Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaMarius Pranas Šaliamoras, Architektas, VDA Architektūros katedros vedėjas, profesorius

PIRMIAUSIA, REIKIA KEISTI POŽIŪRĮ

 

Marius Pranas Šaliamoras – architektas, Vilniaus dailės akademijos architektūros katedros vedėjas, profesorius. Pastarąjį dešimtmetį itin aktyviai populiarina universalaus dizaino (toliau – UD) sampratą: skaito paskaitas, pranešimus tiek sprendimus priimančių specialistų ar valdininkų, tiek ir neįgaliųjų auditorijoms. Pranešimą apie UD profesorius skaitė LASS XXX suvažiavime, dalyvavo "Aklo pasimatymo" laidoje "Gold FM" eteryje. Laidos įrašą rasite paspaudę šią nuorodą. 

Universalus dizainas nėra pagrindinis mano darbas ar tyrinėjimų sritis, bet į šią temą daug gilinausi, turėjau galimybę susipažinti su Skandinavijos šalių patirtimi. Projektavimas visiems arba universalus dizainas (angl. "Design for All" arba "Universal design") – europinis terminas, apibūdinantis demokratinės visuomenės principus atitinkančio projektavimo filosofiją, orientuotą į tokius produktų, paslaugų, aplinkos, sistemų ir kitus kūrimo procesus, kad jų sprendimai būtų universaliai pritaikyti naudoti kiek įmanoma didesnei žmonių grupei. Bet tai akademinis apibrėžimas. Kalbant paprastai ir suprantamai, UD yra mąstymo būdas. Vyresni žmonės dar prisimena savo vaikystę: durų skambučiai, elektros jungikliai buvo aukštai, kad nepasiektų vaikai. Dabar skambučiai ir jungikliai montuojami žemai, kad vaikai pasiektų. Niekas lyg ir nepasikeitė išskyrus – požiūrį. 

UD yra suvokimas, kad tik požiūris keičia visuomenę ir aplinką. Šia prasme iškalbingas dar vienas pavyzdys: apie 1950 metus Europa buvo užkimšta automobilių, miestai suskaldyti magistralių. Filosofai, sociologai (suprantama, ne automobilių gamintojai) pradėjo kelti klausimą: ar mūsų miestai skirti gyventi žmonėms, ar automobiliams? Apie 1960 m. susiformavo doktrina, kad miestai skirti, visų pirma, žmonėms. Pradėta mažinti parkavimo vietų skaičių miestų centruose, siaurinti gatves. Rezultatas – iš miestų centrų pradėjo dingti automobiliai, atsirado daugiau gyvybės: kūrėsi kavinukės, smulkus verslas. 

 

Svarbiausia – ne taisyklės 

Yra 7 principai arba tam tikros taisyklės, apibūdinančios UD supratimą. Be abejo, gyvenimas visada yra daugiau nei bet kokios taisyklės. Vis dėlto, jeigu jau kartą buvo parašytos, verta jas prisiminti. Svarbiausias UD principas: projektavimas turi vykti remiantis silpnąja visuomenės grandimi. Tai reiškia, kad jeigu moteris negali atsukti žirnelių stiklainio, tai ne moteris kalta, bet yra blogas dangtelių arba žirnelių gamintojų sprendimas. O jeigu vaikas negali atsukti vaistų buteliuko – tai yra puiku, nes jis ir neturi šito daryti! 

Vienas iš UD principų, kad ta pačia įranga ar aplinka galėtų naudotis visi žmonės. Kažkada "Nokia" pagamino telefoną su didele klaviatūra. Manė, bus patogu senjorams, prasčiau matantiems vartotojams. Deja, greitai įsitikino, kad niekas tų telefonų neperka. Viskas lyg ir gerai, bet žmonės nenori būti išskiriami pagal fizinius požymius – seni, neįgalūs, neįžiūrintys... Visi norime naudotis ta pačia įranga ir aplinka. Dabar taip ir yra: visi turime išmaniuosius telefonus, kiekvienas prisitaikome pagal savo poreikius ar regėjimą ir jais naudojamės. 

UD gerokai praplėtė neįgalumo supratimą. Tam tikrose situacijose dėl nepritaikytos ar blogai pritaikytos aplinkos neįgaliomis gali tapti besilaukiančios moterys, mamos ar tėčiai, vežimėlyje vežantys vaikus ir tuo metu turintys tik vieną laisvą ranką, žmonės, po ligų ar traumų turintys sunkumų judėti. Dažnai pasitaikanti situacija: į šalį atvažiuoja kalbos nemokantis turistas – jis irgi laikinai tampa neįgalus. Neįgalumas nėra tik fizinė būklė, tam tikrose situacijose mes kiekvienas tampame neįgalūs. Toks yra savimi pasirūpinti negalintis vaikas ir senas žmogus, susirgęs ar traumą gavęs jaunuolis. Kitaip sakant, visos mūsų galios anksčiau ar vėliau virsta negaliomis. Sprendimus priimantiems valdininkams, architektams dažnai sakau: "Jeigu negalvojate apie senus tėvus (būkime atviri, senatvė nėra patraukli), tada pagalvokite apie mamą su vežimėliu, apie save su dviračiu ar savo vaiką, važiuojantį riedučiais." 

