Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Apie susikalbėjimą, debesis ir mus pačius

Parašas po straipsniu

Tokio sujudimo, tiek šurmulio ir triukšmo, kiek jo buvo paskutinę birželio savaitę, per savo keturias dešimtis metų "Zelva" nematė ir negirdėjo. Vieniems jis tiko ir patiko, kitiems - ne visai, bent iš pradžių, bet veiklos ir įspūdžių užteko visiems! Tuojau po Joninių "Zelvoje" prasidėjo dvi stovyklos - aklųjų ir silpnaregių komunikacijos stovykla "Susikalbėjimo menas" ir muzikanto Kęstučio Kaupo vadovaujama "Debesų pieva". Kodėl abi stovyklos vyko tuo pačiu metu ir toje pačioje erdvėje - apie tai vėliau. 

"Susikalbėjimo meno" organizatorė ir vadovė Lina Puodžiūnienė pasakoja, kad ši stovykla yra logiškas "Kūno kalbos" stovyklų tęsinys. "Anose stovyklose daugiau dėmesio skyrėme kūno kalbai - laikysenai, gestams, šitoje - kūno kalbos elementų taip pat bus, bet bus ir psichologijos, bendravimo, įvairių socialinių situacijų aptarimo, susitikimų su "Debesų pievos" dalyviais, - sakė ji. - Trys žmonės apskritai pirmą kartą iš namų be artimųjų globos išvyko ilgesniam laikui. Jiems ši stovykla tapo nemažu iššūkiu!" 

Stovyklos programa buvo įvairi ir truko nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro. Su dalyviais bendravo dizainerė Rugilė Gumuliauskaitė, "Pojūčių teatro" režisierė Karolina Žernytė, psichologė Virginija Mikėnienė, lektorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Adrija Čepaitė, tiflopedagogė Jūratė Jakštienė. Išskirtinis šios stovyklos bruožas buvo tai, kad kiekvienas jos dalyvis turėjo po "Debesų pievos" savanorį. Kiekvieną dieną savanoriai keisdavosi - rinkdavosi naują neregį, taigi bendravimo - kasdien su naujais žmonėmis - užteko visiems. Beje, beveik visuotinu dalyvių neregių sutarimu, tokių nuoširdžių ir geranoriškų savanorių jokioje kitoje stovykloje ar renginyje jiems netekę sutikti. 

 

Mažinti įsivaizduojamus skirtumus 

Stovyklos veikla prasidėjo pokalbiu apie madą ir stilių. Dizainerė R. Gumuliauskaitė "Mūsų žodžio" skaitytojams jau pažįstama. 2017 m. ji parengė daug dėmesio sulaukusį reljefinį mados katalogą, nuolat susitinka ir bendrauja su neregiais. Dizainerė atvyko ir į "Zelvą". Stovyklos dalyviams ji pristatė naują - antrąjį reljefinį mados katalogą. Jis kol kas dar rengiamas, Lietuvos bibliotekas, mada besidominčius neregius jis turėtų pasiekti vasaros pabaigoje. "Pirmasis katalogas buvo apie mano pačios sukurtą kolekciją, - pasakojo R. Gumuliauskaitė, - antrajame aptariami bendresni stiliaus dalykai. Jį rengiant naudota daugiau ir įvairesnių technologijų." 

"Niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo konfliktų, nuo situacijų, kada esame užsipuolami, apšaukiami, - sakė beveik dvi dienas su stovyklos dalyviais praleidusi psichologė Virginija Mikėnienė, - analizavome, dalijomės patirtimi, kodėl šitokios situacijos atsiranda, kaip į jas papuolus išvengti konflikto. Daugelis konfliktinių situacijų kyla dėl žmonių turimų išankstinių nuostatų, dėl įsivaizduojamų skirtumų, o skirtumai kyla iš nežinojimo. Dažnai teigiama, kad regintieji neregių atžvilgiu turi išankstinių nuostatų, bet jų turi ir aklieji, silpnaregiai. Apie tai irgi daug kalbėjome, diskutavome." 

