Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaGinta Čingaitė-Kiznienė, [email protected]

Savanorystės pamokos

 

Parašas po straipsniuKalbantis su Rasa Urbonaite neapleidžia jausmas, kad ši besišypsanti mergina galėtų kalnus nuversti. Magistrantūros studijos Vilniaus universitete, repeticijos Šv. Jonų bažnyčios gospelo chore, mokymasis groti gitara, nenutrūkstančiais kilometrais išmatuota beveik visa Europa, darbo paieškos... Prie šių užsiėmimų būtina pridurti vieną svarbiausių, kuriam ji gailisi randanti mažiau laiko, negu norėtų. Tai savanorystės pamokos, gruodžio pradžioje pasitinkant tarptautinę savanorių dieną įkvėpusios su Rasa pasikalbėti ilgėliau. 

Turbūt dažnas esame girdėjęs apie savanorius bei savanorystę ir turime vienokią ar kitokią nuomonę, kartais neatlygintinai dirbančius žmones pavadindami „keistuoliais“, „pasaulio gelbėtojais“ ar „jaunatviškais maksimalistais“. Tačiau savanorystės veikla šiuo metu, ypač tarp jaunimo, yra įprasta ir išvystyta praktika, siekiant dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Yra daugybė savanoriškos veiklos būdų, tad norint padėti kitiems kiekvienas gali rasti artimiausią savanoriško darbo idėją ir sritį, kurioje gali realizuoti savo gabumus, įgyti naujos patirties, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Visgi savanorystės pradžia visuomet, pirmiausia, yra tam tikras vidinis apsisprendimas ir pasižadėjimas, nes savo darbu įsipareigojama kitam. 

 

„Mano charakteris nurungdavo negalią“ 

Rasa pasakojimą pradeda iš toli. Ji mintimis sugrįžta į darželio ir vieno sostinės rajonų daugiabučio, kuriame gyveno su tėvais ir broliu, kiemą. Ankstyvoje vaikystėje prasidėjusios rimtos regėjimo problemos neįkalino judrios ir lengvai bendraujančios mergaitės: savo bendraamžių kompanijoje Rasai nebuvo sunku pelnyti draugystę. Kiek save prisimena, nuo pat vaikystės ją traukdavo įvairi meninė veikla: mėgdavo vaidinti, dainuoti, vėliau nespecializuotoje Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje lankė choro repeticijas, koncertavo, dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose ir kituose meniniuose renginiuose. Pernelyg neprisijaukinusi tiksliųjų mokslų, Rasa gana greitai pajuto humanitarinę savo asmenybės kryptį. 

Šia kryptimi rimčiau ėmė žengti po aštuntos klasės, įstojusi į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kur baigė vidurinę mokyklą ir klasikinį vokalą. Rasa metus konservatorijoje prisimena kuo šilčiausiai: ten sutikti pedagogai ir draugai jau neklausinėjo, kodėl ji skaitydama naudoja padidinamąjį stiklą ir, kai reikėdavo, patys siūlydavo pagalbą. „Sunkiausia buvo su skaitymu nuo lentos ir iš vadovėlių ar partitūrų chore bei muzikinių dalykų disciplinose. Arba didindavausi skaitinių, natų formatą, arba skaitydavau su padidinamuoju stiklu, o nuo lentos įgarsindavo mokytojai arba klasės draugai duodavo persirašyti“, - prisimena Rasa. 

Studijuoti socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete Kaune Rasa apsisprendė galvodama apie tai, kad po studijų galėsianti padėti kitiems žmonėms. Prieš tai, būdama dar paskutiniųjų metų moksleivė, šį savo norą ji jau buvo pasitikrinusi savanoriškame darbe. 

 

Kitiems dovanojamas laikas 

Rasai mintis savanoriauti kilo tada, kai po trijų darbo dienų merginos paprašė išeiti iš darbo. Ji pajutusi, kad pagrindinė atleidimo priežastis buvo negalia. Supratusi, kad dar neturint universitetinio išsilavinimo darbo rinkoje bus itin sunku, Rasa nusprendė atsigręžti į savanoriškas veiklas, tokias kaip stovyklos, kultūriniai renginiai. „Ten mano negalia nebuvo esminis rodiklis, visada visur priimdavo. Drąsos pridėjo tai, kad visų organizacijų ar renginių atstovai manyje matė savanorio potencialą, o ne regėjimo negalią turinčią merginą. Supratau, kad ne tik turiu galimybę prasmingai išnaudoti savo laisvą laiką, bet ir padėdama kitam kažko naujo išmokti, įgyti naudingų įgūdžių, užmegzti naujų ryšių, susidraugauti. Taip ir prasidėjo meilė savanorystei“, - pradžią prisimena Rasa. 

Viena iš pirmųjų savanoriško darbo gerųjų patirčių, tai savanorystė „Algojimo“ organizacijos rengtose stovyklose šeimoms, auginančioms negalią turinčius vaikus. Savanoriams reikėjo organizuoti įvairias veiklas tiek vaikams, kol tėvai įvairiuose seminaruose, tiek į jas įtraukti visą šeimą. Taip pat padėti dalinti maistą pusryčių, pietų, vakarienės metu, daryti įvairias dekoracijas ar pagalbines priemones užsiėmimams. 

