Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaKristijonas Bartoševičius, [email protected]

SVEIKA MITYBA: KAM IR KODĖL?

Parašas po straipsniu

„Aklo pasimatymo“ laidos viešnia - Lietuvos sveikuolių sąjungos sveikos mitybos sekcijos vadovė, knygos „Cukraus detoksas“ autorė Kristina Bondar. Ji taip pat buvo viena iš šią vasarą Šventojoje vykusios sveiko gyvenimo būdo ir psichologinės harmonijos stovyklos lektorių. Su K. Bondar kalbamės apie mūsų mitybos įpročius, cukraus įtaką sveikatai ir emocinį valgymą. 

 

- Pradėkime nuo jūsų knygos pavadinime esančio žodžio „detoksas“ - kaip jį reikėtų suprasti? 

- Detoksas - būsena, kai bandome atsisakyti to, kas mums nenaudinga. Visas nesveikas maistas, kurį esame įpratę valgyti, turi šalutinį poveikį, sukuria narkotinę, fizinę priklausomybę. Kai kalbame apie detoksą, galvoje turime tai, kaip tos fizinės priklausomybės atsikratyti, o kartu išvalyti organizmą nuo nuodingų medžiagų, kurių prisikaupia tiek jame visame, tiek ir atskiruose organuose. Apsivalydami siekiame pagerinti savo sveikatą, atstatyti organų veiklą. 

 

- Kodėl blogosios dalelės ar medžiagos apskritai kaupiasi mūsų organizme, atskiruose organuose? 

- Mūsų kūnas yra tobulas. Jeigu nebūtų tobulas, tai maistas, kurį valgome, mus labai greitai pribaigtų. Tik dėl ypatingų kūno savybių, net ir valgydami visiškai netinkamą maistą, dar kurį laiką jaučiamės gerai, bet anksčiau ar vėliau vis dėlto prieinama riba, kai kūnas jau nebeatlaiko, kai imuninė sistema nebegali gerai veikti ir apsaugoti nuo išorės poveikio. O taip atsitinka todėl, kad valgome labai prastą maistą, vartojame daug perdirbtų produktų. Virškinimo metu susidarantys toksinai, nuodingos, produktams skylant išsiskiriančios medžiagos, pažeidžia mūsų organus, kaupiasi ląstelėse ir jas žaloja. 

 

- Kaip pajusti ir suprasti, kad mūsų mityba yra neteisinga, kad vartojame vieną ar kitą žalingą produktą? 

- Yra tam tikri simptomai, leidžiantys suprasti, kad maitinamės blogai. Visų pirma, sunkumas pavalgius. Esame pratę, kad po pietų reikia truputį pailsėti. Bet tai visiškai nelogiška, nes valgome tam, kad turėtume energijos. Įsivaizduokime, atvažiuojame į degalinę, prisipilame degalų, o automobilis mums sako: „Palauk, dabar man reikia valandą pailsėti.“ Mūsų kūnas yra tas automobilis, o maistas - jo degalai. Jeigu pavalgę jaučiame sunkumą, reiškia, kad buvo ne tas derinys arba blogi produktai. Jeigu pavalgę kiekvienąkart norime ko nors saldaus, tai irgi požymis, kad kažkas yra ne taip. Jeigu nuolat trūksta energijos, sunku užmigti, sunku atsikelti, jeigu nuolat sergame, tai irgi ženklas, kad maitinamės neteisingai. Tų simptomų yra daugybė, tik reikia mokėti juos suprasti ir atpažinti - migreniniai galvos skausmai, odos pakitimai - daug ką esame linkę nurašyti atsitiktinumams. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kaip gerai jaustųsi, jeigu pradėtų teisingai maitintis. 

 

- Ar tai nėra mados reikalas? Žiniasklaidoje nuolat rašoma ir rodoma, kaip viena ar kita „žvaigždė“ ima taikyti sveikos gyvensenos metodus, dažnai gana drastiškus, radikaliai pakeičia mitybą... 

- Čia matyčiau du aspektus. Labai gerai, kai mada tampa tai, kas yra gera ir naudinga. Kai sveika mityba tampa mada, jai lengviau plisti, o žmonėms lengviau ta „mada“ sekti. Antrasis aspektas - radikalumas. Radikalumas niekada nėra gerai. Dar blogiau, kai žmonės nesigilindami seka tų „žvaigždžių“ pavyzdžiu. Mes neturime žinių apie mitybą, apie tai, kaip ji veikia mūsų sveikatą. Valgome tris, penkis kartus per dieną, bet apie tai, ką valgome, nežinome nieko ar beveik nieko. 

 

- Nekalbama šeimoje, mokykloje? 

