Forumas

Rūta Latinytė, Ryšių su visuomene ekspertė, publicistė

Žodžių paveikslas: aklųjų ir silpnaregių įvaizdis žiniasklaidoje

Yra toks anekdotas: sakoma, kad kai susitinka du žmonės, iš tikro susitinka šeši. Du iš jų yra tai, ką kiekvienas galvoja apie save, du - tai, ką kiekvienas galvoja apie kitą, o likę du - tai, kokie abu yra iš tikrųjų. Įvairios žiniasklaidos priemonės, vadinamos medijomis, į šią kompaniją pridėtų dar daugiau asmenybės įvaizdžių: tai, ką apie kiekvieną skelbia žiniasklaida, ir tai, ką kiekvienas iš jų, perskaitęs ar išgirdęs, suprato ir pagalvojo. Tokiu būdu žiniasklaida, kaip susitikimo su pasauliu tarpininkas, padeda mums pasaulį pažinti, bet tik tokį, kokį jį mums pristato. 

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu, kaip keičiasi šiuolaikinė žiniasklaida, kaip joje atsispindi neįgaliųjų, tarp jų - neregių ir silpnaregių, įvaizdis. Taip pat priminsiu keisčiausius mitus, kaip kartais klaidingai ir net komiškai regintieji įsivaizduoja regos negalią turinčių žmonių gyvenimą. 

Naujoji žiniasklaida - socialinės medijos 

Medijos nuolat keičiasi ir absoliučia XXI a. revoliucija tapo socialiniai tinklai, iš kurių Lietuvoje šiuo metu populiariausi yra „Facebook“ ir „Instagram“. Čia kiekvienas žmogus yra tarsi nuosavo žurnalo leidėjas - pats skelbia naujienas, pasakoja apie save, komentuoja ir stebi kitus, o jei tik nori - draugų rate gali būti tikra įžymybė. Statistikoje jau peržengėme tą ribą, kuomet žmonės apie svarbias naujienas ir įvykius, pavyzdžiui, degančią Paryžiaus švč. Dievo Motinos katedrą, pirmiausia sužino ne iš tradicinių šaltinių kaip radijas, televizija ar laikraščiai, bet iš draugų įspūdžių socialiniuose tinkluose. 

Visuomenės informavimo šaltinių pokytis atnešė ir naujų iššūkių. Dar būdamas gyvas, pasaulyje žymus lenkų kilmės sociologas Zygmundas Baumanas, eidamas 91-uosius metus ir duodamas interviu „El Pais“, apibūdino tai, ką visuomenė pradeda suprasti tik dabar. „Socialinės medijos nemoko mūsų kurti dialogo, nes daug lengviau konfrontacijos išvengti. Dauguma žmonių socialines medijas naudoja ne tam, kad susivienytų ir atvertų platesnius suvokimo horizontus, bet priešingai - tam, kad atribotų savo komforto erdvę, kurioje visi garsai primena jų pačių balso aidą, ir visi vaizdai panašūs į jų pačių atspindį veidrodyje. Socialinė medija yra labai patogi norint kurti malonumą, tačiau tai yra spąstai“, - sakė Z. Baumanas 2016 metais. 

Kitaip tariant, visiems malonu diskutuoti su bendraminčiais ir pamiršti apie kitą egzistuojančią socialinę aplinką. O vis dėlto realybėje tokių kontaktų išvengti nepavyks, jie ištiks netikėtose situacijose tiesiog gatvėje ir minioje. Todėl įprotis užsidaryti atsiliepia visuomenės gebėjimams vystyti dialogą su priešingos nuomonės, kitų pažiūrų ir patirčių asmenų grupėmis bei vieniems kitus suprasti. 

Neįgalieji Lietuvos žiniasklaidoje 

Įdomu pažvelgti, kaip visuomenė iš žiniasklaidos gauna informacijos apie neregius ir silpnaregius. Lietuvos neįgaliųjų forumas ir Lietuvos žurnalistikos centras prieš porą metų inicijavo Simonos Aginskaitės ir Džinos Donauskaitės įgyvendintą žmonių su negalia vaizdavimo viešojoje erdvėje tyrimą. Jis susidėjo iš trijų dalių: žiniasklaidos monitoringo, žurnalistų grupių diskusijų ir publikacijų analizės. Buvo vertinamas žiniasklaidos vaidmuo žmonių su negalia politikoje įvairiais aktualiais pjūviais, o rezultatai atskleidė žiniasklaidos, kaip politinių procesų tarpininkės, vaidmenį. 