"Pagal pradinį sumanymą, - sakė L. Puodžiūnienė, - stovykloje kvietėme dalyvauti 10 nelabai aktyvių, socialinius įgūdžius norinčių pagerinti neregių. Tačiau sumanymą šiek tiek pakoregavome ir pakvietėme dar penkis, galinčius būti pavyzdžiais jaunesniems ir ne tokiems drąsiems likimo draugams." Taip stovykloje atsirado puikiai bendraujantis ir gerų socialinių įgūdžių turintis Justinas Kilčiauskas, maratonus bėganti Aušra Garunkšnytė, šokantis, keliaujantis Marius Maželis, regėjimo negalią turintis kunigas Ramutis Janšauskas. Šie žmones iš tikrųjų tapo tam tikru įkvėpimu jaunesniems, nedrąsesniems, labiau užsidariusiems. Justinas visus stebino savo humoro jausmu, programavimo žiniomis, Aušra kas rytą bėgiojo krosus, Marius tiesiog bendravo. Su kunigu Ramučiu pakalbėti norėjo ne tik stovyklos dalyviai aklieji, bet ir savanoriai. "Ką gyvenime veikiu - tvarkau žmonių "facebook'us", - juokavo Ramutis. Ir iškart pridūrė: "Nemanau, kad kažką tvarkau. Kai kada reikia žmogų tiesiog išklausyti, išgirsti. Stovykloje greičiau dalinuosi tuo, ką esu gavęs pats, nei mokau. Neafišuoju, neprisistatinėju, kad esu kunigas, bet žmonės sužino, prašo asmeninių pokalbių." 

Kunigas primena jau senoves graikų filosofų žinotą, bet nuolat pamirštamą nuostatą - neprarasti gebėjimo klausti ir stebėtis šiuo pasauliu. "Vaikai moka stebėtis, jie yra atviri. Būti vaiku - nereiškia būti infantilu. Iš jų sklinda besąlygiškas pasitikėjimas Dievu, jo sukurtu pasauliu. Pasitikėjimas be šalto apskaičiavimo, buhalterijos. Dėliojame skaičiukus, manome, kad daug žinome, bet iš tikrųjų žinome labai mažai. Filosofija yra išminties meilė, o filosofuoti, reiškia klausti ir nuolat stebėtis", - svarsto Ramutis. Stovyklos dalyviai ne tik klausėsi, bet ir klausinėjo. Ar stebėjosi - gal ne visi, bet tokių tikrai buvo. 

Su kunigu R. Janšausku galima daug ir ilgai kalbėti apie žmogaus santykį su Dievu, su kitu žmogumi, su pačiu savimi, apie šių dienų bažnyčią. "Bažnyčia turi būti tarsi karo lauko ligoninė, - sako kunigas Ramutis, - popiežius Pranciškus irgi kalba apie tai, kad kunigai turi išeiti iš zakristijų, eiti ten, kur žmonėms reikia pagalbos." Į klausimą, ar gali neregys rasti savo vietą kunigų bendruomenėje, R. Janšauskas atsako nedvejodamas: "Turėjau regėjimo problemų jau stodamas į seminariją, nors dar šiek tiek mačiau. Turiu savo nišą - tai klausykla. Galiu garantuoti visišką einančių išpažinties anonimiškumą (juokiasi). Tam tikro nepatogumo dėl regėjimo yra, diskriminacijos - ne." 

 

Visi labai skirtingi 

O dabar šiek tiek apie pirmąjį dalyvių dešimtuką. Glorija - moksleivė, mokosi Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). "Mūsų žodis" jau spausdino dvi jos fantastinės apysakos apie Timą ir Lėją ištraukas. Turi parašiusi dar dvi apysakas - šįkart ne fantastines. Vis dėlto fantastika yra Glorijos "arkliukas", bet ypač, anot jos pačios, mėgstanti skaityti apie visokius demonus ir vampyrus: perskaitė visas Stephanie Meyer "Saulėlydžio" serijos knygas, gerai žino "Vampyro dienoraščio" serialo istorijas. Glorija neslepia, tiek literatūroje, tiek ir gyvenime jai aktualios psichologinės - depresijos, vienatvės - temos. Aplinkui daug tamsių spalvų, stengiasi jas išlieti rašydama, kad neliktų tikrovėje. 

