Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Echolokacija: meskite iššūkį riboms

Danielis Kišas (Daniel Kish) – amerikietis, neregys, ištobulinęs echolokacijos techniką, padedančią akliesiems geriau suvokti juos supančią aplinką ir tuo pačiu lengviau joje orientuotis. Oficialiai pripažintas Amerikoje, D. Kišo metodas sulaukia gyvo susidomėjimo ir kitose šalyse. Juo domisi lenkai, danai, o dabar ir lietuviai. 2017 m. Lenkijoje pradėtas vykdyti tarptautinis echolokacijos mokymui skirtas projektas, tarp kurio partnerių yra ir Kauno Prano Daunio ugdymo centras. Praėjusių metų gegužės mėn. kelios centro mokytojos echolokacijos paslapčių mokėsi Danijoje, Kopenhagos aklųjų institute, o spalio mėnesį kursai surengti Kaune. 

Radijo stoties "Goldfm" laidos "Aklas pasimatymas" vedėjas Kristijonas Bartoševičius ir reporterė Irma Jokštytė kalbina tris Kaune viešėjusias moteris: projekto koordinatorę Aną Rozborską (Lenkija) bei dalyves Gitte Thranum Haldbic ir Lone Dyekjaer (Danija). 

Kristijonas. Ana, papasakokite, kas esate, kodėl pradėjote šį projektą, koks jo tikslas ir kodėl manote, kad ši idėja apskritai yra naudinga? 

 Ana. Atvykau iš Lenkijos. Atstovauju Regioninės plėtros institutui (angl. Foundation Institute for General Developement). Mūsų organizacija dirba su žmonėmis, turinčiais negalią, darome viską, kad neįgalieji būtų kaip galima labiau nepriklausomi ir savarankiški. Čia aptariamas projektas vykdomas pagal "Erasmus+" programą, skirtą suaugusių edukacijai, nes manome, kad regėjimo sutrikimų turinčių žmonių orientacija yra labai svarbi. Žinoma, itin svarbūs yra pagrindiniai įgūdžiai, tokie kaip naudojimasis baltąja lazdele, vaikščiojimas su šunimi vedliu, bet jų nepakanka. Ieškome įvairių sprendimų, domimės naujomis metodinėmis priemonėmis, galinčiomis pagerinti nematančio žmogaus savarankiškumą ir suteikti jam daugiau informacijos apie supančią aplinką. Šitaip atradome echolokaciją, kaip vieną iš būdų praplėsti galimybes žmogui judėti aplinkoje. 

Irma. Ar jūs taip pat dirbate su neregiais ir mokote juos mobilumo ir orientacijos aplinkoje? 

Ana. Pati esu neregė, todėl nemokau mobilumo, bet aš žinau, koks jis svarbus. Mūsų organizacija rengia mobilumo kursus. Taigi pamanėme, jog echolokacija yra kažkas puikaus, ką galėtume išmėginti. Susitikome su amerikiečiu D. Kišu, žinomu ir patyrusiu echolokacijos vartotoju. Jis pats Jungtinėse Valstijose įsteigė šiuos kursus rengiančią organizaciją. Siekiame sukurti mokymo programą orientacijos ir mobilumo mokytojams bei instruktoriams, kad echolokacijos jie galėtų mokyti kitus. Todėl pirmiausia instruktoriai turi patys išmokti naudoti šį metodą, perprasti pratimus, kad vėliau galėtų turimas žinias perduoti kitiems vartotojams. Taip pat jie turi šį metodą įtraukti į bendrą orientacijos ir mobilumo kursą. 

Kristijonas. Ar tai naujas dalykas? Ar šis metodas neseniai... gal negaliu sakyti išrastas, bet ar žmonės neseniai pastebėjo, jog nuo įvairių daiktų atsimušantis aidas ar greičiau – aidai, gali būti panaudojami orientuojantis aplinkoje? 