Rasa nesunkiai įvardija jai patį brangiausią laiką savanoriaujant - tai Kauno Arkos bendruomenėje praleistos valandos ir dienos. Nuo bendros rytinės maldos iki edukacinių „dirbtuvėlių“, kuriose kartu su bičiuliais (taip šioje bendruomenėje vadinami žmonės, turintys intelekto negalią) gamindavo, pavyzdžiui, žvakes, muilą ar dirbinius iš veltinio. Ryte savanoriai gaudavo konkrečias užduotis su paskirtuoju bičiuliu arba patys pasisiūlydami, būdavo nukreipiami ten, kur jų labiausiai tuo metu trūkdavo. Todėl veiklos nuolat keisdavosi - nuo pagalbos virtuvėje iki renginių organizavimo. „Tačiau esminė bendruomenės nuostata yra ne darbų atlikimas, o buvimas drauge, bendravimas. Labai svarbus momentas - dienos pabaigoje drauge dalintis visais džiaugsmais ir iššūkiais, - pabrėžia Rasa. - Savanoriai dovanoja savo laiką ir jėgas, o atgal gauna ne tik gražius bičiulių žodžius ir plačiausias šypsenas, bet ir išsiugdytos kantrybės, kito supratimo, atjautimo pamokų. Pamokų, kaip neapsimetinėti, būti nuoširdžiam ir atviram, būti tokiam, koks esi.“ Su tokiu pačiu - meilės bet kokiam žmogui, nuoširdumo, nuolankumo, atjautos, gyvybės orumo - patyrimu ir jausmais Rasa savanoriavo ir Arkos bendruomenėje Italijoje, Čampino mieste. Aistringai mėgstančios keliauti Rasos tarptautinė bendruomenė nenustebino, gal tik sunkiau buvo dėl kalbos barjero, nes nei darbuotojai, nei bičiuliai nekalbėjo angliškai. Vis dėlto ir be kalbos pavyko įsitraukti į bendruomenės kasdienybę. 

Mergina prasitaria, kad savanorystėje išmoktos pamokos jai padeda ne tik pasijusti naudinga, bet ir suvokti svarbiausius dalykus gyvenime. Savanoriaujant Kauno hospise Rasa, kaip ir kiti savanoriai, eidavo pas numatytus žmones į namus. Jos užduotys buvo labai įvairios: kam iškepti blynų, pašildyti maistą, pakeisti sauskelnes ar tiesiog palaikyti už rankos ir pakalbėti. Nors savanorius nuo didelės emocinės naštos bendraujant su labai pasiligojusiais žmonėmis stengiamasi apsaugoti skiriant jiems tik kelias valandas per savaitę, Rasą labiausiai sukrečia gyvenimo trapumo suvokimas. Būna, kad prieš vizitą paskambina savanorių koordinatorius ir praneša, kad vieno ar kito žmogaus jau nebėra... „Tačiau tai kartu ir gyvenimo dovanos, kai supranti šalia esančių žmonių ir savo turimų galimybių svorį ir brangumą. Motyvacija vertinti tai, ką turiu. Ir džiaugsmas, kad savo laiko galiu dovanoti kažkam kitam“, - priduria Rasa. 

Rasa nepraranda noro keliauti, tyrinėti naujas šalis, sakydama, kad pažinti kuo daugiau ją verčia smalsumas. „Kelionėse ne tik pamatai daug gamtos, įvairių architektūros šedevrų, prisiragauji naujų patiekalų, bet taip pat sutinki labai įvairių ir įdomių žmonių, su kuriais gali dalintis skirtingomis patirtimis, savo pasaulėžiūra“, - paaiškina ji. Dabar naujai pradėtos magistro - muzikos terapijos - studijos Vilniaus universitete merginą skatina kurti mintis, kaip šias žinias sujungti su jau turima socialinio darbo specialybe. Skirtingose veiklose Rasa niekada nesureikšmino, kad mato labai silpnai. Savo likimo draugams ji pataria išgirsti kitų, tokių pačių regėjimo neįgaliųjų, patirtis, kurios liudija visavertę galimybę pakeisti kitų žmonių gyvenimus dovanojant jiems savo laiką. „Savanorystė gali tapti kiekvieno neįgaliojo liudininku, kad jis socialiai atsakingas, vienoje ar kitoje srityje gali dirbti, įgyti naujų įgūdžių, vadinasi, ne tik savanoriauti, bet ir dalyvauti darbo rinkoje. Svarbu žengti žingsnį, o tada atsiveria platūs keliai.“ 

 

Nuotrauka: „Prasminga savo laiką dovanoti kitam“, - sako Rasa Urbonaitė / asmeninio archyvo nuotr. 

Saulėta vasaros diena, jauna mergina pozuoja su vežimėlyje ar ant kėdės sėdinčiu berniuku, kurio amžių nusakyti sunku: jis atrodo vyresnis ir brandesnis pagal ūgį. Vežimėlis ar kėdė už berniuko nugaros pridengti apklotu arba pagalve. Kairėje nuotraukos pusėje esančio berniuko plaukai tamsūs, vešlūs, žvilgsnis nukreiptas į skaitytoją, jis atrodo ramus, švelniai šypsosi. Kairiąją ranką jis laiko iškėlęs šalia burnos, dešinę - sulenkęs per alkūnę, bet nuleidęs žemyn prie liemens. Jam iš dešinės, beveik prisiglaudusi, pozuoja Rasa. Ji skaitytojui matoma taip pat nuo liemens iki viršugalvio. Mergina plačiai šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Rasos plaukai šviesūs, trumpi, ji užsidėjusi akinius siaurais rėmeliais, stipriais stiklais, padidinačiais merginos akis, ausyse įsivėrusi kabančius auskarus. Mergina vilki tamsią palaidinę ilgomis rankovėmis, kairiąją ranką padėjusi ant vežimėlio rėmo, palei berniuko liemenį. Antrame nuotraukos plane, už Rasos ir berniuko nugarų, matomi ilgi pastatai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]