Evelina gyvena ir mokosi Klaipėdoje, bendrojo ugdymo mokykloje. Po pamokų lanko Regos ugdymo centrą, jame dainuoja, mokosi dirbti su kompiuteriu. Evelina sako atvirai: kalbėtis, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis jai nėra lengva, todėl tokio bendravimo neieškanti ar tiesiog vengianti. Nemažas pasiekimas buvo jau tai, kad mergina apskritai sutiko bendrauti su "Mūsų žodžiu", papasakoti apie save. Antra vertus, kai reikia, Evelina turi drąsos ginti savo nuomonę, išeiti prieš publiką. Didžiojoje "Debesų pievos" palapinėje, kur visą dieną vykdavo paskaitos, pokalbiai, vakarais būdavo rengiamos muzikines meditacijos. Vieną vakarą, kaip įvadas į tokią meditaciją, palapinėje suskambo mąslus, skaidrus Evelinos balsas. "Prieš eidama į sceną jaudinuosi visada, kai pradedu dainuoti, jaudulys išnyksta, o po koncerto jaučiuosi tarsi būtų ištekėjusi visa energija", - pasakojo Evelina. 

Ji yra dalyvavusi Klaipėdos RUC rengiamose vasaros stovyklose, todėl pati stovyklos forma jai nekėlė didelio rūpesčio. Didesnis iššūkis buvo nepažįstami žmonės, svetima aplinka. Mergina pirmą kartą savarankiškai keliavo viešuoju transportu. Atrodo, pirmas blynas neprisvilo, Evelina liko patenkinta aplinka, žmonėmis, bendravimu. 

Broliai Paulius ir Vytautas šiais metais baigė LASUC'ą. Iki šiol juos daugelis vis painioja, todėl, kaip patys juokauja, studijuoti nusprendė skirtinguose universitetuose, bet vis tiek įstojo į tą patį - Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Broliai domisi programavimu, informatika, tad ir specialybes pasirinko atitinkamas. 

Edvinas turi ne tik regos, bet ir judėjimo negalią. Su mama ir močiute gyvena kaime Ignalinos rajone. Dienas leidžia klausydamasis knygų, muzikos, televizoriaus, kaip pats sako, pamaklinėdamas po kiemą. Draugai pasiima į kalvę, čia Edvinas susipažįsta su menine kalvyste, jau ir pats atlieka tam tikrus darbus - kur reikia pakala, palygina. "Stovykla man buvo tarsi asmeninis iššūkis, - jai pasibaigus sakė Edvinas, - sutikau įvairių žmonių. Man reikėjo prisitaikyti prie jų, jiems - prie manęs. Gaila, viskas truko labai trumpai - tik savaitę. Nespėjai susipažinti, įsitraukti į veiklą, o jau reikia atsisveikinti." 

Edvinui labai svarbus yra brailio raštas, nuolat prašo, kad juo būtų leidžiama daugiau leidinių. Sakosi, pats ieškotų tokiems leidiniams rėmimo: "Džiugu, kad šiuolaikinė karta taip gerai dirba su kompiuteriais, bet brailio irgi negalima užmiršti." Edvinas taip ir nebaigė vidurinės mokyklos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre - teko išeiti dėl nuolatinių konfliktų su mokytojais, nenoro mokytis. Dabar pripažįsta, kad tai buvusi viena iš didžiausių gyvenimo klaidų. Būtų baigęs, galbūt įstojęs mokytis toliau, gyvenimas butu susiklostęs kitaip. 

Laurynas irgi gyvena kaime, Šilutės rajone. Laurynas buvo bene vienintelis žmogus, atvirai pasakęs, kad kitą kartą į panašaus pobūdžio stovyklą kažin ar važiuotų. Ne todėl, kad čia jam nepatiko (priešingai, kaip ir kitiems dalyviams, patiko daug kas), o todėl, kad namuose, tėvų ūkyje, bendravimo jam visiškai pakanka - bendrauja su paukščiais, gamta, padeda atlikti ūkio darbus. Kaip ir Edvinas, klausosi knygų, muzikos, žiūri televizorių. Užtat Mindaugas, gyvenantis Plungės rajone, į stovyklą važiuotų neabejodamas, tik preparatų nuo uodų pasiimtų, kad visiškai "nesuėstų". Tarp stovyklos dalyvių buvo ir tokių, kurie jokiu būdu nenorėjo duoti interviu, pasakoti apie save. Ką gi, tai yra jų teisė ir ji turi būti gerbiama. 

