Mūsų žmonės

Parašas po straipsniu, autoriaus nuotr.Gema Padribonienė

Medumi kvepiantis metų žydėjimas

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

"Japonai dievina sakuras. Visus metus kantriai laukia, o joms pražydus viską meta į šalį ir gaivina sielą, jų žydėjimu. Mes - lietuviai - panašiai laukiame auksinio, medumi alsuojančio liepų žydėjimo. Man liepos 2-oji - gedulo diena - tėvelio išėjimo amžinybėn diena. Mano tėtis, Izidorius Kunigėlis, buvo ir liko mums vaikams amžinas šaulys, rinkęs tautosaką, rašęs scenarijus ir statęs vaidinimus su šaulių būriu. Tėvelis iki kaulų smegenų mylėjo Lietuvą. Partizaninis judėjimas už Lietuvos laivę neaplenkė ir mūsų, Klepočių kaimo Lazdijų rajone. Kaimynams išdavus stribai išniekino mūsų namus: tėveliui taikė į širdį, bet pirmiausia peršovė maldaknygę ant krūtinės. Jie atėmė viską, sudegino namus. Man tada buvo tik vieneri metukai ir vienas mėnuo. Mama po širdimi nešiojo mano sesutę. Švininiai negandų debesys užgriuvo ir sugriovė mano motinos gyvenimą. Ją, klajojančią it Juozapotą, Gudelių kaime priglaudė geri žmonės - Šimoniūčiai. Vėliau mama ištekėjo už tėvelio brolio Antano, taip pat šaulių vado. Jis man buvo ir dėdė, ir krikšto tėtė, ir gyvenimo keliu lydėjęs tėvelis. Mama pagimdė dešimt vaikų, užaugo septyni. Dabar gyvenimu dalijamės šešiese. Mamytei balandį sukako devyniasdešimt ketveri", - pradeda pasakojimą pašnekovė. Tokia pirmoji pažintis su Gražina Siderevičiene (Kunigėlyte), keturiasdešimt vienerius metus kvietusia kauniečius į Aklųjų kultūros centrą. Ne veltui Sąjūdžio, Atgimimo metais Aklųjų kultūros namai buvo pripažinti geriausiais Kaune. Salėje netilpo visi, atėję į įdomius renginius, kuriuos organizavo ir vedė Gražina. Kauno miesto taryba jos darbą įvertino Gerumo kristalu. 

Kelias į žmones Gražinai buvo nelengvas ir painus. Ji baigė Veisiejų vidurinę mokyklą, ten visi, tikriausiai, stengėsi nepastebėti jos prasto regėjimo. Paaugusi ir pajutusi gyvenimo džiaugsmą, Gražina siekė neparodyti savo regos trūkumo, priešingai - ji visur norėjo būti pirma. Jau mokykloje ji kūrė ir su kitais mokiniais vaidino spektaklius. Ten, mokykloje, ji pasižymėjo kaip tikėjimo žmogus, visus sušildydavo dvasios gelmės grožiu: priglausdavo, pašnekindavo silpnesnį, patingėjusiems išspręsdavo algebros, geometrijos uždavinius, apdalindavo savo sausainukais... Guvi, linksma ir velnišką atmintį turėjo Gražina. Jaunesnės mergaitės nepasidalindavo, kuri eis jai įsikibusi į parankę Veisiejų keliu. Tas kelias vingiavo per visą miestelį - nuo mokyklos iki bendrabučio. 

Baigusi mokyklą Gražina labai troško studijuoti. Tai liudijo ir geri atestato pažymiai. Bet... namuose - nė kapeikėlės. Viena mokytoja patarė važiuoti į Kauną. Atvažiavo, pradėjo dirbti Aklųjų kombinate. Tas darbas buvo didelis gyvenimo stabdis. Vidinės sielos kaitros ir spindinčio džiaugsmo svajonėms buvo palaužti sparnai. Štai tada Gražina ir patyrė, ką reiškia bijoti savo neregystės ir tamsios ateities. "Žmonės, supę mane, tarsi veidrodis atspindėjo, ko reikėtų imtis... Palikau kombinatą ir pradėjau dirbti kultūros namuose, - prisimena Gražina. - Plati, nepažinta darbo dirva pažadino manyje visas kūrybines galias, kai atėjau į kultūros namus. Čia sėkmingai koncertavo trylika didelių kolektyvų: choras, orkestras, teatras, muzikantų ir dainininkų ansambliai. Palyginimui, dabar čia gyvuoja tik trys kolektyviukai. Pajutus gyvenimo džiaugsmą, širdis dainavo be žodžių. Visko būta: ir pakilimų ir nuosmukių. Kai atrodė, kad viskas beviltiška, prisimindavau, kad reikia būti pavyzdžiu ir tuo būdu keisti aplinkinių elgesį." 

