Forumas

Simona Aginskaitė, LNF Komunikacijos projektų vadovė, [email protected]

Kaip atskirti socialinių įmonių grūdus nuo pelų?

Žmonių su negalia dalyvavimas darbo rinkoje yra tapęs pagrindiniu negalios politikos galvosūkiu šios kadencijos vyriausybei. 2016-ųjų pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vairą perėmęs Linas Kukuraitis drąsiai pareiškė, kad žmonės su negalia turi būti labiau remiami atviroje darbo rinkoje, o ne tik socialinėse įmonėse. Šis tuomet dar naujo ministro pasiryžimas visų negalios organizacijų buvo priimtas pozityviai ir viltingai, tačiau verslo subjektų įsteigtų socialinių įmonių atstovai stojosi piestu - esą tik socialinės įmonės geba įdarbinti žmones su negalia ir tik jose šiems yra saugiausia ir tinkamiausia vieta dirbti. Dėl aktyvaus šio verslo sektoriaus lobizmo jokių esminių sprendimų žmonių su negalia įdarbinimo srityje naujoji ministerijos vadovybė nepriėmė. 

Ar visos socialinės įmonės - tik pelno ištroškę verslininkai? 

Iškart atskirkime pelus nuo grūdų - socialinių įmonių sektorius nėra vienalytis. Dalis tokių įmonių - deja, absoliuti mažuma - įkurtos žmonių su negalia asociacijų ir veikia tikslingai tenkindamos savo atstovaujamos grupės interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS) priklauso 4 socialinės įmonės, kuriose dirba 400 neįgaliųjų, iš jų 143 neregiai, priklausantys sunkiausiai netekto darbingumo grupei. Lietuvos kurčiųjų draugija (LKD) turi tris socialines įmones, kuriose įdarbinti 162 neįgalieji. Keletas mažų įmonių priklauso ir kitoms neįgaliųjų asociacijoms, bet jos reikšmingai statistikos nekeičia. Grubiai galima sakyti, kad tik apie dešimt socialinių įmonių iš 170 veikiančių yra įsteigtos ir veikia su tikslu spręsti socialinę problemą, o ne didinti verslo pelną įdarbinant lengviausios negalios žmones ir pasiimant visas socialinėms įmonėms priklausančias privilegijas, lengvatas ir subsidijas. 

Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF), jungiantis įvairioms negalioms atstovaujančias organizacijas, visada laikėsi pozicijos, kad asociacijų įsteigtos ir savo misiją įgyvendinančios įmonės turi išlikti. Taigi socialinė įmonė nėra problema savaime. Problema yra tai, kaip absoliuti dauguma tokių įmonių veikia ir kad būtent ši įmonių dalis susižeria liūto dalį valstybės paramos. Beje, socialinių įmonių mechanizmo išsigimimą pirmiausiai įvardino ne kas kitas, o asociacijos, valdančios sąžiningai veikiančias socialines įmones. 

Aptariamu laikotarpiu dar nebuvo įvardijamos konkrečios įstatymo nuostatos, kurios turi būti keičiamos. Būtent jų svarstymo stadijoje dalis reformą palaikiusių socialinių įmonių atsitraukė. Žvelgiant iš LNF pozicijų, jos orientuotos į "status quo" išlaikymą, tuo metu LNF atstovauja visoms neįgaliųjų grupėms, taip pat ir toms, kurios neturi galimybės dirbti arba dirba atviroje darbo rinkoje be jokios paramos. UAB'ų įsteigtas socialines įmones atmeskime, jų interesas - ne neįgalieji. Tačiau LNF ir neįgaliųjų asociacijų, valdančių socialines įmones, tikslai gali būti suderinti. Žinoma, šiame kelyje reikės susitaikyti su pokyčiais, bet jie tikrai neturi būti fatališki asociacijų įkurtoms ir ilgus metus sėkmingai veikiančioms įmonėms. 