UD labai glaudžiai susijęs su pasitikėjimu žmogumi. Pačioje paprasčiausioje vadyboje yra efektyvumo sąvoka. Kodėl Vakaruose vadyba efektyvi, o pas mus – ne? Naujausi kompiuteriai, technologijos, o rezultato nepasiekiame. Esmė yra ne priemonės, o santykis su žmogumi. Pasitikėti žmogumi yra tiesiog naudinga. Pasitikėdami nenaudojame daugybės psichologinių žaidimų, papildomų apsidraudimo formų. Prisimenu Nepriklausomybės pradžią, kai naujieji mūsų verslininkai sakydavo, kad užsienio partneriai yra naivūs ir patiklūs lyg kokie triušiai. Deja, daugelio šitaip sakiusių šaunuolių jau seniai nėra versle ar net tarp gyvųjų, o tie "triušiai" sėkmingai dirba iki šiol. Padaryti versliuką ir dingti – ne išeitis. Praktika rodo, kad turtą ir ramybę atneša tik ramus, pastovus darbas. Vis dėlto greičiausiai naują neįgalumo, o kartu ir UD sampratą įsisavino kaip tik verslininkai – prekybininkai. Prekybos centruose labai greitai neliko slenksčių, atsirado automatiškai atsidarančios durys, vaikų žaidimo kambariai, poilsio kampeliai. Statistika rodo, kad įgyvendinus UD principus, prekybininkų apyvarta padidėja iki 40 proc. 

Supratus, kur yra nauda, išlošia visa visuomenė. Atskiri liftai, įėjimai ir išėjimai sveikiesiems ir neįgaliesiems – gal geriau ir pigiau turėti vieną liftą ar vieną įėjimą visiems? Yra ir bus žmonių (aklieji, judantys vežimėliuose), kuriems reikia tam tikro aplinkos pritaikymo ar pagalbininko. Vadovaudamiesi vien UD principais, čia neišsiversime, bet didžiajai daliai pakaktų patogesnio projektavimo ar patogesnio būsto. Švedai ir norvegai kalba apie tai, kad jeigu jie daug sutaupo projektuodami, tai paskui daug išleidžia, kai žmogui kas nors atsitinka. Dabar ten vyksta diskusija, ar reikia dviejų aukštų namuose lifto. Matyt, kad reikia. Papildomos išlaidos, brangu – taip, bet paradoksas yra tai, kad tuomet, kai žmogus valdžiai ima kainuoti pigiai, prasideda pigūs sprendimai, o rezultatas toks, kad jais niekas nebūna patenkintas. Lietuvoje irgi nuolat girdime: tas ar anas, sprendimas brangus, viskas brangsta... Tokiais atvejais visada sakau: "Gerai kad brangsta, nerasime nė vienos šalies, kuri yra pigi ir kurioje žmogui būtų gera gyventi". Žmogus valdžiai visada turi kainuoti brangiai. 

  Parašas po straipsniu

UD ir Lietuva 

Tradiciškai teigiama, kad UD idėja subrendo po Vietnamo karo. Buvo daug jaunų aktyvių žmonių, reikėjo spręsti jų įtrauktumo į visuomenę klausimą. Lietuva su UD labiau susidūrė įstojusi į Europos Sąjungą, nes pasirašė atitinkamus dokumentus. Gal kai kada net pati nežinodama, ką pasirašė, bet šiuo atveju visiems nuo to tik geriau. Mentalitetas, kultūrinės nuostatos labai greitai nesikeičia, visuomenė prie naujų dalykų turi priprasti. Didžiausia Lietuvos bėda – tam tikri pokyčių vajai: imam ir darom, o jeigu dar gauname iš ES pinigų, kuriuos reikia būtinai įsisavinti, tada jau sukamės... Kai kada reikia nuoseklesnio, gal kiek ilgesnio, bet nuolatinio darbo. Lietuvoje labiausiai trūksta ne pinigų, o politinės valios ir išmintingų sprendimų. Antai, Skandinavijos šalyse namai renovuojami kvartalais, rajonais. Pas mus vienas namas renovuotas, kitas – ne. Kad ir kiek pinigų skiriame renovacijai, judėti ir gyventi tokiame mikrorajone ar kvartale vis tiek nepatogu. Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris širdyje UD nuostatoms nepritartų. Užkietėję statybininkai padejuoja, kad statyti ar renovuoti kokybiškai brangu, tačiau skandinavų skaičiavimai rodo, kad kokybiška statyba – liftų, visiems patogių įėjimų įrengimas, aplinkos sutvarkymas – statinio kainą padidina apytiksliai 5 proc., bet gyvenimo kokybę turime visai kitą. 

