Laiko juosta

Tūkstantis akinių Lietuvai iš Japonijos 

Japonijos Tohoku Fukushi LIONS klubo atstovai į Lietuvą atvežė labdarą – tūkstantį akinių suaugusiems ir vaikams. Bendradarbiaujant su Lietuvos LIONS klubų asociacija, šią dovaną mielai sutiko priimti ir pagal poreikį paskirstyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). 

Tai pirmasis šio Japonijos LIONS klubo labdaros projektas užsienyje. Japonijos ambasadoje Vilniuje surengta labdaros perdavimo ceremonija vyko jaukiai ir šiltai. Viena iš Japonijos LIONS klubo narių, akių ligų gydytoja Keiko Yamaguchi papasakojo, kad sumanymas kilo iš rūpesčio, jog pasaulyje gimsta vis daugiau vaikų su regėjimo negalia. Taip yra dėl to, kad daugėja neišnešiotų kūdikių, o regos sistemai susiformuoti reikia mažiausiai 36 nėštumo savaičių. "Populiariausios akių ligos ir Japonijoje, ir pasaulyje – glaukoma, katarakta ir diabeto sukeliami regėjimo sutrikimai. Tikiuosi, kad šie dovanojami akiniai padės regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms, ypač vaikams", – perduodama labdarą sakė daktarė K. Yamaguchi. 

Tūkstantį akinių Lietuvai supakavo negalią turintys japonų jaunuoliai. Gydytoja K. Yamaguchi pasakojo, kad dėl visuomenės požiūrio Japonijoje žmonėms su negalia sunku rasti darbo, tad įdarbindama juos šiam projektui – tvarkingai supakuoti tūkstantį akinių – ji džiaugiasi galėdama integruoti neįgalius jaunuolius ir leisti jiems užsidirbti. 

Lietuva labdarai pasirinkta dėl ilgametės Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki draugystės su šio Japonijos LIONS klubo atstovu, universiteto profesoriumi Yoshio Kusama. Šis pasakojo, kad Tohoku Fukushi LIONS klubas vienija 51 narį – universiteto profesorius, docentus, lektorius ir kitus darbuotojus. Jis pats vadovauja universiteto Socialinio poveikio ir regioninio bendradarbiavimo centrui, tyrinėja vaikų socialinės apsaugos sritį ir dėsto šią discipliną universitete. Kai Lietuvos LIONS klubų gubernatorius Almantas Pėstininkas Japonijos kolegoms papasakojo apie LIONS judėjimo raidą Lietuvoje, svečiams padarė didelį įspūdį, kad iš 670–ies LIONS klubų narių Lietuvoje net 44 proc. sudaro moterys. 

LASS, vienijančios apie 7000 narių, atstovė Audronė Jozėnaitė pasakojo, kad su kolegomis iš Japonijos susitinka kas ketverius metus, nes abiejų šalių organizacijos yra Pasaulio aklųjų sąjungos narės. Ji prisiminė bene didžiausią bendrą įvykį, kai 2015 metais Lietuvoje vyko japonų neregių esperantininkų suvažiavimas, labiau suartinęs abiejų šalių žmones su regėjimo negalia. "Galiu užtikrinti, rasime patikimą būdą, kad šie akiniai pasiektų žmones, kuriems jų reikia, visoje Lietuvoje. Neabejoju, kad Japonijos aklųjų sąjunga ir mes turime daug bendro. Mes visi vykdome Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Turiu pripažinti, kad Japonija yra pažengusi žymiai toliau ją įgyvendinant negu Lietuva, taip pat yra daugiau pasiekusi medicinos srityje. Vienas labiausiai stebinančių dalykų – kaip Japonijoje pritaikyta aplinka neregiams. Nepaisant to, mes irgi stengiamės neatsilikti. Tad tikiuosi glaudžių ryšių ir geros patirties perdavimo ir ateityje", – sakė A. Jozėnaitė. 

