviežio kraujo! Anksčiau Škotijoje, kaip ir visoje JK, buvę daug ir įvairių pašalpų, skirtingų finansinės paramos formų. Emigrantai, o vėliau "Brexitas", šias pašalpas privertė gerokai apmažinti, bet vis tiek jų dar liko. Atvykėliui iš pradžių dažnai būna gana nelengva susigaudyti, kokią pašalpą ir už ką gali gauti. Gintas su žmona jau turi JK laikino gyventojo statusą. Tai dar ne pilietybė, bet, siekiant geresnio ir saugesnio gyvenimo svetimoje šalyje, reiškia daug. 

 

Ten, kur vaikai 

Vida M. į Angliją išvažiavo 2008-aisiais, kaip pati juokauja, ne dirbti, o ganyti anūkų: "Augindama savo vaikus, atidaviau ne viską, ką galėjau, jaučiu moralinę skolą..." Anglijoje gyvena visi keturi Vidos vaikai, yra ir pulkelis įvairaus amžiaus vaikaičių. Vidos regėjimas labai silpnas, kelią dar įžiūri, bet dažnai naudoja ir baltąją lazdelę. Su dukros Linos šeima moteris gyvena Londone, bet ganydama anūkus dažnai keliauja į Oksfordą - tai maždaug 100 mylių (apie 160 km) nuo sostinės. Gyvendama Londone Vida pradėjo mokytis anglų kalbos. Metus mokėsi vietinėje bibliotekoje, įstojo net į koledžą, tačiau tais metais jauniausia dukra vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kad reikia grįžti į Lietuvą. Mama su dukra grįžo, pagyveno bene pusmetį, bet neprigijo. Vėl grįžo ten, kur visa šeima. Deja, į koledžą kitais metais jau nebepriėmė. 

"Londonas, išskyrus, žinoma, centrą - didelis kaimas, daug parkų, vienaaukščių namų", - juokauja pašnekovė. Pati viena po Londoną ji nevažinėja, bet namuose per dienas irgi nesėdi: eina su šuniuku pasivaikščioti į vietinį parką, netoliese yra stadionas, galima saugiai pabėgioti net ir matant tiek, kiek mato Vida. Lietuvė Anglijoje susirado darbą - prižiūrėjo tris kaimynės vaikus. Dirbo po 2-3 val. per dieną. "Niekas niekada klausimo dėl regėjimo nekėlė. Užsiregistruoji atitinkamoje tarnyboje, sudarai sutartį - tiek tų formalumų, - pasakoja Vida. - Negaliu prižiūrėti didesnių vaikų nuo 7 metų. Tam jau reikalinga auklės licencija." 

Vida bene vienintelė lietuvė, gyvenanti užsienyje, užmezgusi ryšius su vietos aklųjų organizacija. Organizacijos atstovas mokė vaikščioti su baltąja lazdele po gyvenamąjį rajoną. Gyvenantis vienas neregys gali gauti daugiau įvairių paslaugų, bet Vidos atveju tai netinka, mat, kaip jau sakėme, ji gyvena su dukros šeima. Vietinė aklųjų organizacija savo patalpų neturi, vieną patalpą nuomojasi. Kasmet rengia po keletą susibūrimų. Paprastai tai būna koks nors koncertas, dažniausiai - kalėdinis. Šiais metais irgi buvo metinis vakarėlis, tik Vida tuo metu viešėjo Oksforde, todėl jame nedalyvavo. Organizacija vienija daugiausia vyresnio amžiaus žmones, kaip ir Lietuvoje, savo narius kviečia į metinius ataskaitinius susirinkimus. Ką veikia Anglijos regos negalią turintis jaunimas, Vida sakėsi negalinti nieko pasakyti - daugelis turbūt turi specialybes, dirba. Nors yra savų atlikėjų, apie kokią nors geriau organizuotą saviveiklą ar sportą netenka kalbėti - Lietuvoje aklųjų gyvenimas judresnis, spalvingesnis. 

Apie britų šaltumą, uždarumą sklinda legendos. Anot Vidos, asmeninių draugysčių ir dar su užsieniečiais vietiniai megzti neskuba, tačiau žmonės yra atviri, bendrauja šiltai ir nuoširdžiai. "Yra visokių žmonių Lietuvoje, yra ir čia, - sako Vida. - Sulaukiu pagalbos čia, sulaukiu ir Lietuvoje. Nėra taip, kad Lietuvoje viskas būtų vien blogai, o Anglijoje - tik gerai." 

 

Nuotrauka: Emigracija - ne tik galimybės, bet ir didelis išbandymas / www.pexels.com nuotr. 

Dviejų stipriai apsikabinusių jaunų moterų nuotrauka. Jos matomos nuo krūtinės iki viršugalvio, viena iš jų - tik iš nugaros. Jos atrodo labai pasiilgusios viena kitos, moteris, kurios veidą matome, atrodo apsiverkusi. Abi moterys šviesių ilgų, į kasą surištų, plaukų. Abi vilki šviesias palaidines ilgomis rankovėmis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]