Apskritai, stovykla "Susikalbėjimo menas" atskleidė du dalykus. Pirmiausia, kad tokio pobūdžio veikla žmonėms reikalinga ir kad joje jie noriai dalyvauja. Aišku, agitacijos ir darbo surandant žmones reikia, bet jeigu LASS nori tapti tikrai veiklia organizacija, panašių stovyklų turėtų atsirasti daugiau. Geriau reikėtų išnaudoti ir turimą "Zelvos" potencialą. Jau prieš 20 metų LASS taryboje buvo keliamas klausimas, kad "Zelva" turėtų būti atvira jeigu ne visus metus, tai bent jau nuo pavasario iki rudens. Dabar gi ji išnaudojama daugiausia mėnesį, pusantro. Suprantama, be papildomu lėšų, finansinių injekcijų čia neapsieisi, bet tai jau kitų "Forumų" tema. 

Antras dalykas, kuris taip pat buvo akivaizdus: visi esame labai skirtingi, ir tai ne skambūs žodžiai, o tikrovė! Žmonės, baigę aklųjų mokyklas, taip pat nebuvo statistai ar robotai - kiekvienas turėjo savo pomėgius, savo veiklos sritį. Vis dėlto per kelerius ar keliolika drauge praleistų metų mokykloje apsišlifuodavo, atsirasdavo bendrumo jausmas, bendros vertybės. Dabartinė karta, besimokanti jau ne tik aklųjų mokyklose, ne visada turi ar turės tą bendrumo jausmą, bendras, visiems akliesiems tariamai priskiriamas vertybes. Vieni jų norės dalyvauti LASS veikloje ir bendrauti su kitais neregiais, kiti - nenorės ir nebendraus. Vieni gyvens savarankiškai ir tuo pelnytai didžiuosis, kiti taip ir neišdrįs palikti tėvų namų, kur jaučiasi saugūs ir aprūpinti. Žinoma, pokyčiai ir galimi, ir reikalingi (tam įvairios stovyklos ir vyksta!), bet tie pokyčiai gali vykti tik iki tam tikros asmeninės ribos. Toliau - jau kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir apsisprendimas. 

 

Debesų ganytojai 

"Kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas ir gražus, kaip gražus ir nepakartojamas yra kiekvienas dangumi plaukiantis debesis. Mums nekyla klausimas, kodėl debesis yra toks, o ne kitoks. Nekyla noras debesį keisti ar tobulinti pagal mūsų supratimą ir įsivaizdavimą", - sako "Debesų pievos" įkūrėjas muzikantas Kęstutis Kaupas. Pasijusti "debesimis", paganyti "debesis" dangaus ganyklose, buvo kviečiami ir "Susikalbėjimo meno" stovyklos dalyviai bei visi "Zelvos" poilsiautojai. Nuo ryto iki vakaro "Debesų pievos" palapinėse vyko kviestinių lektorių paskaitos, pokalbiai psichologijos, savęs pažinimo temomis, žmonės atvirai dalijosi autentiška, dažnai nelengva asmenine patirtimi, skambėjo lietuviškas folkloras, tratėjo afrikietiški būgnai, kelionei į save kvietė muzikinės meditacijos. Vegetariškus ir veganiškus patiekalus siūlė mobilios virtuvės. Paskutinę stovyklos dieną jauni neregiai - Aušra, Oksana, Justinas, Marius, Žygimantas - su "Debesų pievos" stovyklautojais dalijosi mintimis apie bendravimą, mokslą, sportą, gyvenimo iššūkius ir kelius jiems įveikti. 

