Mūzų pėdsakais

Henrikas Stukas, [email protected]

Garsu žydinti poezija

Gegužė mus džiugina ne tik saulės benefisu, pirmosiomis šilumos bangomis, gležna žaluma, bet ir įvairiose miestų ir miestelių erdvėse aidinčia poezija. Deja, poezijos brailio raštu nėra gausu. Neregiai negali mėgautis garsių ir pripažintų poetų knygomis, o ką jau kalbėti apie jaunų, kelią į poezijos olimpą besiskinančių kūrėjų eiles. Šią žiojinčią spragą padeda užpildyti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (toliau – LLTI) leidžiama poezijos knygų serija "Gyvoji poezija". Eiliuoto žodžio gerbėjai gali mėgautis 22 Lietuvos žymiausių poetų rinktinėmis (apie pusę jų galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje). Apie jas ir dar daug ką "Mūsų žodžio" komanda kalbasi su šios idėjos sumanytoju ir įgyvendintoju, LLTI leidyklos direktoriumi Gyčiu Vaškeliu. 

Skaitytojui pateikiamas poetinis tekstas kartu su garsine eilėraščio vizija, įskaitoma paties autoriaus ar talentingo aktoriaus, yra ypač retai sutinkamas reiškinys. Kaip Jums kilo ši mintis? 

Mintis nėra nauja. Pasaulyje yra begalė garsinių knygų, kurios saugomos įvairiose saugyklose. Jose ypač daug klasikinės literatūros: tiek prozos, tiek ir poezijos. Knygos įgarsinamos keliais variantais. Skaitytojas gali rinktis jam labiau priimtiną balso toną ar aktorių. Mūsų serija turi aiškią kryptį į poeziją. "Gyvoji poezija" gyvuoja jau 15 metų. Išleidome 22 knygas, o šiemet rengiame dar tris. Stengiamės į rinktines sudėti pačias ryškiausias, elitiškiausias lietuvių eiles. Rinktinės pasirodymą neretai deriname prie autoriaus jubiliejaus. 

Kitas aspektas – serijos finansavimas. Kiekvienai knygai ieškome pinigų. Kartais mūsų nuomonės ir ekspertų vertinimai nesutampa. Mėginame "atmestuosius" rinkinius leisti savo instituto lėšomis. Pati pirmoji knyga ir pretekstas naujai serijai buvo Jono Aisčio įskaityta juosta. Kada pats poetas įskaito, tu girdi, kaip jis formuluoją eilutę, kur deda loginius kirčius. Tai –tikrasis autentiškas poezijos perskaitymas. Jeigu nėra išlikusių tokių įrašų ar jų neįmanoma surasti, tada kalbamės su aktoriais ar kitais žmonėmis, galinčiais ir gebančiais poeziją gerai įskaityti. 

Jūs užsiminėte apie audioknygas. Kodėl Lietuvoje jos nėra tokios populiarios kaip tradicinės knygos? 

Yra keli aspektai. Pirma, bendruomeninė garsinio skaitymo tradicija. Ji yra populiari protestantiškose šalyse. Kristijono Donelaičio "Metų" skaitymai atsirado ne atsitiktinai. Viešėjau Rygoje. Vieno susitikimo metu mažo Estijos miestelio meras pasigyrė, kad jie visi miestelio aikštėje net 14 valandų skaitė "Kalevalą". Mes gi tokios tradicijos neturime. Kita problema – Lietuvos rinka yra per maža audioknygai. Komerciškai garsinių knygų leidyba neatsiperka. Trečia, dažniausiai tokios knygos yra klausomos kelionių metu. Dabar gi – kelionių laikas trumpėja ir tarsi nėra kada klausyti. Kita vertus, mes dar neturime palankios infrastruktūros. Pavyzdžiui, Amerikos bibliotekose sukaupti milžiniški klodai įgarsintų knygų. Skaitytojas šias knygas gali atsisiųsti nemokamai. Lietuvoje tik paskutinieji metai garsinei knygai buvo produktyvūs. 

Serijos "Gyvoji poezija" pavadinimas užduoda toną. O kaip šioje serijoje atsirado anksčiau gyvenę ir kūrę poetai? 