Ana. Tikrai ne. Tai neregių naudojamas metodas, vieno aklojo keliautojo užfiksuotas dar XIX amžiuje. Čia tik apibrėžimo reikalas, tam tikrų įgūdžių pavadinimas echolokacija. Pastaraisiais metais šį metodą mėgino perprasti ganėtinai daug tyrinėtojų. Kai kurie šių tyrimų atskleidė, kad echolokacija veikia regėjimo zoną smegenyse, o tai tikrai stebina. Mūsų projektas yra tarptautinis. Dalinamės patirtimi su partneriais iš Danijos, kurie prieš tai patys lankė kursus D. Kišo organizacijoje ir mokėsi iš echolokacijos profesionalų. Taigi Lietuvos ir Lenkijos orientacijos bei mobilumo pedagogai šiame projekte mokosi iš danų kolegų, o vėliau jie mėgins ruošti kitus tiflopedagogus savo šalyse. Dabar kursai vyksta dvylikai instruktorių. 

Irma. Ana, pakalbėkime apie pačią echolokaciją – kas tai yra? 

Ana. Tai informacija, ateinanti iš aido, atsimušančio nuo žmogaus aplinkoje esančių objektų. Pavyzdžiui, mūsų žingsniai... Jie skleidžia garsus, kurie atsimuša į aplink esančius objektus, tokiu būdu sukeldami garso atspindžius, vadinamuosius aidus. Aidą mes girdime, tik girdime kitaip, priklausomai nuo to, koks objektas pasitaikė jo kelyje. Šikšnosparniai ir delfinai visa tai naudoja labai puikiai, bet mes, žmonės, taip pat galime naudoti šiuos įgūdžius orientavimuisi aplinkoje. Tikrai visi gali to išmokti. 

Irma. Ar jūs taip pat naudojate šį metodą? 

Ana. Taip. Tiesa, nesu tobula šios srities atstovė, dar mokausi. Bent jau mažytę dalelę to reiškinio įvairiais būdais panaudoja tikrai beveik visi aklieji. Tik mes nevadiname to echolokacija, mes tiesiog sakome: "jaučiu arti kažkokią sieną..." arba "jaučiu, kad kažkas yra prieš mane..." Arba, kai praeiname kokį pastatą, jaučiame, jog kažkas buvo mūsų dešinėje ar kairėje, o dabar liko tuščia erdvė. Tai ir yra echolokacija, tik pasyvioji. Mes patys neskleidžiame jokių garsų, kad gautume informaciją, bet panaudojame aplinkos garsus. Pvz., vėją, baltosios lazdelės stuksenimą, savo pačių arba aplink esančių žmonių žingsnius. Gatvės triukšmas taip pat suteikia daug informacijos ir taip pat aidi. Tačiau echolokacija gali būti naudojama aktyviai: tuomet skleidžiame garsus specialiai, pavyzdžiui, spragsime pirštais, galime panaudoti liežuvio caksėjimą. Jį labai plačiai naudoja D. Kišas ir jam tikrai puikiai sekasi! Svarbiausia surasti aiškų pasikartojantį garsą ir išmokti girdėti jo atspindį nuo skirtingų objektų. Pavyzdžiui, jei stovi prie pat sienos, tas garsas skambės aiškiai, taip pat girdėsi jį sukiojant galvą iš kairės į dešinę, keldamas iš apačios į viršų, bet garsas skirsis, kai atsistosi prie medžio. Taip spragsint pirštais galima net atrasti medį. 

Kristijonas. Žiūrint iš reginčiojo perspektyvos, kartais gali atrodyti komiška, kai kas nors vaikščiodamas spragsi ar skleidžia kitokius garsus... 

Ana. Iš pradžių aš irgi taip manydavau. Įsivaizdavau, visi dabar į mane žiūri, galvoja, ką ji čia daro, bet pavaikščiojau su Danieliu (jis buvo atvykęs į Krokuvą prieš kelis mėnesius) ir visos panašios abejonės išsisklaidė. Jis skleidžia garsus taip švelniai, kad tie kiti to net nepastebi. 