Statistika, arba kas lieka nuošalyje 

Statistika nėra tik bejausmis skaičių preparavimas, jos analizė būtina siekiant suvokti bendrą paveikslą, o ne tik jo fragmentą. Socialinės įmonės bendrame žmonių su negalia dalyvavimo darbo rinkoje paveiksle sudaro mažą lopinėlį: vos 4 proc. darbingo amžiaus žmonių su negalia arba apie 6000 asmenų dirba socialinėse įmonėse. Didžioji dalis dirbančiųjų - t. y. per 42 000 žmonių su negalia arba 26 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų - yra priimti atviroje darbo rinkoje. Kiti - bedarbiai, jų yra net 70 procentų. Dalis šių žmonių ne tik negauna jokios paramos įsidarbinant, jie patys sumoka dalį savo pašalpų, kad galėtų lankyti dienos centrus ir taip bent kiek praskaidrintų savo kasdienybę. 

Labiausiai šiame paveiksle šokiruoja paramos skirtingoms grupėms proporcijos. Minėtus 4 proc. žmonių su negalia įdarbinančios socialinės įmonės per 2017 m. gavo apie 35 mln. eurų (darbo užmokesčio subsidijos ir kitokios lengvatos). Tuo metu darbdaviams atviroje darbo rinkoje, priėmusiems ketvirtadalį visų darbingo amžiaus neįgaliųjų, teko vos 3,5 mln. eurų paramos. Toks paveikslas negali nekelti emocijų ar bent jau neteisybės jausmo. Sakysite - atviroje darbo rinkoje dirba lengvesnės negalios žmonės. Netiesa, netekto darbingumo struktūra ten beveik tokia pati kaip socialinėse įmonėse - daugiausiai darbuotojų turi nuo 30 iki 55 proc. darbingumo. Didžioji dalis sunkiausią negalia turinčių asmenų įdarbinti ne verslo, bet asociacijų įsteigtose socialinėse įmonėse. Taigi dauguma socialinių įmonių toli gražu nėra sunkiausios negalios žmonių įdarbinimo bastionai. 

Kitas galimas argumentas už socialines įmones - jose esą žmonės su negalia gauna daugiau pagalbos ir palaikymo, be to - tai emociškai saugi erdvė dirbti. Deja, deja... Absoliuti dauguma socialinių įmonių naudojasi tik darbo užmokesčio subsidija, kuri keliauja tiesiogiai darbdaviui. Socialinės įmonės nesiima samdyti darbo asistentų ar inicijuoti kitos pagalbos neįgaliam darbuotojui. Ką tai rodo apie šių įmonių misiją ir tikslus? Ar neįgalieji jų verslo planuose nėra tik priemonė? 

Per 90 proc. paramos nukeliauja darbo užmokesčiui dengti, nes būtent ši paramos forma verslui yra pati patraukliausia. Nustatytas procentas už tam tikrą darbingumo lygį, visiškai nepriklausomai nuo priimamo žmogaus negalios keliamų kaštų. Kad tokia paramos forma yra skirta verslui, o ne neįgaliajam, įrodo nuolatiniai socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų laiškai ir skambučiai, kurių turinys kartojasi - "Tai kur jie naudojo tą subsidiją, mes jokios paramos, o ir didesnio atlyginimo negavome?" Pavyzdžiui, į LNF kreipėsi klausos negalią turintis architektas, kurio darbdavys už jo negalią gauna 70 proc. darbo užmokesčio subsidiją, nors jo negalia niekaip neveikia jo darbingumo, t. y. savo darbą jis atlieka 100 procentų. Gal jo atlygis buvo didesnis nei "sveikųjų" kolegų? Ne, lygiai toks pats. Gal jis gavo gestų kalbos vertėjo pagalbą? Ne, nes jis komunikuoja savarankiškai. Tai kam skirta ta subsidija? Kas šiuo atveju kompensuojama verslui? Kai kuriais atvejais dalį netekto darbingumo tikrai reikia kompensuoti, bet ar tikrai dvejus metus vienoje darbo vietoje dirbantis neregys vis dar nepadaro 75 proc. savo darbo? Ir ar tikrai parama turi būti skiriama tik socialinėms įmonėms, kurios savo esme segreguoja žmones su negalia? Kodėl norintys dirbti ar įdarbinti žmogų su negalia atviroje darbo rinkoje negauna beveik jokio palaikymo? 