- Nekalbama beveik niekur. Dažnai skaitau paskaitas mokyklose, bendruomenėse ir suprantu, kad apie mitybą nežino nei mokytojai, nei mokiniai, nei jų tėvai. Dažnai sakome: tas produktas sveikas, anas nesveikas. Bet tai tik nuomonės, o jų yra visokių. Jeigu norime žinoti, kaip yra iš tikrųjų, reikia remtis faktais, tyrimais, o jų yra daug. Savo darbe remiuosi tik moksliniais tyrimais ir žmonėms aiškinu, kaip maistas veikia jų organizmą. Kai visa tai žinome, produktus galime rinktis atsakingai, nes suprantame, ar jie pakenks, ar duos naudos. 

 

- Ne paslaptis, kad neregiai dėl suprantamų priežasčių naudoja daugiau pusfabrikačių ar produktų, kurie yra lengviau pagaminami. Kaip spręsti šią problemą? 

- Egzistuoja daugybė mitų, kad sveikas maistas labai sudėtingai paruošiamas arba kad jis yra labai brangus arba reikia baigti kursus, kad apie tai ką nors išmanytum. Sveiko maisto pagrindas yra tai, kad jis yra labai paprastas, kuo mažiau perdirbtas ir apdorotas. Kuo mažiau maistą „kankiname“, malame, permalame, verdame, kepame, troškiname, tuo geriau. Trumpai sakant, kuo paprasčiau, tuo geriau! Sveiki patiekalai yra labai lengvai paruošiami. Mums reikia trupučio žinių ir šiek tiek laiko pasidomėti, kaip gaminti sveikai ir kartu skaniai. 

 

- Ar galite pateikti pavyzdžių? 

- Užtenka iš vakaro užsimerkti tam tikros rūšies pilno grūdo kruopų, o kitą dieną iš jų pasigaminti vieną ar kitą produktą. Daržovių nebūtina kepti, virti, pakanka jas minimaliai apdoroti orkaitėje. Tai nėra sudėtinga. Savo paskaitų metu duodu pavyzdžių ir praktinių patarimų, kaip visa tai daryti. Yra patiekalų, mus lydinčių nuo vaikystės - visokie blyneliai, kepsniai... Pažįstame jų skonį, jų norime. Tačiau kartais pakanka pakeisti tik kelis ingredientus, ir maistas jau tampa sveikesnis. Galime valgyti tą patį patiekalą ir juo mėgautis, tik reikia šiek tiek žinių, kaip jį pakeisti. 

 

- Iš kur yra atsiradęs įsitikinimas, kad sveikas maistas - lygu neskanus maistas? Štai kad ir daržovės, užuot tapusios džiaugsmu ir malonumu, tampa kažkokiu muštru... 

- Mes turime gilias, bet prastas valgymo tradicijas. Visą savo maistą esame linkę labai stipriai apdoroti. Prigaminame daug, tada vėl šildome, kepiname. Priprantame prie tam tikro skonio. Keičiant mitybą pati pirmoji reakcija, ko gera, bus neigiama - neskanu, neįprasta, man to nereikia! Savaitę pasimaitinę sveikai, atrandame tikruosius skonius, nes perdirbto maisto skonis nėra natūralus. Ypač pusfabrikačiuose yra medžiagų, kurios dirbtinai sukuria skonį, jį pastiprina. Netikro skonio, netikro kvapo produktai, paruošti iš prastų ingredientų - nenorime to pripažinti. Sveikos mitybos tema iš tikrųjų yra labai liūdna tema. Beveik visada, kai pasakoju apie nesveiką maistą, žmonės užduoda vieną ir tą patį klausimą: „O ką tada valgyti?“ Labai sunku priimti tai, kad 80 proc. to, kas parduodama prekybos centruose, yra nevalgoma. 

 

- Skamba gana žiauriai. Ką daryti - reikia turėti močiutes, kaime sveikai auginančias daržoves ir vaisius? 

- Močiutės - idealus variantas, bet jeigu tokios galimybės neturime, užtenka parduotuvėje aplenkti tam tikrus skyrius. Pavyzdžiui, skyrius, kur prekiaujama kepiniais iš baltų miltų, su cukrumi ir hidrintais riebalais. Šis medžiagų derinys sukelia ypatingą fizinę ir emocinę priklausomybę. Daugiau lankytis skyriuose, kur parduodami vaisiai, daržovės, kruopos. Pirkti produktus, į kuriuos neprimaišyta, nepridėta visokių priedų. 

 

- Sukritikavote lietuvių mitybos įpročius, kaip atrodome platesniame kontekste? Galvoje turiu prancūzų, italų virtuvę - ten daugybė kepsnių, keptos tešlos produktų. Ir jie maitinasi labai nesveikai? 