Kristijonas. Kaip nesumaišyti to garso su miesto triukšmu? 

Ana. Tiesiog skleidi tą garsą stipriau, bet tokiu atveju būna taip triukšminga, kad už dviejų metrų stovintis žmogus jo tikrai negirdės. Jeigu triukšmas mažesnis, tas klaksėjimas irgi tampa tylesnis, ir to visai pakanka. Taigi, jei praktikuojiesi ir išmoksti išskirti kažkokį garsą, atpažįsti jo aidą, tai suteikia daug informacijos. Viena iš mūsų instruktorių pradėjo mokyti neregę, kuriai labai gerai sekėsi išgirsti garso atspindžius, todėl jos nusprendė pabandyti surasti parduotuvės pastatą. Neregė paprastai ten keliauja savarankiškai, bet prieš parduotuvę yra didelė tuščia erdvė, todėl eidama visuomet naudodavo žymiai ilgesnį maršrutą. Jam sutrumpinti nebuvo jokio ženklo, kurį būtų galima įsidėmėti. Tad kilo mintis pamėginti surasti trumpesnį kelią pasitelkiant echolokaciją. Ir jai tikrai pavyko rasti parduotuvę spragsėjimo metodu. Spragsėdama pirštais ji pajuto parduotuvės pastatą iš pakankamai didelio atstumo, todėl galėjo įveikti tą tuščią erdvę nedarydama papildomo lanksto. Ji buvo tokia laiminga... 

Kristijonas. Dabar pakalbinkime dvi instruktores iš Danijos: kas esate ir kuo užsiimate? 

Gitte. Mes esame iš Danijos, Kopenhagos. Atstovaujame aklųjų ir silpnaregių institutui. 

Lone. Aš dirbu komunikacijos centre, skirtame bendravimo sutrikimams. Dirbu sostinės regione. O Gitte dirba su Kopenhagos bendruomenėmis. Taigi mes dirbame skirtingose vietose. 

Kristijonas. Ar tai pirmieji jūsų kursai? 

Lone. Ne. Danijoje vedėme dar vienus kursus apie echolokaciją, taip pat orientacijos ir mobilumo kursuose šiek tiek praktikavomės su juos lankiusiais mobilumo instruktoriais. Prieš kokius dvejus su puse metų Danijoje lankėsi D. Kišas ir parodė keletą būdų praktikuotis. 

Gitte. Tai viena mūsų profesionalams dėstomų orientacijos ir mobilumo dalių. 

Kristijonas. Jums turbūt teko dirbti ne tik su aklaisiais iš Danijos? Ar pastebėjote kokių nors skirtumų tarp neregių ir silpnaregių iš skirtingų šalių? 

Lone. Viskas priklauso nuo to, kokius mobilumo įgūdžius neregys jau turi. Bet ne, jie nėra skirtingi. Jie tiesiog kaip visi kiti žmonės, gyvenantys bet kur. Kokie matantys, tokie ir nematantys. Tiesiog tie, kurie neturi regėjimo, kad galėtų judėti aplinkoje, privalo pasitelkti kitas priemones. 

Irma. Taigi echolokacija yra viena iš orientacijos ir mobilumo dalių. Ar aklieji išsiugdo jos įgūdžius greičiau nei matantieji, ar tai priklauso nuo įdedamo darbo? 

Lone. Manau, kad tai labiau priklauso nuo motyvacijos. Turbūt neregiai yra labiau motyvuoti išsiugdyti šiuos įgūdžius, nes negali kliautis regėjimu. Jei turi regėjimo likutį, esi trikdomas, nes dar šiek tiek matai ir ta informacija trukdo koncentruotis. Tuo tarpu aklieji yra linkę labiau koncentruotis į tai, ką girdi, skirti dėmesį garsams iš aplinkos. 