Užsidirbusi šiek tiek pinigų, Gražina įstojo į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Jei ką studijos ir vargino, tai Gražinai jos buvo didysis gyvenimo džiaugsmas ir begalinis tobulėjimas. Studijuodama Gražina patyrė norą dalintis tuo, ką atsivežė iš tėviškės. Tai iš ten, iš tėvelio vaidintojo, iš gimtojo Klepočių kaimo atėjo ta didžioji kūrybinė mintis. Pirmasis vaizdelis "Mama, tu nesupratai" 1964-aisiais metais buvo išspausdintas LAD žurnale "Mūsų žodis". "Leidėjai mano kūrinį išgyrė, o nuo motinos gavau pylos. Vaizdelyje svarsčiau, kodėl mes, trys seserys, prastai matome", - sako Gražina. Tas žurnalo darbuotojų ir motinos vertinimo susipriešinimas tarsi atvėrė Gražinai vartus į saviraišką. Jos kūrybinė mintis buvo pastebėta ir gerai įvertinta Universiteto profesūros. 

Dabar, atsigręžusi atgal, Gražina pastebi, kad tai patys šilčiausi jos prisiminimai: "Rašiau apie tuos, kurie artimi mąstymu, darbu, artimo meile. Taip gimė apybraižos apie solistą Adomą Bazevičių, nuostabią kanklių ansamblio vadovę Romutę Montvilienę, auksinės širdies žmogų Juozą Menkevičių. Jis regintis, bet visą gyvenimą paaukojo neregių daliai: visus globojo, susipykusius taikė, nuliūdusius guodė. Esu tikra, kad romano verta motinų motina Monika Matusevičienė, jos vaikai Onutė ir Leonas. Gražina gailisi mažai apie juos parašiusi, nes Matusevičių namai buvo visų Kauno neregių priebėga, vilties ir paguodos menė." Gražina nuoširdžiausiai dėkoja buvusiai Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorei Jadvygai Kuolienei, padėjusiai išleisti apybraižų rinkinį "Tokie panašūs ir skirtingi". Knygoje naujų, negirdėtų įvaizdžių subtilumas, kalbos grakštumas, minties gelmė. Jaudinančiai drąsus autorės žodis tarsi pakylėja aprašomą asmenį. Rašydama apybraižas, vaizdelius apie neregių ir silpnaregių gyvenimą, Gražina Siderevičienė ne tik gražiais žodžiais apdovanoja kiekvieną kaunietį, bet ir suteikia jiems gerumo ir pagarbos sparnus. Autorės apybraižų herojų per penkiasdešimt ar šešiasdešimt, tad geriau klauskite, apie kurį ji nerašiusi. 

Dabar, kai su amžiumi susikaupė išmintis ir patyrimas, sudilo ir nudryžo svajonių apsiaustas, Gražina birželį peržengia 75-ąjį gyvenimo slenkstį. Ji tarsi kviečia visus, ėjusius panašiu gyvenimo keliu, susirinkti prie ilgo ilgo gyvenimo stalo ir atsijoti pelus nuo grūdų. 

Bičiuli, jei tavo dalia panaši, neslėpk savo prasto regėjimo. Dabar kiti laikai. Gyvename toje Lietuvoje, už kurią gyvybę atėmė Gražinos tėvui. Nesipuikuok, užmesk akį į Gražinos Siderevičienės gyvenimo kelią. Jei bandysi pataikyti į jos pėdas, patirsi sielos giedrumo atgaivą. O Gražina linki jaunimui niekada nesakyti, kad viskas blogai. Tai žemina ir žlugdo asmenybę. Sakyk sau, kad viskas bus gerai ir taip bus tikrai. Tegul pildosi geros mintys, teigiamas požiūris į gyvenimą. "Kad ir kas beatsitiktų - gyvenimas yra įvairiaspalvis, paslaptingas ir viltingas", - sako Gražina nuo savo 75-ojo gyvenimo slenksčio. 

Sveikiname, baltai pavydime jaunatviškos gyvensenos. Dėkojame už buvimą kartu. 

 

Nuotrauka: Gražina Siderevičienė / V. Gendvilo nuotr. 

Gražinos Siderevičienės portretas. Vyresnio amžiaus moteris matoma nuo juosmens iki viršugalvio, ji sėdi, suglausti delnai sudėti ant kelių. Jos žvilgsnis nukreiptas į dešinę pusę, akys atviros, nuo švelnios nuoširdžios šypsenos veide kiek primerktos. Moters plaukai trumpi, žili. Moteris vilki tamsią dailią suknelę, segi sidabrinę grandinėlę ir smulkius tamsius karolius. Ji apsigobusi šviesia nerta skarele. 

 

Aautorės nuotrauka. Gema Padribonienė. Vyresnio amžiaus moteris. Jos žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, akys atviros, lūpos kiek pravertos. Moters plaukai trumpi, ant galvos ji dėvi šviesią nertą kepurėlę. Moteris vilki šviesią dailiai nertą palaidinę V formos iškirpte bei segi gintarinius karolius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]