Mūzų pėdsakais

Alvydas Valenta, [email protected]

Pojūčių teatras atradimų kelyje

Graikų civilizacijos produktas - teatras - per du su puse tūkstantmečio trunkančią savo istoriją patyrė daugybę transformacijų, plika akimi matomų ir tik profesionalui pastebimų pokyčių. Naujų formų, išraiškos galimybių ieško ne tik rašytojai, dailininkai, muzikantai, bet ir teatralai: trinamos ribos tarp žiūrovo ir scenos, žiūrovo ir aktoriaus. Viena tokių formų - Lietuvoje jau beveik dešimt metų veikiantis Pojūčių teatras. Jo vadovė režisierė Karolina Žernytė šiais metais pastatė naują spektaklį - „Supergalios“. Kol kas jis rodomas tik Kaune, „Miegančių dramblių“ laipiojimo centre, bet režisierė tikisi, kad netrukus spektaklį galės išvysti ir vilniečiai, o taip pat kitų miestų gyventojai. Su K. Žernyte prisimename Pojūčių teatro istoriją, aktorių ir žiūrovų galias ir supergalias, aptariame panašių teatrų situaciją šiuolaikinės teatro kultūros kontekste. 

- Beveik prieš dešimt metų, 2010-ųjų pavasarį, pastatėte pirmąjį savo spektaklį „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Esate ne kartą minėjusi, kad jį statydama galvoje neturėjote tik aklųjų, bet spektaklis tarsi jiems skirtas. Tai buvo atsitiktinumas, ar lėmė kitos aplinkybės? 

- Atsakymas būtų ir taip, ir ne. Konkrečiai į akluosius nesiorientavome, bet visą laiką su jais konsultavomės. Svarbiausia priežastis turbūt buvo smalsumas tyrinėti pojūčius ir ieškoti platesnių galimybių bendrauti su žiūrovais. Pati studijavau lėlių teatrą, o lėlininkams įvairūs eksperimentai yra labai artimi, todėl mums Pojūčių teatras asocijavosi visų pirma su prisilietimu, tam tikrais objektais. Galvojome ir apie tai, kas galėtų būti mūsų žiūrovas, su kuriuo galėtume bendrauti betarpiškai ir kuris būtų svarbesnis nei mes, aktoriai. Šitaip labai natūraliai atsirado aklieji arba žiūrovai užrištomis akimis. 

- Prasidėjusi nuo „Bitinėlio pasakų“ draugystė su aklaisiais tęsiasi iki šiol. Papasakokite apie kitus savo darbus. 

- „Bitinėlio pasakos“ sulaukė dėmesio, rodėme jį bene šešerius metus. Kaip diplominiam studento darbui, tai, manau, nemažai. Pradėjome bendrauti su mokyklomis, dalyvauti LASS organizuojamuose „Susitikimuose“. Supratau, kad tai, ką darome, yra reikalinga ir kad ši veiklos kryptis galėtų būti teatro kelias į žiūrovą. Antrasis mano pastatytas spektaklis Lietuvoje, nes iki tol kurį laiką dirbau užsienyje, buvo „Akmuo, vanduo, geluonis“. Po jo buvo „Pirmapradis“. Abiejuose spektakliuose per pojūčius, simbolius, vaizduotę gilinomės į archetipus, jų poveikį kiekvienam iš mūsų. 

- „Akmenyje...“ tie archetipai - tai žmogaus gyvenimo kelias: gimimas, vaisingumo ritualai, geluonis - visų mūsų laukianti mirtis? 