Gitte. Tikrai nėra vieno aiškaus atsakymo, nes visi žmonės labai skirtingi. Taigi viskas priklauso nuo to, kas esi, kokia tavo patirtis. 

Irma. Pati echolokacijos pojūtį išsiugdžiau dar ankstyvoj vaikystėj, nes tada apakau. Ar tiesa, jog kuo anksčiau pradedi lavinti šį pojūtį, tuo geresnių rezultatų gali pasiekti? Ar įmanoma suaugusiems akliesiems pasiekti tą patį lygį kaip ir neregiams nuo gimimo? 

Lone. Tai priklauso nuo žmogaus, bet D. Kišas dirbo su keliais suaugusiais, praradusiais regėjimą kur kas vėliau. Ir jie pasiekė gerų rezultatų. Taigi tai labiau gilinimosi į procesą sėkmė. Antra vertus, tai, kad kreipi dėmesį į garso atspindžius nuo gimimo, suteikia tam tikro pranašumo. 

Irma. Jeigu kas nors iš mūsų klausytojų, praradusių regėjimą vėliau, šiuo metu klausosi laidos, o mes labai norime juos motyvuoti. Gal galėtumėte papasakoti jiems apie kokį nesudėtingą pratimą, nuo kurio galima pradėti praktikuotis namuose? 

Lone. Jie galėtų išjudinti savo klausos pojūtį. Galėtų išeiti į lietų, į sodą... pasiklausyti garsinių kraštovaizdžių. Paklausyti, kur krenta lietaus lašai ir pamėginti nustatyti, kur yra medžiai, sienos... Kur yra tvora... Ar yra kas nors viduryje ir panašiai. Tai pasyvioji echolokacija. O tuomet jie gali pamėginti paspragsėti ar paploti. Arba išbandyti "ššššš" garsą skirtinguose kambariuose tam, kad tiesiog išgirstų, kaip skamba tas kambarys. Kaip skamba vonios kambarys... Tuomet po truputėlį atidžiau pradėti kreipti dėmesį į tai, ką girdi. 

Gitte. Kaip Danielis sako, meskite iššūkį riboms, viskas įmanoma! 

Visą laidą galima pasiklausyti iš archyvo. 

Nuotrauka. D. Kišas ištobulino echolokacijos techniką / www.eone-time.com nuotr. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio echolokacijos metodikos pradininko Danielio Kišo nuotrauka. Vyras – vidutinio amžiaus, nuotraukoje matomas nuo liemens, jį supa nuostabi gamta. Vyras stovi akmenuotoje įkalnėje, tolėliau už jo matomas ir kitas kalnas, per kurį driekiasi takelis, pamažu besileidžiantis į lygumas. Nuotraukos gilumoje matomi iš lygumų išaugantys aukšti kalnai, virš kurių kabo kamuoliniai debesys. Danielis nuotraukoje žiūri tiesiai į skaitytoją, šypsosi ir atrodo laimingas. Jis – vidutinio sudėjimo, sportiškas, stovi išsitiesęs ir atrodo pasitikintis savimi. Vyras tamsių, vidutinio ilgio ir šiek tiek garbanotų plaukų, veide iškart pastebimos didelės atviros akys ir plati šypsena. Danielis dėvi šviesius polo marškinėlius trumpomis rankovėmis, palei kaklą atsegta viena iš dviejų sagų. Ant juosmens jis užsirišęs tamsų džemperį. Kaire ranka vyras pasirėmęs juoda šiaurietiško ėjimo lazda. Dešinėje rankoje jis laiko specialią neregiams skirtą baltąją lazdą.  

Autorės nuotrauka. Irma Jokštytė. Jauna, liekna mergina. Jos plaukai šviesūs, banguoti, vidutinio ilgio. Tamsios išraiškingos akys plačiai atvertos, veidas santūrus. Irma dėvi tamsią palaidinę.