Šiuo atveju gyvybė sietina ne su autoriaus gyvenimo metais, o su jo parašyto žodžio svarumu. Mums svarbiausia, kad tekstas būtų skaitomas ir suprantamas, o kartu perduodama ir skaitomumo tradicija. Štai LLTI leidžia nemažai tautosakos, daugiausia – dainuojamosios. "Lietuvių liaudies dainyno" išleisti jau 23 tomai ir šiemet laukiame dar dviejų. Dainynus leidžiame kartu su autentiškais garso įrašais. Jie yra ne itin geros kokybės ir skirti ne plačiam klausymui, bet įrašai atperka savo autentišku dainavimu. Dainos pradėtos įrašinėti fonografu dar XX a. pradžioje, 1908 metais. Įrašai buvo daromi ant vaškinių volelių. Jie ne visi išlikę. Laimei, išlikusi dainų kolekcija yra labai didelė. Dabar ši unikali kolekcija yra skaitmeninama ir bus viešai prieinama. Taigi yra sukauptas 800 tūkstančių lietuvių liaudies dainų archyvas. Turėdami tokią tradiciją, mes lengvai perėjome prie šiuolaikinės ir ankstesnės poezijos įgarsinimo. Tai darydami tikimės, kad palengviname skaitytojo susitikimą su poezija, kuri neretai yra sunkiai perprantama. O toliau pačiam skaitytojui paliekama erdvė apsispręsti, kokį poezijos skaitymo pavidalą rinktis. Dažniausiai poezijos klausydamasis žmogus pajaučia jos jėgą bei grožį. 

Į gyvosios poezijos rinktinę sugula tik stipriausi autoriaus eilėraščiai, kokiu principu jie yra atrenkami? 

Serijos planavimas gana laisvas. Planuodami atsižvelgiame į poezijos kanoną. Taip pat vienas iš kriterijų – jubiliejinės datos. Šiemet minimas Alfonso Nykos–Niliūno jubiliejus. Šiai progai knygą jau parengėme. Kitais metais – Pauliaus Širvio jubiliejus. Sudarytoja Elena Baliutytė jau ėmėsi rinktinės apmatų. P. Širvio poeziją įskaitys aktorius Algirdas Latėnas. Kiekvienas rinktinės sudarytojas yra pakankamai laisvas atrinkti eilėraščius. Po ilgų paieškų ir eksperimentų, galų gale daugelis sudarytojų grįžta prie chronologinio rinktinės sudarymo principo. Įgarsinant svarbu parinkti aktorių, kuris susigyvenęs su skaitoma poezija. Su gyvaisiais poetais darbo pobūdis kitoks – jiems paliekama veikimo laisvė. Ant jų pečių gula visa atsakomybė, o mes tik garso pagalba įamžiname jų skaitomas eiles. Skaitytojams pateikiame ne tik teksto vaizdą, garsą, bet ir įvadinį straipsnį, pristatantį patį autorių bei jo poetikos ypatumus. 

Kiek laiko užtrunka spausdintinės knygos bei jos įgarsinto varianto kelias į skaitytojų rankas? 

Turint finansavimą knygos kelias (abiejų variantų) trunka beveik vienerius metus. Tai nėra LLTI mokslininkų tiesioginis darbas. Mes tai darome laisvu nuo mokslinės leidybos laiku. Pagaliau, knygos sudarytojui reikia nemažai laiko atrinkti konkretaus poeto eilėraščius. Taip pat reikia peržiūrėti išlikusią archyvinę medžiagą, sutikrinti kūrinių redakcijas, korektūras, apmąstyti leidinio struktūrą. Tada pereinama prie garso. Paprastai "įskaitytojai" jau būna susipažinę su konkretaus poeto kūryba. Įskaitymą lemia ir teksto sudėtingumas. 

Sudėtingą poeziją puikiai įskaito kalbininkas Skirmantas Valentas. Būtent jis įgarsino Antano Baranausko dviejų dalių poemą "Anykščių šilelis". Tarmiškai! A. Baranauskas yra palikęs du poemos variantus: bendrine kalba ir jau nebeišlikusia tarme. Skaitymas ja yra itin asmeniškas. Įrašėme daugybę "Anykščių šilelio" variantų, o juos išklausęs, paskambinau Skirmantui ir pasakiau, kad pirma ir antra dalis skamba skirtingai. Jis ir sako: "Na, taip. Antrąją dalį moku atmintinai, o pirmąją – skaičiau". Po kelių dienų sulaukiau Skirmanto skambučio su prašymu iš naujo įrašyti pirmąją "Anykščių šilelio" dalį, nes jau ir ją išmokęs atmintinai. 

