AKLAS PASIMATYMAS

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.Kristijonas Bartoševičius, radijo laidos vedėjas, [email protected]

APIE RAŠYMĄ, BENDRAVIMĄ, KŪRYBĄ. Pokalbis su rašytoja Gintare Adomaityte

Parašas po straipsniu, 2 nuotr.

"Selmos Lagerlof Morbakoje regėjau tik vyresnius žmones. Astrid Lindgren vietos - ir jos gimtajame Vimerbyje, ir Stokholme - kas kita. Jos skirtos, jos sukurtos vaikams, jų linksmybei."

Gintarė Adomaitytė "Upeivė" 

 

S. Lagerlof, A. Lindgren, Tove Jansson, skandinavų literatūra - raktažodžiai, kuriais, ko gera, greičiausiai galima atrakinti žurnalistės, rašytojos, ištikimos vaikų ir jų knygų bičiulės, įvairių skaitymo skatinimo projektų iniciatorės - Gintarės Adomaitytės kūrybos, minčių ir jausmų pasaulį. Gintarė kartu yra ir Lietuvos aklųjų bibliotekos, neregių literatų bičiulė, dažna viešnia jų renginiuose, kūrybinėse stovyklose. 

G. Adomaitytė gimė ir augo Kaune, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių, Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Dirbo tuomečiame "Lietuvos pionieriuje", "Komjaunimo tiesoje" (dab. "Lietuvos rytas"), "Šiaurės Atėnuose", Lietuvos televizijoje, "Genyje", "Ekstroje". Sukūrė scenarijų televizijos filmams, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Gintarė - dažna Vilniaus knygų mugių viešnia. Šiais metais mugėje ją bus galima sutikti pristatinėjančią "Gelmių" leidyklos knygas. 

Su Gintare kalbėjomės radijo stoties "Gold FM" "Aklo pasimatymo" laidoje. 

 

Pradėkime nuo rašymo. Kaip pajutote poreikį rašyti? Kada supratote, kad tuomet, kai rašote, jums yra gera? 

Labai svarbi buvo devinta klasė. Tada gavau savo kambarį, savo knygų lentyną. Pradėjau skaityti, kaip man atrodė, rimtas knygas. Be abejonės, turėjo įtakos ir tai, kad mokiausi tuometėje 22-ojoje vidurinėje mokykloje, L klasėje, čia buvo sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra. Kartu namuose jau buvau mažiau kontroliuojama, turėjau daugiau laiko - ilgus rudens ir žemos vakarus, kuriais galėjau daug skaityti. Turėjau ir draugą, kuriam rašydavau gražius laiškus. Tuomet mano gyvenime itin daug reiškė popierius, rašiklis, dienoraštis - net ir vaikinas tapo ne toks svarbus. 

 

Ar šito užteko, kad pasirinktumėte žurnalistiką? 

Buvo dar viena priežastis: mečiau visas muzikos, šokio, dramos pamokas ir pradėjau irkluoti. Lietuvos irkluotojai pasaulinių laurų sulaukė visai neseniai, bet ta sporto šaka savo atstovais garsėjo ir anksčiau. Po vienų varžybų kilo mintis parašyti žinutę į laikraštį. Šitaip pradėjau domėtis ne tik sportu, bet ir žurnalistika. Turbūt galėčiau sakyti, kad į žurnalistiką atėjau per sportą. Studijuodama antrame kurse atradau filharmoniją. Muzikos pasaulyje gyvenau nuo vaikystės, dabar ji mane pašaukė dar kartą. Galiu drąsiai sakyti: visame pasaulyje pati mylimiausia vieta man iki šiol yra Vilniaus filharmonija! Irklavimas - sporto šaka, kur daug vandenų, erdvės, bet tuomet ji tapo man per sekli, per ankšta - vėl pasišaukė muzika. 

 

Gintare, jūsų tėtis buvo neregys. Koks yra gyvenimas, kai turi nematantį tėtį - mistifikuotas, kitoks, sunkus? 

Ir mistifikuotas, ir sunkus, ir lengvas. Mistifikuotas, nes iš aplinkinių, ypač būdamas vaikas, jauti daugiau dėmesio. Patyčių, tiesmukiškų klausimų nebuvo, pasišnibždėjimų už nugaros būdavo. Mano tėvelis yra pirmasis neregys Lietuvoje baigęs aukštąjį mokslą - tuometinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Baigė choro dirigavimo specialybę, būdamas neregys diriguoti chorui negalėjo, bet akomponuodavo visada pats. Iki šiol atsimenu ilsintis Palangoje vienos mergaitės labai nuoširdų nusistebėjimą: "Neregys? Muzikantas? Tai gal groja ant šventoriaus? (suprask, prašo išmaldos.) Mūsų kaime irgi buvo neregys, grodavęs ant šventoriaus, žinai, kiek jis prisirinkdavo pinigų?.." 