- Spektaklį žmonės dažniausiai supranta kaip gyvenimo kelionę, bet nebūtinai. Tai gali būti asmenybės augimo kelionė, tam tikra metamorfozė ar transformacija. Abu spektakliai vyksta tyloje, žiūrovams užrišamos akys, jie tampa spektaklio dalyviais. Abu spektakliai kalba apie gana abstrakčius dalykus, bet yra pagrįsti konkrečiais mokslo tyrimais: „Akmuo...“ - mitologų, „Pirmapradis“ - psichoanalitikų, K. G. Jungo mokyklos atstovų įžvalgomis. Archetipai veikia, bet ne teksto, o pasąmonės lygmeniu. Jie gali būti išreikšti įvairiais simboliais, bet reiškia tą patį ir kiekvienas žmogus juos „nešiojasi“ savyje. 

- Papasakokite apie „Supergalias“. „Aklo pasimatymo“ laidoje minėjote, kad teatralų reakcijos į jį buvo labai skirtingos. 

- Tai visiškai kitoks spektaklis. Kai kurie žmonės vis užsimindavo, ar nenorėčiau padirbėti ir su kitomis negaliomis. Atsakydavau, kad mano spektakliai ne apie negalias, bet apie pojūčius. Bet kuo toliau, tuo dažniau susidurdavau su požiūriu į neįgaliuosius, kuris man atrodė visiškai neteisingas. Pradėjau domėtis ir paaiškėjo, kad Lietuvoje beveik nėra profesionalių scenų, į kurias būtų galima įvažiuoti su rateliais. Garsinis vaizdavimas pritaikomas retai, reikia specialiai jį užsakyti. Nemanau, kad visa tai labai sudėtinga tiek techniškai, tiek ir finansiškai. Norėjau, kad scenoje būtų skirtingų kūnų, skirtingo suvokimo, skirtingos judėsenos. Šitaip pamažu subrendo mintis imtis „Supergalių“. Suradau tris drąsias merginas - Aistę, Ernestą ir Irmą, nebijančias eiti į sceną kalbėti apie tai, kad jų negalios nėra negalios. Aistė juda vežimėliu, Ernesta turi cerebrinį paralyžių, Irma yra neregė. Scenoje mes tiesiog kalbame. Merginos labai atvirai pasakoja apie save, apie savo negalią. Bet iš tikrųjų spektaklis yra kartu ir apie mus, apie mūsų galėjimą ir negalėjimą, kokie bijome pasirodyti juokingi susidūrę su tuo, kas nepažįstama. Žmonėms sakome, kad jame bus ir juoko, ir ašarų. Taip ir būna, žiūrovai ir juokiasi, ir verkia, nes visa tai, apie ką spektaklyje kalbame, atranda savyje. Pirmą kartą „Supergalių“ ištrauką parodėme per Auksinių scenos kryžių apdovanojimo ceremoniją. Tuo metu norėjome sukurti mažą sprogimą. 

- Ar tas sprogimas įvyko, ar nusirito aidas? 

- Su lietuviais sunku, nes niekas niekada nepasakys tiesiai į akis. Bet mūsų atveju buvo kitaip, nesutikau nė vieno abejingo žmogaus, vieni verkė, kiti piktinosi, treti įsivaizdavo, kad turėtų būti kažkaip kitaip, bet abejingų nebuvo. Buvo žmonių, manančių, kad neįgaliųjų integracija turėtų vykti kitaip, kad į sceną atvesdami neįgalias aktores, mes jas dar labiau išskiriame. Prie šito klausimo daug dirbome ir tebedirbame, ir vieno atsakymo, kaip iš tikrųjų turėtų būti, nežinome. Taip, tam tikras išskyrimas tarsi ir vyksta, bet jos pačios, kaip asmenybės, yra išskirtinės. Kai kuriuos dalykus tu turi tiesiog žinoti: neregės negali palikti scenoje, kažką turi parvežti namo, kažko ilgiau palaukti, bet kai bendrauji su konkrečiais žmonėmis, tie dalykai tarsi išnyksta. Vienintelė išvada, kad šiuos žmones turime nuolat matyti aplinkui. 

- „Supergalias“ rodote Kaune, laipiojimo centre - kodėl tokioje, o ne kitokioje vietoje? Ten kažkas laipioja? 