Poezija įgarsinama etapais. Štai yra XIX a. žemaičių ir aukštaičių poetų rinktinė. Aukštaičių poeziją įskaitė A. Latėnas ir S. Valentas. Su žemaičių poetais buvo problema. Laimei, pagelbėjo aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis. Ypač unikalus A. Latėno Antano Strazdo ir Antano Vienažindžio poezijos įskaitymas. Tai tikras šedevras, kuriame persipina autentiškas tekstas, emocija, tarmė bei kūno išraiška. Tiesa, rašytiniame ir skaitomame tekste jūs rasite daugybę neatitikimų. Sąmoningai tų tekstų nevienodiname. Aktorius sako, kad vaikystėje girdėjo žodį tariant taip, o ne kitaip. Šiuo atveju įgarsinančiajam paliekama laisvė tarmiškai kūrinį interpretuoti. Kitas unikumas – aktorius Rolandas Kazlas. Jo dėka K. Donelaičio poema "Metai" suskambo ryškiai, naujomis spalvomis. Ji netgi tapo suprantama moksleiviams. Kitaip rengiamos knygos, kai yra išlikę paties autoriaus įrašai. Suradę archyvinių įrašų, juos sutvarkome ir įrašome į kompaktines plokšteles. 

Kaip patartumėte naudotis įgarsintais tekstais? 

Pirmiausia, rinkiniuose visi eilėraščiai sudėti remiantis logikos principais. Įgarsinami ne visi knygoje sugulę eilėraščiai. Juos atsirenka pats autorius, o aktoriams eiles atrenkame mes. Prie įprasto eilėraščio teksto yra pridedama papildoma numeracija – skaičiukas. Jis reiškia, kad šis eilėraštis yra kompaktinėje plokštelėje. Kiekvieno rinkinio gale yra du turiniai. Vienas – spausdintam tekstui, o kitas – įgarsintam. 

Per šios serijos knygų pristatymą 2019 m. Vilniaus knygų mugės išvakarėse išgirdome nuotaikingų istorijų, susijusių su knygų rengimu. Pasidalinkite keliomis jų su mūsų žurnalo skaitytojais. 

Pradėdamas knygą niekada nežinai, kas tavęs laukia. Kartais atrodo, kad reikiamų įrašų turėtų būti archyve, bet jų nėra. Arba – ieškai tekstams įskaityti žmonių ir jų nerandi. Kalbu apie tarminius tekstus. Žinoma, per penkiolika metų yra nutikę tiek graudžių, tiek linksmų istorijų. Apie graudžius dalykus nekalbėsiu, o viena nuotaikinga istorija pasidalinsiu. Šį autorių įskaitė aktorius Andrius Bialobžeskis. Viename lietuvių kalbos mokytojų seminare prekiavau "Gyvosios poezijos" serijos knygomis. Trumpam nuėjau nuo knygų staliuko. Tuo metu prie knygų priėjo dvi jaunos mokytojos. Viena iš jų, glostydama Maironio poezijos rinktinę, kitai tarė: "Koks jis seksualus!" Taip iki šiol nesupratau, kas seksualus: ar Maironis, ar Andrius, įgarsinęs jo tekstus. 

Paspaudę nuorodą, išgirsite Jono Aisčio skaitomą eilėraštį "Karaliaus šuo". 

Nuotrauka. LLTI leidyklos direktoriaus G. Vaškelio sumanytoje "Gyvosios poezijos" serijoje įamžinamos geriausių lietuvių poetų eilės / redakcijos nuotr., D. Raicevičiūtės koliažas 

Gyčio Vaškelio Nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras pozuoja patogiai įsitaisęs minkštame fotelyje. Nuotraukoje jis matomas nuo kelių iki viršugalvio. Gyčio plaukai trumpi, žilstelėję, vyras užsiauginęs trumpą barzdą. Gytis užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais, švelniai šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Vyras vilki šviesius languotus marškinius ir tamsų švarką. Už jo nugaros matomi kompaktinių diskų viršeliai, kuriuose surašyti garsių poetų vardai ir pavardės – Maironis, Sigitas Parulskis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka–Niliūnas, Antanas Strazdas, Nijolė Miliauskaitė bei "Poezija Žemaičių ir Lietuvos". 

Autoriaus nuotrauka. Henrikas Stukas. Vidutinio amžiaus vyras, tamsių trumpų plaukų, su ūsais. Henrikas nuoširdžiai ir atvirai šypsosi. Vyras dėvi baltus marškinius prasegta apykakle.