Žmonės, žiūrėdami į tėvelio akis, dažnai sakydavo: "Tokios gražios, tokios gražios akys..." O tos akys buvo dirbtinės, nes tėvelis vaikystėje, gyvendamas kaime, persirgo raupais ir jo akys tiesiog išvarvėjo. Labai anksti išmokau suprasti, kad gražios akys ir visas išorinis grožis gali būti labai apgaulingas. Jeigu ką galima mistifikuoti - tai mano tėvų meilę. Mamos vardas - Živilė, paauglystėje ir jaunystėje ji buvo skautė ir eidavo akliesiems skaityti knygų. Knygų brailio raštu lietuvių kalba dar tik pradėjo rastis, o apie garsines knygas tuomet niekas negalėjo net svajoti, todėl skautės eidavo į aklųjų institutą ir jo auklėtiniams skaitydavo knygas. Šitaip mano tėvai susipažino, susidraugavo ir liko visam gyvenimui. Kitų vaikų tėvai ir pykdavosi, ir būdavo atskirai, o mano niekada. Tuomet nebuvo priimta, kad tėvai drauge eitų į kavines, o manieji eidavo. 

 

Šokiruodavo žmones? 

Ne, greičiau žavėdavo! 

 

Vis dėlto, ar iškildavo kokių didesnių sunkumų ir kaip juos spręsdavote? 

Ypatingų sunkumų, kiek prisimenu, neiškildavo. Vaikystėje labai norėjau greitai užaugti, kad galėčiau tėtį visur lydėti: kartu eiti per miestą, pervesti per gatvę. Bet čia turbūt nieko keista, visi vaikai nori greitai užaugti, o be to, Kaune, Žaliakalnyje, kur gyvenome, aklųjų buvo daug, nuolat matydavau vaikus, lydinčius savo tėčius. Kartu bevaikštant yra nutikę visko: į duobę eidami su tėčiu nebuvome įkritę, bet į medį buvo atsitrenkęs. Mano tėvelis buvo iš tų žmonių, kurie, pasiėmę į rankas lazdą, drąsiai keliaudavo po miestą, bet ne visada tos kelionės baigdavosi be nuotykių ar nedidelių, o kai kada ir rimtesnių traumų. Nesu tvarkingas žmogus, o gyvenant su neregiu, tvarka namuose būtina. Pristumti kėdę, uždaryti spintelių dureles ir šiukštu nekeisti daiktų vietos! Reikėjo išmokti ir šito meno. 

Išmokau padėti ir kitiems neregiams. Kartais žmogus nori padėti, bet neįsivaizduoja, kaip tai padaryti. Neregį kelte įkelia į troleibusą, kai pakanka pasakyti, kad yra laiptelis, ir žmogus puikiausiai įlips pats. Didžiausia klaida prie stalo neregio paklausti, ką jis valgys arba ko jis nori? Žmogus tiesiog nežino, ko tuo metu ant stalo yra - vienos ar trijų rūšių mišrainės, sumuštinių su žuvimi ar su dešra? Tai kaip jis tada gali pasakyti, ko norėtų? Taip pat neregiui nieko nesako tokie išsireiškimai kaip "čia", "ne čia" arba "ten". Reikia daiktą ar situaciją įvardyti labai tiksliai. Tokie tie sunkumėliai, kurie tikrai nėra sunkūs. 

 

Koks būtų jūsų patarimas, kaip padėti neregiui? 

Pirmiausia, namuose užgesinti visas šviesas! Kai namuose dingsta šviesa, ypač jeigu dar ilgesniam laikui, visi staiga tampame neregiais ir labai greitai suprantame, ko kitam žmogui reikia ir kaip jam padėti. O jeigu rimtai: būti kartu, bendrauti, nebijoti paklausti, kokios pagalbos žmogui reikia ir kaip jam galima geriausiai padėti? Štai mano bičiulė poetė Vilija Dumbliauskienė, su kuria abi labai smagiai vaikščiojome po Dūkštą, man sako: "O ar regintieji niekada niekur neužkliūva?" Be abejo, ir užkliūva, ir pargriūva, ir net susižeidžia, ir nėra čia nieko keista. Aklieji irgi užkliūva, tik, aišku, dažniau negu regintieji. 

 

Vienatvę žmonės, ne išimtis ir neregiai, dažnai piešia tamsiomis ir niūriomis spalvomis, Jūs - priešingai. Sakote, kad aklajam vienam likti labai sudėtinga - kodėl? 

Taip, neregiui trumpesnį ar ilgesnį laiką pasilikti vienam būna sudėtinga, visada atsiranda žmonių, labai norinčių padėti. Dažnai tiesiog pamirštama, kad visi žmonės yra verti vienatvės. Ypač vienatvės pasigenda kūrybingi žmonės ir visiškai nesvarbu, mato jie, ar ne. Jau sakiau, tėvelis drąsiai leisdavosi į keliones po miestą vienas, ne visada tos kelionės baigdavosi sėkmingai, bet, matyt, jam šito reikėjo. 