Nustatyta, kad publikacijose labiausiai išsiskyrė būtent regėjimo ir psichikos negalios. Tiesa, psichikos negalios dažniau už kitas buvo aprašomos neigiamame kontekste (tokių - beveik 36 proc. straipsnių, kuriuose minima psichikos negalia). O regėjimo negalia dažniausiai vaizduojama išskirtinai teigiamame fone (tokie buvo daugiau kaip 70 proc. visų straipsnių apie regėjimo negalią), o neigiamo konteksto šiai negaliai tenka mažiau nei bet kuriai kitai (tik apie 6 proc.). Tai - gera žinia, tačiau nepaskubėkime džiaugtis. 

Vis dėlto didžiojoje daugumoje (net 70 proc. visų atvejų) stebėtų straipsnių ir reportažų buvo kalbama apie žmones su negalia arba pačią negalią apskritai, neišskiriant jokios neįgalumo rūšies. Pasak tyrėjų, tokia tendencija rodo, kad dominuojantis žmonių su negalia vaizdavimo būdas yra gana paviršutiniškas ir neprisideda prie geresnio visuomenės informavimo apie neįgaliuosius. Visuomenei sunku suprasti, kad tai yra labai kompleksiška ir įvairialypė žmonių grupė. Tokiu būdu neišgirsti lieka ir konkretūs poreikiai bei interesai. 

Klaidingi mitai apie neregius 

Nepažinodami dalies visuomenės narių žmonės linkę prisigalvoti visokių nebūtų mitų. Davidas W. Wannopas, JAV gyvenantis muzikos žurnalistas, talentų prodiuseris ir šou vedėjas, pats būdamas neregys, aprašė dažniausiai pasitaikančius ir jo paties patirtus neteisingus reginčiųjų žmonių įsitikinimus apie neregius. „Tokie nesusipratimai yra plačiai paplitę, kontroversiški ir dažniausiai kyla dėl to, kad regintieji neregius mažai pažįsta, o jų patirtį bando suprasti tiesiog užmerkę akis“, - rašo D. Wannopas. 

Kviečiu pažvelgti į jo išvardintus visuomenėje paplitusius mitus su humoru ir ironija, kaip tai padarė pats Davidas. Galbūt panašių situacijų savo gyvenime būsite patyrę ir jūs ar jūsų artimieji. 

1. Neregiai neva turi geresnę klausą. Tai nėra tiesa - juk nepaisant to, kad klausos pojūčiais tenka pasikliauti dažniau ir susikaupus įsiklausyti, niekas jautresnių ausų nepadovanojo, ir visi įgūdžiai yra asmeninio įdirbio rezultatas. Davidas pasijuokė, kad pats, dirbdamas koncertų šou versle, kur nuolat daug garso, ko gero, prigirdi net ir prasčiau už kitus. 

2. Norint kažką neregiui pasakyti esą reikia kalbėti labai garsiai, kad suprastų, jog į jį kreipiamasi. Sunku paaiškinti, kodėl taip elgiamasi, juk kartais tai net gali atrodyti grubu ir nemandagu... Paradoksalu, kad žmonės tiki, jog neregys išgirs kitame kambaryje nukritusį vandens lašą, bet bijo, kad nepastebės šalia jo kalbančio pašnekovo. 

3. Regintieji mano, kad visi neregiai absoliučiai nieko nemato. Čia nuskriausti lieka visi silpnaregiai, kuriuos neįsigilinusi visuomenė tiesiog pamiršta. Žmonės nežino, kad silpnaregiai geba skaityti stambias raides, mato objektų kontūrus, taip pat - šviesos šaltinį. 

4. Įsitikinimas, kad visi neregiai moka skaityti brailio raštą. Pasaulio neregių ir silpnaregių bendruomenėje, pasak D. Wannopo, yra tam tikra problema, kad ne visi, prarandantys regėjimą, laiku suskumba išmokti alternatyvų raštą. Taip pat audioknygos, kompiuterių galimybės ir net specialios programėlės suteikia daugiau būdų tekstą išklausyti. Tačiau toks „neraštingumas“ nereiškia išsilavinimo spragų - juk neregiai ne tik įgyja vidurinį, aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą, tačiau pasaulyje gausu ir žymių mokslininkų, turinčių regos negalią. 

