Mūzų pėdsakais

Henrikas Stukas, [email protected]

Pienelis

Taip jau atsitiko, kad tą dieną mūsų kieme atsirado gausybė naujų gyventojų. Saulės atokaitoje kalė Berta susilaukė eilinės vados, o už sienos, klojime, katė Matilda laižė tik ką gimusius savo jauniklius. Kaime tai - įprastas dalykas. Gal ir aš nebūčiau to sureikšminęs, jeigu ne tolimesni įvykiai. 

Kad ir kaip būtų keista, šios dvi vados bematant išsivaikščiojo po kaimynų namus bei ūkius. Liko tik mažytis, perkaręs kačiukas ir juodas kaip smala šunytis. Nusprendžiau juodu pasilikti, atsikratyti nekilo ranka. Pirmasis kačiuko ir šunyčio susidūrimas įvyko man pamelžus karvę. Vedinas smalsumo katinėlis atėjo prie manęs ir meiliai murkdamas glaustėsi aplink kojas. Čia iš kažkur išdygo šunėkas ir puolė kačioką. Pastarasis, persigandęs, ėmė ropštis mano koja, bet, neišlaikęs pusiausvyros, šlumštelėjo tiesiai į kibirą, taip visam savo gyvenimui tapdamas Pieneliu. Juodasis šunytis, kaip tikras nelabasis, negalėjo palikti kačiuko ramybėje, jį nuolat persekiojo, mėgindamas parodyti savo viršenybę. Todėl jį pavadinau Liuciperiu. 

Bėgo laikas, kačiukas ir šuniukas suaugo. Pienelis tapo gražiu, stipriu katinu, o Liuciperis taip ir liko kiemo "skambutis" - nedidelio ūgio, judrus, smulkus ir labai aršus. Dažnai, nesidrovėdamas kibdavo svečiui į kelnių klešnes ar nuožmiai vaikydamas naminius paukščius, mėgino kieme įvesti savąją tvarką. Pienelio ir Liuciperio priešprieša tik augo, nes Pienelis buvo stipresnis ir gudresnis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Tąkart iš pievų gaišuodamas sugrįžo samdytas ūkio darbininkas. Jam belipant iš traktoriaus, jau iš judesių, o vėliau ir iš sutrikusios veido išraiškos supratau negera nutikus.- Kaimyne, atsiprašau, nepamačiau! Žolė aukšta, o jis...- Kas gi atsitiko? 

Bronius tylomis atidarė traktoriaus dureles ir ištraukė kažką, susuktą į paklodę. Sutrikęs, sunkiai rinkdamas žodžius, tęsė:- Iš karto mečiau žolę ir nuskubėjau ieškoti Aloyzo, jį užtikau kaimyniniame ūkyje. Veterinaras tuojau norėjo užmigdyti, bet aš nesutikau. Aloyzui nieko kito neliko, kaip atlikti savo darbą... 

Pastaruosius žodžius tardamas Bronius įdiržusiomis ir kartu drebančiomis rankomis pradėjo narplioti ryšulį.- O sutvėrėjau! Čia gi... Negali būti! Kaip? - pratrūkau. 

Bronius lyg mokinukas mindžikuodamas vietoje teisinosi:- Aukšta žolė, o jis toks mažytis, iš kabinos nematomas. 

Ant antklodės gulėjo Pienelis. Iš pradžių pagalvojau, jog negyvas. Atidžiau žvilgtelėjęs pamačiau vos ne vos trūkčiojantį ir besikilnojantį gyvūnėlio kūnelį. Žvelgdamas į savo numylėtinį, lyg kažko pasigedau. Akys sąmonei perdavė skausmingą signalą: ant paklodės gulinčiam Pieneliui trūko visų keturių letenėlių. Iki šiol gėdinuosi pirmosios minties - gal geriau Aloyzas būtų jį užmigdęs... 

Taip prasidėjo naujasis Pienelio gyvenimas. Aš jį globojau, maitinau, gražiu oru išnešdavau į kiemą ir paguldydavau saulės atokaitoje. Ilgainiui supratau: Pienelis po nelaimės neprarado smalsumo ir nuolat akylai stebėdavo, kas vyksta kieme ar už tvoros. 

Man buvo įdomu, kaip amžinasis Pienelio priešas elgsis pamatęs jį tokį bejėgį. Šio susitikimo ilgai laukti nereikėjo. Pieneliui gulint atokaitoje iš kaimo parlėkė nuo karščio lekuodamas Liuciperis. Kaip įprasta, apibėgęs kiemą, pasuko prie būdos ir godžiai palakė vandens. Tada susisuko į kamuoliuką ir nurimo. Taip gulėti jam greitai pabodo. Nusprendė prasiblaškyti ir paieškoti savo amžino priešo. Atsistojęs nosimi uostinėjo žemę, bet Pienelio pėdsakų neužuodė. Tada nerimastingai ėmė sukiotis po kiemą. Taip atsidūrė prie klojimo. Ten ir užmatė ant pagalvėlės gulintį Pienelį. Jis galvotrūkčiais puolė savo nedraugą. Tik staiga vidurkelyje suglumęs sustojo. Pienelis nebėgo, o ramiai gulėjo kaip gulėjęs. Liuciperis nustebęs palengva artėjo. Prisiartinęs išgirdo taip gerai pažįstamą šnypštimą. Katinas pašiaušė keterą, bet nepajudėjo iš vietos. Priartėjęs Liuciperis norėjo pulti, bet apsigalvojo. Uostinėdamas ratu apėjo gulintį Pienelį ir... pratisai užkaukė. Pritūpęs ant užpakalinių letenėlių sėdėjo ilgai kraipydamas galvą, lyg klausdamas, kaip tai galėjo nutikti. Tada iš lėto atsistojo ir dingo iš kiemo. Grįžo tik vakarop, kažką nasruose nešdamas. Kieme pasuko tiesiai prie klojimo. Priėjęs prie Pienelio, priešais jį ant pagalvėlės padėjo pirmą kartą savo sumedžiotą grobį - pelę. 

Dalios Raicevičiūtės piešinys. Baltame fone plonu tamsiu pieštuku ar rašalu nupieštas kaimo kraštovaizdis. Pačiame centre - trys, vienas šalia kito stovintys senoviniai kaimo namai - su nedideliais langais ir trikampio formos stogais. Šalia namų - žolė, akmenys, krūmai, o už pastatų - aukšti lapuočių ir spygliuočių medžiai. Piešinys - labai lietuviško kraštovaizdžio.