"Mes neįgalūs tiek, kiek neprisitaikome prie pasaulio ir kiek pasaulis nepritaikytas mums", - svarstė Justinas. Jis prisiminė amerikiečių socialinį mąstytoją Žaką Freską (Jacque Fresco) svarsčiusį, kas visuomenėje yra normalu, priimtina ir kas - nenormalu. Normalumas, anot Ž. Fresko, žmogų daro beveidį, pilką, niekuo neišsiskiriantį iš kitų - vidutinybę. Antai Justinas vaikystėje labai norėjo vairuoti. Jam sakė, kad niekada nevairuos. O dabar štai ateina "Tesla" su savo bepiločiais automobiliais - visiškai įmanoma, kad prie vairo greitai galės sėsti ir neregys. "Nebijokime svajoti, pasirodyti ne tokiais kaip kiti", - sakė jaunuolis. 

Aklieji papasakojo ne vieną smagią istoriją, kai žmonės, norėdami padėti, juos bandė vos ne kelte įkelti į troleibusą ar poliklinikoje primygtinai klausinėjo, kaip vienas į ją atėjęs? Yra ir ne tokių smagių istorijų: antai neregė mergina norėjo duoti kraujo, bet jo neėmė todėl, kad ji nemato... "Bendraujant labiausiai žemina gailestis. Jaučiasi iš balso, iš intonacijos. Žmogui pagalbos reikia suteikti tiek, kiek jos prašo", - sakė susitikime dalyvavę neregiai. Antra vertus, bendravimas, pastangos geriau vieniems kitus suprasti, turėtų būti ne tik iš reginčiųjų, bet ir iš aklųjų pusės. Pasaulis keičiasi, visuomenė atvirėja, susitikimo dalyvių nuomone, dažnai galima pastebėti priešingą tendenciją: aklieji patys linkę likti "saugiame burbule" ir nenori iš jo išeiti. "Debesų pievos" atvykimas į "Zelvą" - galimybė tam "burbului" pradėti aižėti. 

Ar tikrai esame linkę likti "savajame burbule", ar jame jaučiamės saugesni? Kaip ir kiekviena nuomonė, taip ir ši, turės ir savo šalininkų, ir oponentų. Vienaip pasaulis atrodo, kai tau dvidešimt, kiek kitaip, kai penkiasdešimt, dar kitaip - kai septyniasdešimt. Tik turbūt niekas nesiginčys, kad tas pasaulis jau yra kitoks nei buvo prieš trisdešimt ar dvidešimt metų ir visiems, ypač jauniems žmonėms, reikia mokytis jame rasti savo vietą. 

 

Nuotrauka: Stovykloje "Susikalbėjimo menas" netrūko gerų emocijų: savanorių koordinatorė Giedrė ir stovyklautoja Neringa / L. Puodžiūnienės nuotr. 

Pirmame plane stovi jauna, maždaug penkiolikos metų mergina, kurią iš dešinės pusės per pečius apsikabinusi jauna, maždaug trisdešimties metų, moteris. Abi merginos atrodo labai laimingos. Jaunesnė mergaitė plačiai šypsosi, jos plaukai šviesūs, surišti į kasą. Ji vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir dėvi tamsius aptemtus džinsus. Kairiąją ranką mergina sulenkusi ir plaštaką pasidėjusi ant klubo. Šalia stovinti vyresnė mergina - beveik visa galva aukštesnė už mergaitę. Ji skaitytojui matoma iš dešiniojo profilio, nes veidu pasisukusi į mergaitę. Jos plaukai šviesūs, supinti į kasą nugaros pusėje, mergina užsidėjusi akinius. Ji vilki šviesius laisvus languotus marškinius, kurių ilgas rankoves atsiraitojusi aukščiau alkūnių, taip pat vilki trumpus tamsius šortus. Ant dešinės rankos mergina užsidėjusi šviesią apyrankę. Už merginų, antrame nuotraukos plane, matomi kiti jaunuoliai - jauni vaikinai ir merginos, greičiausiai taip pat stovyklos dalyviai. Tolumoje - žaliuojantys krūmai. Žiūrint į nuotrauką jaučiamas džiaugsmas ir jaunatviška energija. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]