Labdaros perdavimo ceremonijos metu visos šalys atėjo su gausiomis dovanomis – Lietuvos LIONS klubų asociacijos valdybos nariai Audronė Balčiūnienė, Jolanta Gulbinienė, Andrius Stasiukynas, Virginijus Jasaitis Japonijos svečiams įteikė Lietuvą reprezentuojančių dovanų – istoriją turinčių lininių staltiesių, lietuviško šokolado. A. Juozėnaitė dovanojo LASS bendruomenės narių pagamintų puodelių su brailio rašto užrašais. 

Vilma Venskutonytė 

Nuotrauka: Lietuvos žmonėms su regėjimo negalia Japonijos ambasadoje Vilniuje perduota labdara – tūkstantis akinių / Japonijos ambasados nuotr. 

Nuotraukoje – šeši žmonės, stovintys išsirikiavę puslankiu erdvioje šviesioje salėje. Patalpos langai dideli, juos dengia ilgos peršviečiamos užuolaidos. Netoli langų stovi juodas fortepijonas, dešinėje nuotraukos pusėje matomas ant sienos pakabintas paveikslas su japoniškais raštais, o už žmonių nugarų – kelios šviesios kolonos. Pačiame nuotraukos centre stovi du vyrai – japonas ir lietuvis, abejomis rankomis laikantys padėklą su supakuotais akiniais. Vyrai šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją, atrodo linksmi. Jie vilki tamsius kostiumus ir ryši kaklaraiščius. Už jų stovi dvi moterys – japonė ir lietuvė. Japonė vilki ilgą margą suknelę, o lietuvė – tamsų švarką, tamsią palaidinę ir šviesų sijoną. Už jų stovi dar vienas japonas, apsirengęs kostiumu, šalia jo – japonė, beveik visa pasislėpusi už priešais ją stovinčios moters. Žmonės atrodo gerai nusiteikę. 

PAMATYTI NEMATOMĄ 

Rugsėjo 20 d. Lietuvoje vyks režisieriaus Igno Jonyno filmo "Nematoma" premjera. Net iki rugsėjo 26 d. Kaune "Forum Cinemas" Akropolyje bus rodomi specialūs šio filmo seansai su garsiniu vaizdavimu! Apie tokius seansus Vilniuje bus paskelbta netrukus (daugiau informacijos ieškokite filmo "Nematoma" feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/nematomathefilm/). 

Drauge su Latvijos, Ukrainos ir Ispanijos kino kūrėjais statyto filmo siužetas sukasi apie Karpatuose dienas leidžiantį Joną (akt. Dainius Kazlauskas), kurį slegia rutina, praeities šešėliai ir amžiaus krizė. Vyras gali užsimiršti tik šokdamas, o vis labiau slegianti emocinė duobė paskatina jį imtis desperatiškų veiksmų, kad pakeistų situaciją. Sanatorijos šokiuose pastebėtas prodiuserių, Jonas kviečiamas dalyvauti TV šokių projekte Lietuvoje. Drauge su porininke, šokėja Saule (akt. Paulina Taujanskaitė) jiedu netrunka tapti daugiausiai dėmesio sulaukiančia televizijos projekto pora. Bet netrukus iš kalėjimo paleidžiamas senas Jono priešas – Vytas (akt. Darius Bagdžiūnas). Draskomas prieštaringų jausmų, buvęs kalinys sprendžia dilemą – visuomenei įrodyti savo tiesą, ar imtis keršto Jonui? 

Su filosofu Kristupu Saboliumi antrąsyk rašęs filmo scenarijų, režisierius tikina, jog "neo–noir" estetikos "Nematoma" prabyla apie įvairias aklumo formas šiandienos pasaulyje, kuris tarsi iškelia reikalavimą viską pamatyti ir visada būti matomu, o filmo istorijoje persipina nusikaltimo ir tiesos regimybės temos. 

Redakcijos inf. 

Nuotrauka: Filmo "Nematoma" kūrėjų nuotr. 