Vis dar tenka išgirsti, kad tas ar anas neįgaliesiems reikalingas sprendimas nedera su bendra statinio ar viešosios erdvės dizaino koncepcija. O čia jau meistrystės reikalas. Jeigu parke lankytojai vaikšto per žolę, o ne tam skirtais takais, kalti ne lankytojai, o blogai suprojektuotas parkas. Galima suprojektuoti taip, kad eiti per žolę nekiltų noras arba tiesiog tai daryti būtų neįmanoma. Jeigu stiklo sienos nenorime gadinti klijuodami tamsią perspėjamąją juostą, galime rasti daugybę kitokių būdų, kaip žmogų perspėti, kad čia stiklinė siena. Kažkurioje šalyje mačiau tam reikalui skirtą juostą, išpieštą vingriais arabiškais ornamentais. Paaiškėjo, kad tai visai ne ornamentai, bet arabiški rašmenys ir jais užrašyta sena arabų išmintis. 

Kokie gerieji UD pavyzdžiai Lietuvoje? Nenorėčiau užsiiminėti reklama, bet viešosios erdvės gerokai pagerėjusios. Daug mažiau esame nuveikę ten, kur yra sovietmečio palikimas. Štai, pavyzdžiui, švedai įvedė praktiką tam tikru spinduliu sutvarkyti teritoriją aplink stotelę. Artėjant prie miesto centro, stotelių daugėja, teritorija tampa patogesnė. Bėda ta, kad mūsų šalyje atskiri objektai nesujungiami į bendrą visumą, o juos sujungus, būtų gerinama ne tik mūsų pačių gyvenimo kokybė, bet ir skatinamas turizmas. Informacija apie šalies infrastruktūrą yra tinklapiuose, ją mato viso pasaulio turistai: kur gali pasistatyti automobilį ar pervystyti kūdikį. Nuo tokių, atrodytų paprastų, dalykų didėja ne tik šalies patrauklumas, bet ir jos biudžetas. 

Sulaukiu klausimų, ar skiriasi požiūris į žmogų, o kartu ir į UD, sostinėje ir vadinamojoje provincijoje? Viskas priklauso nuo šeimininkų, nuo asmenybių. Lietuvoje labai daug šviesių žmonių. Prasčiau ten, kur išlikusios archajiškesnės bendruomenės, yra susidarę klanai ar draugų būreliai – ten naujos idėjos sunkiau skinasi kelią. Bandoma gauti, įsisavinti, turėti, o ne daryti. Daug teigiamų pokyčių įneša į tokias bendruomenes grįžę emigrantai. Gyvendami Vakarų šalyse, jie perima ir šių šalių požiūrį į žmogų, jį supančią aplinką. 

 

Autoriaus nuotrauka: Marius Pranas Šaliamoras. Vyras vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu, žvilgsnis nukreiptas pirmyn. Vyro plaukai žilstelėję, trumpi, jis užsidėjęs akinius siaurais rėmeliais, atrodo susikaupęs. Vyras vilki languotus marškinius. 

Nuotrauka: Lietuvoje daugėja gerųjų UD pavyzdžių liudijančių, kad daug kas priklauso ne nuo priimtų įstatymų, o nuo požiūrio į žmogų / Fabijoniškių baseinas. G. Čingaitės–Kiznienės nuotr. 

Nuotraukoje – lauko aikštė prieš pastatą ir pats baseino pastatas. Pirmajame plane – nedidelėmis, skirtingų faktūrų plytelėmis grįsta erdvi aikštė. Jos centre pasodintas nedidelis medis, aplink jį įrengta nemažai suoliukų atsisėsti. Taip pat aikštėje matomos šiukšliadėžės, atramos dviračiams pastatyti. Ant šaligatvių matoma iškilios dangos juosta, gelbėjanti regos negalią turintiems žmonėms. Aikštėje ant suoliukų sėdi keletas žmonių, dar keli stovi. Už aikštės ribų žaliuoja pieva, kairėje nuotraukos pusėje matomi aukšti, maždaug septynių metrų aukščio, stulpai, ant kurių plevėsuoja pakabintos vėliavos. Aikštės gale stovi dviejų aukštų baseino pastatas. Jis stačiakampio formos, mūrinis, su dideliais stikliniais langais nuo pat žemės iki stogo. Už baseino, tolumoje, stovi aukšti daugiabučiai gyvenamieji namai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]