5. Mitas, kad kalbant su neregiais reikia vengti vaizdą nusakančių žodžių ir posakių. Lietuvių kalboje taip pat tokių turime, pavyzdžiui „žvilgsnis į pasaulį“, „platus akiratis“, „nuleisti akis“ (nusiminti, kuklintis), „neturėti, kur dėti akių“ (susigėsti) ir panašiai. Šie žodžiai ir metaforos tiesiogiai nepasakoja apie regėjimą, bet net ir tiesioginiu atveju („Žiūrėk, mano naujas telefonas!“) užtenka prisiminti, kad, pavyzdžiui, rodomą daiktą tiesiog tereikia paduoti neregiui į rankas. 

6. Manymas, kad neregiai turi magiškų galių. Iš tiesų regėjimo negalią turintys žmonės, kaip rašo D. Wannopas, naudoja paprastas, subtilias ir apgalvotas technikas, padedančias atlikti kasdieninius darbus. Tai - ir savo vietą turintys daiktai, organizaciniai gebėjimai, kiti pojūčiai, kaip antai kvapas ir tekstūra, kurie praverčia, pavyzdžiui, gaminant maistą, ir daug kitų visai nemagiškų dalykų. Regintiesiems tai atrodo neįmanomos užduotys, todėl neregys, gebantis viską daryti pats ir net gaminti maistą, atrodo tikras burtininkas. 

7. Visi neregiai mėgsta muziką ir moka groti. Čia matyt turime padėkoti žymiems muzikantams, pelniusiems tokį įvaizdį visai bendruomenei - operos solistui Andrea Bočeli (Andrea Bocelli), džiazo karaliui Rėjui Čarlsui (Ray Charles) ar populiariajam Stivui Vonderiui (Stevie Wonder). Dirbdamas muzikos industrijoje, neregys prodiuseris D. Wannapas nemato, kaip atrodo pas jį atėję jauni talentai ir ar jie regintys, ar ne - jis klauso jų atlikimo ir yra sutikęs pačių įvairiausių muzikantų, grojančių gerai arba vidutiniškai, visiškai nepriklausomai nuo jų regėjimo. „Statistiškai žvelgiant, visi, ko gero, esame pasiskirstę po lygiai“, - mano jis. 

8. Mitas, kad skaičiuoti žingsnius yra efektyvus būdas keliauti. Galbūt reikėtų pasiūlyti reginčiam dviratininkui surasti draugo namus vien pagal tai, kiek kartų apsisuko jo ratas: visą kelią žiūrėti į padangą ir skaičiuoti. Matyt, kad nepavyks. „Iš tiesų kelią surasti juk padeda ženklai, žymėjimo juostos, pakeliui esantys objektai, medžiai, suoliukai, turėklai, bet ne žingsnių skaičiavimas“, - sutikęs klaidingai įsivaizduojantį žmogų jam aiškina žurnalistas. 

9. Žmonės mano, kad neregiai visą laiką ieško, kaip išgyti. Regintieji nesupranta, kad ten, kur medicina baigiasi, ribotos regos galimybės tampa tapatybės dalimi ir gyvenimo būdu, su kuriuo tiesiog tenka susitaikyti ir atrasti visavertį gyvenimą savaip. 

10. Mitas apie neregius lydinčius šunis vedlius. Nemažai žmonių mano, kad šie keturkojai yra tikra navigacijos enciklopedija, mintinai moka tūkstančius adresų ir gali nuvesti visur, kur paliepsi. Bet iš tiesų toks specialiai treniruotas šuo daugiausiai moka keturias ar šešias papildomas komandas kaip „pirmyn“, „į kairę“, „į dešinę“, „tiesiai“ ar „stop“. Negali šuniui liepti nuvesti iki teatro ir juo pasikliauti, nes jį vis tiek veda žmogus, o ne gyvūnas šeimininką. Pasak D. Wannopo, jis vedlio šuns į namus net ir neįsileistų, nes tai visai nepatiks jo katei, todėl jis mieliau renkasi lazdelę. 

Atsvara - besikeičiantys tradiciniai leidiniai 

Socialinių medijų uždarumo ir klaidingo nesusikalbėjimo pavojaus akivaizdoje būtinybė plėsti visuomenės akiratį ir skatinti dialogą tenka tradicinėms žiniasklaidos priemonėms, ypač spausdintiems periodiniams leidiniams. Jų skaitymo laikas - ilgesnis, jie nepasimeta tarp kasdienybės aktualijų ir gali pakviesti susimąstyti. Toks iš šalies vertinant yra ir žurnalas „Mūsų žodis“, taip pat po truputį besikeičiantis, tačiau darantis tai bendruomenės tempu, pasiūlantis vis naujų temų, naują stilių, atsiveriantis aktyvesniam skaitytojų dalyvavimui ir kartu - platesniam jų ratui. 