Sustabdytame filmo kadre per pievą bėga du vyrai. Pirmojo veide matyti įtampa, kumščiai sugniaužti, šlapi balti marškiniai prilipę prie kūno. Iš paskos bėgantis antrasis vyras dėvi tamsius rūbus ir tamsią kepurę, dešinėje jo rankoje – pistoletas. Įdėmus ginkluoto vyriškio žvilgsnis nukreiptas į priekyje bėgantį baltmarškinį, lūpos praviros, tarsi kažką sakytų ar šauktų. Tolumoje matyti lapuočių miškas. 

"Mane veža" – kas liko už kadro 

Rugsėjo 7 dieną visoje Lietuvoje praskriejo unikali motociklininkų, neregių ir silpnaregių akcija "Mane veža". Trečią kartą vykstančiame (ir jau tarptautiniame!) renginyje Lietuvoje motociklais važinėjosi net 200 dalyvių, Latvijoje – dar 100. Vilniuje ir Kaune ekipažai rinkosi bendram pasivažinėjimui, o Aukštaitijoje ir Žemaitijoje važinėjosi individualiai. Šiais metais akcijos organizatoriai nusprendė prisidėti prie Baltijos kelio jubiliejaus minėjimo – keturi ekipažai, vadovaujami Liudo Bradausko, pakartojo žymųjį maršrutą iki pat Latvijos sienos. 

Turbūt nei vienam dalyviui nebūtina priminti, kur jie dalyvavo – nebūtini ir detalūs faktai. Visa "Mane veža" patirtis lieka širdyje labai ilgam, turbūt – ir visam gyvenimui. Tad šį kartą dalinuosi asmenine organizavimo duona. 

Registracija paleista, ieškomi rėmėjai, motyvuojami dalyviai. Praėjus daugmaž savaitei kiekvienais metais suvirpu užduodama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai svarbiausią klausimą: kiek jau yra keleivių? Šįmet pamenu tą stingdantį, bet ir sprogdinantį atsakymą – 93! Stingdantį, nes tuo metu yra "tik" 40 vairuotojų – iš kur rasti dar? Sprogdinantį, nes mūsų bus tiek daug! Neabejojau – kad ir kaip bus nelengva rasti visus vežėjus, vis tiek tai padarysime! Vairuotojų surinkome pakankamai, tačiau iki akcijos dienos buvo visaip... Todėl būtina turėti kelis atsarginius planus. 

Kai ekipažai suskirstyti, prasideda dar vienas etapas. Atsisakyti dalyvauti yra suprantama (gyvenimo nesuplanuosi), bet tai bene sunkiausia organizatoriams. Kaip iš naujo suderinti ekipažus? Juk sugriūva dalyvių suskirstymas ne tik pagal miestus, bet ir pagal svorio kategorijas. Tokių "taisytinų" ekipažų kasmet būna apie 15–20. Tuomet reikia skubaus plano B. Jam "neišdegus" – ir plano C. 

Šiais metais vienas iš tokių planų buvo ir bene pats įspūdingiausias akcijos akcentas – tai senojo, tikrojo Dakaro ralio "Africa Eco Race" ir ateinančių metų dalyvio Saudo Arabijoje Tomo Jančio atvejis. Lenktynininkas dar išvakarėse pranešė, kad nespės pasiimti savo keleivės – per naktį skuba grįžti iš Vokietijos. Skubiai galvojame, ką daryti ir sutarėme, kad jo keleivę pavėžinsime kitą dieną, o jis prisijungs prie mūsų pakeliui, degalinėje. Planas pavyko. Maršruto tikslo vietoje Tomas pavėžino visus norinčius savo "dakariniu" motociklu – buvo nuostabu stebėti keleivių reakcijas! 