Sakysite, ar gaila socialinėms įmonėms skiriamų valstybės pinigų? Negaila, jei jų būtų skiriama ne tik socialinėms įmonėms. Didžioji dalis LNF vienijamų asociacijų siekia, kad neįgaliesiems skirti pinigai būtų naudojami tikslingai, t. y. kompensuotų realius žmogaus negalios sukeliamus kaštus darbdaviui (ir ne tik socialinės įmonės statusą turinčiam darbdaviui). 

Kokia galėtų būti teisingesnė sistema, paanalizuosime straipsnio pabaigoje, o dabar dar apie vieną didžiosios dalies socialinių įmonių bruožą - patologinę darbuotojų kaitą. Šis faktas svarbus kalbant apie saugumo jausmą, kurį esą neįgaliesiems kuria išskirtinai socialinės įmonės. Darbo biržos duomenys rodo, kad per 2017 m. socialinės įmonės nutraukė per 3300 darbo sutarčių! Vadinasi, beveik pusė socialinių įmonių darbuotojų buvo atleisti arba patys išėjo. Nesiplėsiu apie galimas nutrauktų sutarčių priežastis, tai atskira žmonių su negalia skundų tema, tačiau paminėsiu, kad gavus paramą socialinėje įmonėje (tarsi ta parama atitektų neįgaliajam...), žmogus su negalia nebegali pretenduoti į jokią pagalbą atviroje darbo rinkoje, nes to neleidžia Užimtumo įstatymas. Taigi, jei esi neįgalus Lietuvoje, eik tik į socialinę įmonę, jei drįsi rinktis atvirą darbo rinką - kapanokis pats. O ir dalis socialinių įmonių atstovų vis kala - žmonės su negalia turi daug problemų, jie nuolat serga, jų našumas baisiai mažas, kur jau ten jiems atvira darbo rinka. Bet kad ten jau dirba penkis kartus daugiau neįgaliųjų nei socialinėse įmonėse, kažkodėl nepaminima. 

Ką gi mes siūlome? 

Iš karto užbėgu už akių tiems, kuriems susidarė įspūdis, jog LNF su savo nariais ragina neremti žmonių su negalia įdarbinimo ir kaip vienintelę galimybę siūlo palikti atvirą darbo rinką. Tai yra labai toli nuo tiesos. Mūsų siekis yra užtikrinti žmonių su negalia galimybes įsidarbinti ten, kur jie nori, ir gauti tikslingą paramą nepriklausomai nuo darbovietės statuso. 

Analizuojant dabartinę padėtį akivaizdu, kad didžioji dauguma socialinių įmonių beveik niekuo nesiskiria nuo darbdavių atviroje darbo rinkoje: nedarbingumo procentai panašūs, pagalba žmogui su negalia - taip pat. Skiriasi (kardinaliai) tik valstybės parama. Taigi, ar nelogiška būtų griežčiau apibrėžti, kokias neįgaliųjų grupes socialinės įmonės turi įdarbinti, kad gautų tokią dosnią ir įvairiomis formomis užtikrinamą valstybės paramą (subsidijos, pelno lengvatos, pirmenybė konkursuose)? LNF laikosi pozicijos, kad socialinės įmonės statusas turi prasmę tik tuo atveju, jei šios įmonės įdarbintų didelį procentą (kokį - diskusijų klausimas) žmonių su sunkiausia negalia. Tokia praktika yra ir daugelyje Vakarų šalių. Segreguotos įmonės turi teisę veikti ir būti remiamos, bet jos skirtos tik tiems, kurie kitaip dirbti negali ar nenori (pvz., saugiau jaučiasi tarp "savų"). 

Kitas esminis LNF siūlymas - vertinti negalios sukeliamus kaštus darbdaviui individualiai, o ne pagal tris šablonines netekto darbingumo procentų grupes, kurios absoliučiai neatspindi realybės. Tokia yra ir esminė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastaba dabar veikiančiam Socialinių įmonių įstatymui, kuris, anot tarnybos, sudaro sąlygas nekontroliuojamam ir neefektyviam valstybės lėšų švaistymui. 