- Kritikuotina ne tik lietuvių virtuvė ir mūsų tautiečių maitinimosi įpročiai. Sveikatai nėra palankios visų šalių virtuvės, įsivyravusios per pastaruosius 50 metų. Jeigu atsigręžtume atgal, pasidomėtume, kaip maitinosi mūsų tėvai, seneliai, pamatytume visiškai kitą situaciją: kepama iš viso grūdo miltų, saikingai mėsos, daug augalinio maisto. Naudojame labai daug valyto grūdo (baltų) kvietinių miltų, itin blogai veikiančių mūsų sveikatą, žarnyną. Kviečiai tapo labai modifikuoti, kad būtų atsparesni ligoms, turėtų daugiau glitimo. Glitimas yra medžiaga, kepiniams suteikianti purumo - skanu, tirpsta burnoje! Gamintojams tai gerai, nes daugiau gali parduoti. Jeigu pažiūrėsime į daugelio šalių tradicines virtuves, pamatysime, kad žmonės taip, kaip dabar, praeityje nesimaitino. Jie valgė mažiau, rečiau ir nederino produktų taip, kaip deriname mes. Kiekvienąkart pavalgę dar valgome desertą, užgeriame kava su pienu - gauname tokį mišinį, kurį mūsų organizmui labai sunku suvirškinti. Kalbant vaizdingai, viską, ką valgydami sumaišome į vieną „patiekalą“, mūsų virškinimo sistemai tenka atmaišyti. Virškinimo procesas užtrunka labai ilgai. Imkime kad ir mėsą su garnyru - bulvėmis, makaronais. Mėsa, laukdama savo eilės, kol bus suvirškinta ir skleisdama toksinus, mūsų skrandyje gali „užtrukti“ kelias valandas. Tada jaučiame sunkumą visame kūne. 

 

- Kalbate apie tai, kad pradėjome labai daug valgyti. Ar žmonės, dirbdami laukuose sunkų fizinį darbą valgydavo mažiau? 

- Jie valgydavo rečiau. Esmė yra ne porcijų dydis, bet tai, kad mes užkandžiaujame visą dieną. Nuo ryto iki vakaro ką nors vis kramsnojame. Mūsų virškinimo organai nėra prisitaikę dirbti visą parą. Yra organų - širdis, kepenys, kurie dirba nuolat, bet virškinimo organai visą parą nedirba. Mes juos verčiame dirbti viršvalandžius. Tuomet šie organai tiesiog nusilpsta, tampa labiau pažeidžiami. Dažnas užkandžiavimas nėra palankus sveikatai, geriau valgyti rečiau, bet daugiau. 

 

- Kelis kartus paminėjote mėsą - amžinas klausimas, ar mėsa gerai, ar blogai? Ar į jį yra vienas atsakymas? 

- Dilema iškyla, jeigu kalbame apie etinę reikalo pusę - mėsos valgymą kaip kitos gyvos būtybės žudymą, bet galima į šį reikalą pažiūrėti grynai fiziologiškai. Suvirškinti mėsos baltymą reikalinga labai stipri rūgštis. Daugelio žmonių skrandžio rūgštis šiam darbui dažniausiai yra nepakankamo stiprumo, todėl visiškai suvirškinti mėsos baltymo mes negalime. Suvirškiname apie 40 proc. Visa kita yra atliekos, yrančios mūsų organizme ir jį užteršiančios. Ilgas mėsos buvimas mūsų žarnyne didina toksinių medžiagų išsiskyrimą. Mėsa rūgština organizmą, o rūgščių perteklius yra žalingas, kaupiasi kūne, pažeidžia sąnarius. Visiems patinka kiaulės mėsytė, patinka iš jos pagamintas kotletas, bet dažniausiai nesigiliname, kaip ta kiaulė buvo auginama, kaip ji pavirto kotletu. O turėtume. Moksliškai įrodyta, kad gyvūnai, patekę į skerdyklą, supranta, kas jų laukia. Skerdimo metu išsiskiria streso hormonas kurtizolis, labai stipriai užrūgštinantis gyvulio organizmą. Mėsa, jau savaime būdama rūgščių šaltinis, tampa dar rūgštesnė ir dar labiau užrūgština - tik dabar jau mūsų organizmą. Mėsą valgome tris kartus per dieną ir sakome, kad taip maitinosi mūsų protėviai. Bet jeigu paklaustume savo močiučių, išgirstume, kad tai nėra tiesa - mėsa mūsų protėviams buvo prabangos dalykas, buvo taupoma darbymečiams, šventėms, valgoma porą kartų per savaitę, bet ne per dieną. 

