Regimi neregiai

Autoriaus nuotraukaLaima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Užgniaužtos galimybės: Džozefina Bulė

Parašas po straipsniu

Neregė ir dargi moteris - Džozefina Bulė (Joséphine Boulay, 1869-1925) savo laiko aplinkybėmis neturėjo šanso galynėtis su vyrais klestinčio virtuozų kulto mačizmo fone. Enciklopedijos kukliai konstatuoja apie jos dalyvavimą muzikos istorijoje keliais santūriais sakiniais, bet, žinodami apie moterų bei neįgaliųjų padėtį tuo metu, turėtume, ko gero, laikyti patį jos vardo išlikimo muzikos metraščiuose faktą neeilinės jos talento jėgos, aukšto meistriškumo ir didelių meninių pasiekimų ženklu. Nes tokia garbė neteko jokiai tų laikų moteriai, kuri būtų mažiau negu geniali. 

Džozefina Bulė mokėsi pas Cesarą Franką ir Žiulį Masnė (Jules Massenet) Paryžiaus konservatorijoje, kur buvo ryški mokinė. Ji pelnė konservatorijos prizą kasmetiniame konkurse, atlikdama vieną sudėtingiausių J. S. Bacho fugų (e-moll, BWV 548). Ji tapo pirmąja moterimi, pasiekusia tokios garbės, bei viena iš keturių C. Franko studentų, kuriems pavyko laimėti šias varžytuves vos pabaigus pirmuosius studijų metus. 

Praėjus metams po šio žymaus triumfo Džozefina buvo pakviesta koncertuoti Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1889), ten turėjo pristatyti Džozefo Merklino elektro-pneumatinius vargonus. Dar viena šlovės valanda išaušo su pergale kitame vargonininkų konkurse. 

Šie įspūdingi faktai gali mus suklaidinti ir priversti manyti, jog neregė moteris galėjo gyventi aktyvų kūrybinį gyvenimą, koncertuoti viešose erdvėse ir pelnyti pripažinimą. Deja, ši galimybė labiau teorinė. Paryžiaus konservatorijoje studijavo daug neregių. Kadangi muziko profesija buvo viena iš nedaugelio, laikoma tinkama neregiams, jie noriai siekė muzikinio išsilavinimo. Ir konservatorija jiems buvo svetinga ir supratinga. Pavyzdžiui, kol regintieji studentai buvo mokomi kuo sklandžiau skaityti natų tekstą ir tiksliai jį atkurti, neregiams buvo intensyviai dėstoma harmonija, kad jie galėtų improvizuoti. Nors regintieji studentai taip pat įvaldydavo spontaniškos kūrybos meną, neregiai dažnai turėdavo pranašumą. 

Nepaisant labai aukštų pasiekimų konservatorijos aplinkoje, anapus jos neįgalieji sunkiai gaudavo galimybių koncertuoti: tai buvo F. Listo, F. Šopeno, R. Šumano ir kitų virtuozų prerogatyva. Tad Dž. Bulė dalyvavimas prestižinės parodos programoje buvo tiesiog išimtis. 

Baigusi konservatoriją, ji pati ėmė dėstyti Neregių jaunimo mokykloje fortepijoną bei vargonavimą, dirbo šį darbą visą savo likusį gyvenimą. Ji paliko pluoštą kompozicijų, kurių daugelis vis dar nėra išleistos ir nė sykio nebuvo atliktos. Tie kūriniai, su kuriais galima susipažinti, liudija puikų instrumento išmanymą (ji skyrė kompozicijas tam tikros komplektacijos ir galimybių vargonams), atidumą balsavadai ir naujų išraiškos galimybių paieškas. Ji gebėjo išgauti drąsius disonansinius sąskambius, išlaikydama taisyklingą harmonijos funkcionalumą. 

Nūdien vargonininkai pamažu atranda Dž. Bulė kūrybinius bandymus, įtraukia juos į repertuarą ir palieka mus tik spėlioti, kokių aukštumų būtų pasiekusi ši asmenybė, jeigu tik jai būtų leista pasiekti pakilimo taką. 

Paklausykite Džojos-Leilani Garbutt atliekamą Dž. Bulė „Andante from Trois Pieces pour Orgue“ (1898)

 

Nuotrauka. Dž. Bulė 

Jaunos moters nuotrauka. Džozefina matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji - pasitempusi ir pasipuošusi. Moteris vilki suknelę ar paltą pūstomis rankovėmis ir puošnia nėriniuota apykakle, ant galvos užsidėjusi prabangią tamsią skrybėlę. Po ja Džozefina paslėpusi plaukus, moteris prisimerkusi ir švelniai šypsosi. Dešinėje ausyje moteris segi nedidelį tamsų auskarą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]