Individualus vertinimas apimtų ne tik medicininę darbuotojo būklę, bet ir kvalifikaciją, konkrečią darbo vietą, aplinkos pritaikymą, galimybę į darbo vietą atvykti savarankiškai ir pan. Tiksliai nustačius dėl negalios kylančius kaštus darbdaviui, jie būtų kompensuojami iš valstybės lėšų pasirenkant labiausiai tam atvejui tinkančius pagalbos būdus - asistentą, darbo vietos ar įrangos pritaikymą, pavėžėjimą, ilgesnes atostogas, subsidiją ir pan. Tokia turėtų būti ir dabar inicijuotos, bet vis dar tebestovinčios vietoje Darbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnybos reformos esmė. 

Vien nustatyti pagalbos poreikį nepakanka, būtina tą pagalbą garantuoti. Tikslingas kvalifikacijos kėlimas, palaikymas, tarpininkavimas turi būti valstybės išlaikoma ir nuolat prieinama paslauga. Darbo asistento pagalba - tik vienas iš pavyzdžių. LNF nariai įsitikinę, kad būtent pagalba paslaugomis turi remtis žmonių su negalia įdarbinimo skatinimas. Tokios paslaugos, kurias, beje, teikia ir dalis žmonių su negalia asociacijoms priklausančių socialinių įmonių, yra tikrasis žmonių su negalia įgalinimas darbo rinkoje. 

Puikiausias tokio įgalinimo pavyzdys - praėjusiais metais įkurta ir jau visus įmanomus apdovanojimus susirinkusi blyninė "Pirmas blynas", kurioje dirba žmonės su sunkia (intelekto, judėjimo) negalia. Darbo pradžioje drauge su jais dirbo asistentai, tačiau po kelių mėnesių neįgalieji buvo pasirengę dirbti savarankiškai. Stebėti procesą gali kiekvienas - neįgalieji savaip, bet labai kokybiškai atlieka padavėjų ir virtuvės darbuotojų funkcijas. Ši blyninė nėra socialinė įmonė. Pagalba darbuotojams suteikta tikslingai ir efektyviai, todėl dabar šie žmonės galėtų dirbti ir kitoje kavinėje, jei tik atsirastų daugiau panašių darbdavių, negyvenančių stereotipų pasaulyje. Beje, šios blyninės darbuotojai bandė įsidarbinti socialinėse įmonėse, bet net ir jų atnešamos maksimalios subsidijos verslo atstovų nesudomino. UAB'ų įkurtoms įmonėms reikia "sveikų neįgaliųjų" su kuriais nereikia "terliotis" (tiksli vienos socialinių įmonių atstovės citata). 

Beveik neabejoju, kad daugelis puikiai mato socialinių įmonių sistemos ydas, tačiau nesiryžtama palaikyti jos esminių pokyčių tol, kol nėra užtikrintų alternatyvių pagalbos formų. Be to, būtina išsaugoti gerai veikiančias ir sunkiausios negalios žmones įdarbinančias įmones. Ar jos neturėtų keistis - atviras klausimas. Ir jis šioms įmonėms svarbus kaip bet kokiam kitam verslui, kuris privalo taikytis prie kintančios kasdienybės. Praktika rodo, kad esminiai pokyčiai neatsiranda be reikalaujančiųjų susitelkimo ir sutarimo dėl tikslų. Kelias yra diskusijų klausimas. Jei neįgaliųjų organizacijos veiks vieningai, bus daugiau galimybių diktuoti savo sąlygas, o ne taikytis prie primetamų pasiūlymų skėsčiojant rankomis - neva esam pripratę prie neteisybės ir nesiskaitymo. Vienybės nebus jei matysime tik mažą fragmentą bendrame paveiksle. Politiniai sprendimai turi būti orientuoti į mūsų visų bendrabūvį, nors daugeliui, deja, atrodo, kad tikroji politika - užsitikrinti gerą asmeninį būvį. 