Tai - bendruomenę jungiantis leidinys, kalbantis apie bendrus kultūrinius ir socialinius interesus. Iš dalies tokie leidiniai kaip „Mūsų žodis“ yra tam tikra prasme utopinė žiniasklaida, kurioje dėmesys telkiamas ne poppasaulio žvaigždžių spindesiui ir skurdui, ne nusikaltimams ir politinėms batalijoms, tačiau kultūrai, socialinėms problemoms, kovai prieš neteisybę, įkvepiančioms istorijoms ir naudingiems patarimams. Žvelgdama į bendrą visuomenės skaitytojų ratą norėčiau išsakyti lūkestį, kad šis turinys pasklis daug plačiau ir taps plačiai išgirstu žodžiu. 

Kaip galime pakeisti visuomenę? 

Jau minėto žmonių su negalia vaizdavimo viešojoje erdvėje tyrimo išvadose autoriai pateikė rekomendacijas, kaip turėtų keistis žiniasklaida, kad taptų lygiaverte visoms visuomenės grupėms, ir kaip patys neįgaliųjų bendruomenės nariai gali prisidėti prie lygių teisių žiniasklaidos kūrimo. Tai misija, kurios, deja, negali atlikti niekas kitas. Patarimų: tarp bendruomenės narių turėti ekspertų, kurie būtų pasiruošę aktyviai komentuoti įvairius pokyčius plačiajai žiniasklaidai. Taip pat svarbu organizuoti visuomenei atvirus renginius, diskusijas, pristatyti naujoves, kviesti atvykti žurnalistus. Be to, siūlyti pašnekovus ir įdomias istorijas žiniasklaidai gali kiekvienas ir bet kada - tam nebūtina laukti specialios progos, tereikia parašyti laišką redakcijoms. 

Besikeičianti žiniasklaida ir aktyvesnis skaitytojų dalyvavimas yra tinkamas laikas keisti įvaizdį apie regos negalią turinčius žmones, jų gyvenimą, poreikius, pasiekimus. Būtent pokyčių metu išlieka tai, kas geriausia, kas turi ilgalaikę, išliekamąją vertę. O ta vertė visada yra žmonės, jų istorijos, kūriniai, įžvalgos ir patirtis. 

Autorės nuotrauka. Rūta Latinytė. Jauna moteris nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, vos siekia pečius. Rūtos atviros akys žvelgia tiesiai į skaitytoją, ji švelniai šypsosi. Moteris ant kaklo segi nedidelį apvalų papuošalą siaura grandinėle. Ji vilki šviesius taškuotus marškinius su apykakle, ant kurių apsirengusi šviesų švarką. Autorė atrodo pozityvi ir pasitikinti savimi. 

E. Puodžiūnaitės piešiniai. 

„Nestumk“. Nedidelis minimalistinis piešinys. Jame matoma, kaip neregį vaikiną, einantį gatve, iš nugaros pirmyn dešine ranka stumia vyresnis vyras. Neregys užsidėjęs akinius tamsintais stiklais, dešinėje rankoje aukštai iškėlęs laiko baltąją lazdelę. Jis eina pirmyn, tačiau atsilošęs atgal ir atrodo sutrikęs. Už jo einantis ir jį stumiantis vyras vilki tamsų kostiumą ir atrodo ryžtingai. Piešinio antrame plane, tolumoje, stovi gatvės žibintas. 

„Netempk“. Nedidelis piešinys. Jame nupiešti du vyrai. Kairėje pusėje vaizduojamas vyras, dedantis didelį žingsnį pirmyn, plačiai užsimojęs rankomis. Iš paskos kairiąja ranka jis tempia už jo stovintį neregį vyrą. Šis stipriai atsilošęs atgal ir, atrodo, tuoj pargrius, praradęs pusiausvyrą. Neregys kairėje rankoje laiko baltąją lazdelę, o virš jo galvos nupieštas didelis klaustukas, simbolizuojantis nesusipratimą. Antrame piešinio plane matomas lengvasis automobilis.