Planas B pavyko ir su "1000 vilties kilometrų" organizatoriumi Eriku Gembickiu – jis ne tik išvakarėse sutiko vežti už save gerokai aukštesnį fotografą, bet ir išrūpino, kas iš Kauno parvarys rėmėjų skirtą "Royal Enfield" motociklą. Pirmą valandą nakties, esant 9 laipsniams (lekiant motociklu neapsiverčia liežuvis sakyti "šilumos"), šią misiją atliko Martynas Kaupys. Ir jau kitą rytą Vilniuje pavėžėjo Vilių, kuriam – sužinojau tik vėlyvą pentadienio naktį – nepaskambino paskirtas motociklininkas. Deja, tokių irgi būna... Jie ne tik nuliūdina keleivius, bet ir spalvina "Mane veža" reputaciją netinkama spalva. 

Motociklizmas – platus reiškinys, grubiai skirstomas pagal motociklo tipą. Turime baikerių, dažniausiai su čoperiais, boberiais, kruizeriais; turime greičio mėgėjų, kurie važinėja sportinėmis "britvomis"; motokroso sportininkų, lakstančių aptvertoje smėlio trasoje su kalnais ir įspūdingai atliekančių aukštus šuolius. Dar turime enduristų, kuriems, taigi ir man, pelkės, upeliai, rąstai, smėlis ir visos galimos gamtos kliūtys yra palaima. Enduro tipo motociklai dažniausiai neskirti vežti keleiviams. Todėl aš pati ("batsiuvys be batų"!) tik vėlyvą vakarą prieš pat akciją pasiėmiau motociklą, kurį suteikė akcijos rėmėjai "Motorider.lt", o iš parduotuvės "Motoday" pasiskolinau gatvės eismui skirtą šalmą (miške važinėjame kitokiais). Bet gavau "cafe racer" motociklą! O jis man, enduristei, jau beveik kaip "britva" – negali normaliai sėdėti, tenka beveik gulti ant bako. Tad akcijos dieną ieškojau, kas galėtų susikeisti motociklais, kad pavėžinčiau savo keleivį Alvydą... Iškvepiu. Radau. 

Kol verda mintys, kaip užbaigti akcijos darbus, kurių dar – kelioms savaitėms, dalyvių įspūdžiai plūste plūsta "Mane veža" feisbuko grupėje. Motociklininkas Mantas Mažuolis: "Su Laura susitikome laiku. Pravedžiau jai trumpą instrukciją, kaip važiuosim, kaip reikia laikytis, dar papasakojau apie šį bei tą. Ji įdėmiai klausėsi ir stengėsi viską atsiminti. Kartu "prasukome" 130–140 km. Man tai buvo įdomi ir nauja gyvenimiška patirtis, o mano keleivei dar vienas nuotykis ir nauji pojūčiai lenkiant vėją. Namo grįžau laimingas, jog aš ir mano motociklas galėjome prisidėti prie to, kad kažkam diena tapo gražesnė. Kai paklausiau Lauros, ar kitais metais dalyvaus, atsakė, kad jau šiandien dalyvauja kitais metais. Aš irgi dalyvausiu. Ir jums, kas turit motociklus, rekomenduoju prisidėti. Gal viso pasaulio per dieną ir nepakeisim, bet dievaži, reik pabandyt." 

Pabandykim ir kitąmet! 

Aldona Juozaitytė–Pieva 

Nuotrauka: Kasmet akcijos "Mane veža" dalyvių gretos pilnėja / V. Juozaičio nuotr. 

Grupė motociklininkų (visi su keleiviais) pasiruošę startuoti. Visi jau sėdi ant motociklų, dėvi tamsias pirštines ir striukes bei šalmus, tik motociklininkų pėdos dar remiasi į šaligatvio grindinį. Poros motociklininkų šalmų antveidžiai pakelti, matyti susikaupę veidai. Pirmajame nuotraukos plane – trys ekipažai, tačiau jų yra kur kas daugiau (suskaičiuoti sunku, kadangi tolesnis vaizdas išsilieja). Nuotrauka daryta mieste – tolimajame plane matyti pastatų kontūrai, besirikiuojantys apšvietimo stulpai ir žaliuojantys lapuočiai medžiai.