 

- Kokios yra taisyklės, kad pradėtume sveikai maitintis? 

- Visiškai nesvarbu, ar žmogus mėsavalgis, ar vegetaras, ar veganas, pirmoji taisyklė visiems vienoda - atsisakyti nuodų. Pirmiausia, perdirbtų, rafinuotų produktų, cukraus, hidrintų riebalų, baltų kvietinių miltų. Būtina skaityti etiketes ir vengti žodžių „rafinuota“, „valyta“. Taip pat atsisakyti maisto priedų. Maisto priedai nėra maistas, o kai valgome tai, kas nėra maistas, mūsų imuninė sistema į tai reaguoja kaip į nuodą. Tvirtinimas, kad tam tikras maisto priedų kiekis yra saugus, nėra tiesa. Taigi pirmoji taisyklė - rinktis kuo paprastesnį ir natūralesnį maistą. Yra paprastas, bet veiksmingas testas: mums į delną kažkas įdeda gabalėlį kokio nors produkto, jeigu žiūrėdami į jį galime atpažinti, kas čia yra, tai jau neblogai, jeigu negalime atpažinti, geriau tokio produkto vengti. Kai žmogus suvalgo ką nors netinkama, o paskui sako, kad blogai jaučiasi, pykina, tai, žinoma, nėra gerai, bet tai rodo, kad organizmas dar kovoja. Yra žmonių, sakančių, kad gali valgyti viską, vos ne žvyrą... Čia visų blogiausia, nes jų organizmas jau nebekovoja. 

 

- Jūsų pirmoji knyga „Cukraus detoksas“ apie mažesnį cukraus vartojimą. Antroji knyga, kurią rašote, apie emocinį valgymą. Kas tai yra? 

- Emocinis valgymas būna tada, kai valgome ne todėl, kad esame alkani, o dėl kitų priežasčių. Kas tos kitos priežastys, galima kalbėti daug, bet su šia valgymo rūšimi esame susidūrę beveik kiekvienas. Valgome, kai liūdna, kai esame nelaimingi, kai kažko trūksta, dažiausiai - saldžius produktus. Tokiais atvejais sakoma, kad šokoladas neuždavinėja kvailų klausimų, šokoladas viską supranta... Atpažinti emocinį valgymą nėra lengva, bet įmanoma. Kiekvienąkart, kai atsiduriame priešais šaldytuvą ar maisto lėkštę, užduokime sau paprastą klausimą: kodėl aš valgau? Todėl, kad noriu, esu išalkęs, o gal yra kitų priežasčių? 

 

- Kai kada į panašius klausimus turbūt gana nelengva atsakyti? 

- Reikia pradėti. Jeigu meluojame patys sau, neturime šansų to „romano su maistu“ nutraukti. Visos priklausomybės - alkoholis, rūkymas, lošimai, emocinis valgymas - turi tas pačias priežastis: mums kažko trūksta. Kuo greičiau tai atpažinsime, suprasime, ko mums trūksta, tuo lengviau tą ryšį nutrauksime. 

 

Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą

 

Nuotrauka. K. Bondar pataria, kad kartais pakanka pakeisti tik kelis ingredientus, ir maistas jau tampa sveikesnis / asmeninio archyvo nuotr. 

Kristinos Bondar nuotrauka. Jauna moteris pozuoja šviesioje virtuvėje. Ji stovi už aukšto stalo, todėl nuotraukoje matoma nuo juosmens iki viršugalvio. Moters plaukai šviesūs, vidutinio ilgio, lengvai krenta ant pečių. Abejose ausyse ji segi tamsius apvalius kabančius auskarus. Moteris vilki šviesų megztinį, kurio rankoves atsiraitojusi virš alkūnių, bei tamsią prijuostę, kurią užsirišusi per kaklą ir juosmenį. Abi rankas ji ištiesusi į priekį, tarsi rodydama skaitytojui, ką jose laiko. Kairėje rankoje - nedidelis šviesus dubenėlis su kremą primenančiu turiniu, o dešinėje - didžiulis šaukštas ilga rankena, kuriuo kabinama masė. Moteris žvelgia tiesiai į skaitytoją ir plačiai šypsosi. Po jos iškeltomis rankomis, ant stalo, matomi įvairūs virtuvės įrankiai ir maisto produktai - kepimo skarda ir joje esančios apvalios silikoninės keksiukų formelės, šviesios lėkštės, ilgas metalinis šaukštas, citrusiniai vaisiai, į stiklainį pamerktos prieskoninės žolelės ir gražiai sudėlioti, jau iškepti keksiukai. Už moters nugaros matomas visas šviesus virtuvės komplektas - spintelės, viryklė, kriauklė ir įvairūs indai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]