- Taip, reikalinga laipiojimo sienelė. Ernesta tame centre laipioja jau seniai ir tai matyti yra labai įspūdinga. Visų trijų merginų kūnai labai skirtingi ir visos trys lipa sienele. Man jau natūralu matyti žmogaus stiprybę, bet iš tikrųjų tai yra stiprybės liudijimas ir tai pamačiusius pirmą kartą, jis veikia. Paprastas ir akivaizdus įrodymas, kad mes visi viską galime. Mūsų akys, ausys, protas turi priprasti, kad žmonės yra skirtingi. Neįgalūs žmonės turi visas galimybes būti scenoje, bet mes prie to nepratę. Centras, kuriame rodome „Supergalias“, mus įsileidžia labai palankiomis sąlygomis. Jau suradome tokį centrą ir Vilniuje, bet tai yra komercinės erdvės, jų šeimininkai negali mums leisti savaitėmis repetuoti. Ieškome finansavimo, laukiame atitinkamo projekto rezultatų. Tikimės, kad spektaklį galėsime parodyti ir kitų miestų gyventojams. 

- Pavasarį dalyvavote simpoziume Škotijoje, Edinburge, vasarą - Vokietijoje, spalio mėnesį - Pietų Korėjoje. Kokia panašių teatrų situacija Europoje ir ne tik joje? 

- Klausimas apie teatrų situaciją labai platus, daugiau žinau apie Didžiąją Britaniją - Škotiją, Airiją. Menas čia labiau orientuotas į tam tikras negalios grupes. Daug dirbama su fizine, proto negalia. Žmonės su proto negalia menininkams įdomūs kaip partneriai. Meno kūrinį jie priima visu kūnu, iš karto gauni vienokį ar kitokį atsaką. Nebūtinai jis bus toks pat, kaip mūsų, protaujančių įprastai, bet bus. Tai menininkams įdomu. Meno prieinamumas neįgaliesiems labai skatinamas, suvokiama profesionalaus meno svarba sunkią negalią turintiems žmonėms. Ko pritrūko? Tiek aš, tiek mūsų teatro aktoriai mano, kad mūsų šaliai reikia mišrios publikos. Menas turėtų būti priemonė susitikimui, o ne tam tikroms žmonių grupėms pritaikytas kūrinys ar jo parodymas. Mūsų spektakliuose irgi yra pritaikomumo elementas, bet svarbiau yra susitikimas. 

- Tai, apie ką kalbate, turbūt labiau yra teatro ir žiūrovo santykis. O kaip patys teatrai ir neįgalūs aktoriai juose? 

- Labai įvairiai, nes skirtingose šalyse egzistuoja skirtingos teatrų sistemos. Lietuvoje meno supratimas vis dar yra labai elitinis. Teatrą suprantame kaip aukštąjį meną, kaip tam tikrą išsilavinimą pas atitinkamus dėstytojus gavusius kūrėjus: tam tikra sistema, tam tikri pasaulyje priimti metodai. Europoje į tuos dalykus žiūrima lanksčiau. Profesionalus menininkas nebūtinai turi būti baigęs atitinkamą aukštąją mokyklą. Teatrai Europoje dažnai yra tuščia aikštelė, priimanti ar nepriimanti į savo erdvę kitų pakraipų menininkus. Kūrėjai daro savo projektus, dažnai interaktyvius, įtraukia tam tikras žmonių grupes, pavyzdžiui, neįgaliuosius. Tam nereikia turėti nuosavos scenos, galima vaidinti užimtumo centre, mokykloje, gatvėje. Profesionalioje scenoje tokie teatrai tikriausiai nepasirodys, bet yra teatrų, kuriuose dirba profesionalūs neįgalūs aktoriai, spektaklius stato patyrę režisieriai. Daugelis teatrų tiesiog nenori eiti į didžiąją sceną, nes konkurencija labai didelė, kad būtum pripažintas, reikia padėti daug jėgų. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Škotijoje, Glazge, veikiantį teatrą „Rojaus paukščiai“ (angl. „Bird of paradise“). Jie stato spektaklius, pritaikytus įvairioms negalioms, vaidina neįgalūs aktoriai, bet dirba profesionalūs režisieriai, stato įvairių pakraipų spektaklius, nesidrovi kurti spektaklių, skirtų laisvalaikio praleidimui. Visada kalba apie negalią ir kartu santykis su negalia labai atviras, labai švarus - neįgalus žmogus niekada nevaidins įgalaus ir atvirkščiai. 