Sigitas Armonas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas 

(komentaras iš 2019-03-29 Seime vykusios konferencijos "Negalią turinčių asmenų dalyvavimas darbo rinkoje - kaip padidinti galimybes?") 

Nuo kalbų prie darbų mažai pasistūmėta. Iš verslo reikalaujame, kad įdarbintų žmones su negalia, tačiau ar pavyzdį rodo valstybės institucijos? Kiek jose dirba žmonių su negalia? LASS yra įsteigusi 300 darbo vietų regėjimo neįgaliesiems, kurios yra remiamos valstybės. Turėdami 50-ies metų gamybinės veiklos patirtį, žinome, kad be valstybės paramos toks įdarbinimas vargiai įmanomas. Vienokia ar kitokia forma, tačiau parama būtina. 

Valstybė turi apsispręsti, ar nevyriausybinį sektorių mato kaip partnerį, kuris žino neįgaliųjų poreikius, ar imasi iniciatyvos pati, steigdama begalę institucijų, kurios, kaip rodo patirtis, rezultato nekuria. Kai mes, nevyriausybininkai, bandome įsiterpti į procesus, kliūčių sutinkame daugiau nei galimybių. Būtina kuo greičiau suvienodinti Užimtumo įstatymo ir Socialinių įmonių įstatymo sąlygas. Negali dirbančio neįgaliojo vienas įstatymas reglamentuoti vienaip, kitas - kitaip. Kartais geriau kartą suklysti, nei nuolat pasilikti klaidoje. Politiniai sprendimai turi atsirasti kiek įmanoma greičiau. 

Autorės nuotrauka: Simona Aginskaitė. Jauna moteris plačiai ir nuoširdžiai šypsosi. Ji šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs ir trumpi, užkišti už ausų, ant kaktos krenta kelios trumpesnės sruogos. Ji vilki šviesų megztinį didele apykakle. 

Pirma nuotrauka: Staklių operatorius Piotras Ivanovas socialinėje įmonėje UAB "Regseda" dirba nuo 2014 metų / Įmonės archyvo nuotr. 

Nuotraukos centre - didžiulės, gofruoto kartono pakuočių gamybai skirtos staklės. Jos masyvios, maždaug dviejų ar dviejų su puse metrų ilgio, pusantro metro pločio. Šonuose pritaisytos stambios, maždaug 30 centimetrų pločio, stačiakampio formos dėžės ar rėmai. Ant vieno iš jų prilipdytas įspėjamasis trikampio formos ženklas su šauktuku, įspėjantis, kad su staklėmis reikia dirbti atsargiai. Horizontaliai, per visą staklių ilgį nutiesti keli ilgi ir stori, maždaug 15 centimetrų pločio, besisukantys vamzdžiai, spaudžiantys kartoną. Virš vamzdžių pritaisytos tankios grotelės, greičiausiai skirtos apsaugai. Į stakles abejomis rankomis atsirėmęs stovi vyresnio amžiaus vyras ir stumia kartono lakštą į stakles. Kitame staklių gale matomas išlendantis maždaug vieno metro pločio suspaustas kartono lakštas. Vyriškis pliktelėjęs, užsidėjęs akinius plonais rėmeliais, apsirengęs megztinį ir kelnes. Jis atrodo rimtas ir susikaupęs. Už vyriškio matomos palei dirbtuvių sieną, padengtą medžio drožlių plokštėmis, ant medinių palečių sudėtos medžio ir kartono plokštės bei ant sienos kabantys įvairūs darbui skirti įrankiai. 

Antra nuotrauka: Sigito Armono portretas. Vyras vyresnio amžiaus, vidutinio sudėjimo. Jo plaukai trumpi, jis užsidėjęs akinius siaurais rėmeliais. Vyras žiūri į skaitytoją, jo burna praverta, tarsi kažką sakytų. Sigitas atrodo santūrus ir pasitikintis savimi. Jo rankos kiek sulenktos per alkūnes, ištiesti pirštai remiasi į kitos rankos ištiestus pirštus. Vyras vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius, ryši dryžuotą kaklaraištį.