 

Rengiate neregių kūrėjų vakarus Rytų Aukštaitijoje. Kaip kilo šis sumanymas? Kaip šie vakarai vyksta? 

Viskas susiję su mano mylima Ignalina ir vietomis aplink ją. Visų pirma, norėjau, kad žmonės sužinotų apie įdomius neregius ir jų bičiulius: poetus Viliją Dumbliauskienę ir Alvydą Valentą, brailio rašto žinovą Vytautą Gendvilą, operos dainininką labai silpnai matantį Vladą Bagdoną, Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorę (dabar jau buvusią) Rasą Januševičienę. Tiesa, dabar šie susitikimai su Ignalinos krašto žmonėmis šiek tiek pritilę, bet prieš pora metų vyko labai intensyviai. Vakarų metu vykdavo aukšto meninio lygio koncertai, buvo skaitoma gera, įdomi poezija. Kartą Mielagėnų bažnyčioje net dainavome ir skaitėme nuo altoriaus. Antra priežastis - panašiai darydavo mano tėtis - veždavo savo vadovaujamą chorą į atokiausias Lietuvos vietas, koncertuodavo. Vis sakydavo: "Noriu, kad niekas nelindėtų už pečiaus". Koncertas kultūros centre, bibliotekoje - neįgalieji, vyresnio amžiaus žmonės, vaikai - ateikite visi, dalyvaukite, klausykitės, kalbėkimės! Grįžtant prie Jūsų klausimo, galėčiau į jį atsakyti ir taip: augau tarp aklųjų ir silpnaregių, todėl būtų keista, jeigu su jais nieko neveikčiau. Gal ne kasdien, bet trumpesnį ar ilgesnį laiką turiu su jais pabūti. 

 

Ar jie kitokie žmonės? Gal tai nekorektiškas klausimas?.. 

Klausimas iš tikrųjų galėtų pasirodyti nekorektiškas. Antra vertus, nereikėtų jo bijoti. Visi mes - turintys negalią, kokią nors ligą, akiniuoti ir neakiniuoti - esame truputį kitokie ir to kitoniškumo nereikia nei gėdytis, nei bijoti. Žinoma, neregiams tenka daugiau sunkumų, daugiau iššūkių. Mūsų kelionių, susitikimų metu dažniausiai bendrauju su neregiais, kurie vienokiu ar kitokiu būdu yra išėję iš už savo negalios ribų, bet kiek yra vienišų žmonių, tūnančių namuose, nedrįstančių iš jų iškelti kojos? Ar tie žmonės yra kitokie, ar junta savo "kitoniškumą"? Drįsčiau sakyti, kad taip. Vis dėlto manau, kad pasaulis keičiasi ir keičiasi į gerąją pusę. Antai, mano vaikystėje muziejuose ir ne tik juose, daug ko nebuvo galima liesti. Regintieji dažnai tiesiog nuoširdžiai nesuprasdavo, kodėl tie aklieji vyksta į keliones, ką jose nori pamatyti (mūsų šeimoje šito žodžio niekada nebuvo vengiama), surasti ir suprasti? Dabar šie ir panašūs klausimai skamba kaip nesusipratimas. Galima daugiau liesti, platesnės saviraiškos galimybės. Nebeliko "uždraustų" temų ir klausimų. 

 

"Aklas pasimatymas" sekmadieniais nuo 12 iki 13 val. GOLD FM eteryje. Laidos redaktorė - Lina Puodžiūnienė. www.goldfm.lt. Visą laidos įraša rasite paspaudę nuorodą.

 

Pirmoji nuotrauka: autoriaus Kristijono Bartoševičiaus portretas. Jaunas, stambaus kūno sudėjimo vyriškis. Jo plaukai rusvi ir šiek tiek garbanoti, vyras su ūsais ir trumpa vešlia barzda. Jis užsidėjęs akinius šviesiais plastikiniais rėmeliais, veidą puošia plati šypsena. Vyras apsirengęs juodus marškinėlius. 

Antroji nuotrauka: G. Adomaitytė yra ištikima neregių ir silpnaregių bičiulė / B. Januševičiaus nuotr. Gintarė sėdi, jos alkūnės ir dilbiai ilsisi ant stalo, pirštai sunerti. Vidutinio amžiaus moteris stamboko kūno sudėjimo. Nors jos galva šiek tiek pasukta į šoną, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Gintarė užsidėjusi ovalius akinius plonais metaliniais rėmeliais. Ji truputį šelmiškai šypsosi. Tiesūs, tamsūs, tankūs, kaklą ir pečius dengiantys plaukai krenta ant laisvo kirpimo šviesaus švarko pečių. Po švarku moteris dėvi tamsų megztinį, kaklą puošia plonas ilgas šalikėlis, surištas dviem vienas po kito einančiais mazgais. Visa Gintarės povyza - ir šypsena, ir lengvas palinkimas į priekį, ir valiūkiškas žvilgsnis - tarsi kviečia prisėsti šalia ir bendrauti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]