- Ar randa jūsų teatras vietą tarp kitų Lietuvos teatrų, kokios tokio teatro ateities perspektyvos? 

- Sunku įvardyti perspektyvas, kai esi konkrečiame taške. Kaip teatro vadovė, stengiuosi orientuotis į tarptautinius projektus, bet tai labai nelengva. Lietuva daugelio šalių vis dar nedomina, bent jau iš pradžių. Kažkas žengia vieną žingsnį, kad būtų pastebėtas ir įvertintas, mums reikia žengti dešimt. Antra vertus, turime savo požiūrį, savo santykį, kuris būdingas tik lietuviams, bet jaučiu, kad galime būti įdomūs ir pasauliui. Stiprioji mūsų pusė - darbštumas, išradingumas. Kai pradedi pasakoti, niekas negali patikėti, kad su tokiu finansavimu, su tokiu biudžetu galima apskritai ką nors padaryti. Sugebėti būti tarp lyderių, kai neturi jokių resursų - tai irgi menas. Lietuvoje ir toliau dirbsime su galerijomis, su muziejais, tęsime pojūčių maršrutus, kursime jutiminius paveikslus, naujas istorijas. Kad artimiausiu metu įvyktų ypatingas proveržis, taip nėra, bet erdvės veikimui turime. Neseniai anglų kalba išleistoje knygoje „Lietuvos teatras“ yra visas skyrelis, skirtas Pojūčių teatrui. Tai yra jau nemažai. Esame Lietuvos teatro istorijoje. Daug kur esame vis dar pirmi, manau, kad šią tradiciją tęsime ir ateityje. 

Nuotrauka: Naujausias Pojūčių teatro spektaklis „Supergalios“ yra ir apie mūsų visų galias ir negalėjimą / Pojūčių teatro archyvo nuotr. 

Nuotraukoje - akimirka iš naujausio Pojūčių teatro spektaklio „Supergalios“. Pirmajame nuotraukos plane neįgaliojo vežimėlyje sėdi viena iš aktorių Irma Jokštytė. Ji matoma visu ūgiu, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Irmos plaukai šviesūs, garbanoti, vidutinio ilgio, žvilgsnis nukreiptas žemyn. Ji prasižiojusi, atrodo, lyg kažką sakytų. Mergina vilki šviesų džemperį ir margas tampres, avi basutes. Ant kelių ji pasidėjusi sulankstytą baltąją lazdelę, abiem rankomis suka vežimėlio ratus. Už merginos, šalia neaukštos scenos pakylos, ant kėdžių sėdi dvi merginos. Irmos kairėje pusėje matoma mergina - liekna, aukšta, šviesių plaukų, su akiniais. Ji vilki šviesų džemperį, tamsias kelnes, avi sportinius batus. Rankas ji susidėjusi ant pilvo, plačiai šypsosi. Irmos dešinėje - jauna, vidutinio sudėjimo mergina. Jos plaukai tamsūs ir ilgi, surišti į vieną kasą. Ji sėdi išsitiesusi, žiūri į žiūrovus ir plačiai šypsosi. Mergina vilki šviesų megztuką, kurio rankoves atsiraitojusi, tamsias kelnes ir avi tamsius batus. Scenos siena dekoruota trikampio ir netaisyklingo apskritimo formų figūromis. Nuotraukos apačioje taip pat matomi tamsūs kelių žiūrovų galvų siluetai.