REGIMI NEREGIAI

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, laima.slepkovaite@gmail.com

PARYŽIAUS VARGONININKAS LUI BRAILIS

Turbūt nedaugelis žino, kad žmogus, kuris iš meilės literatūrai ir mokslui, dar tebūdamas paauglys pradėjo kurti teksto perteikimo metodą, dabar mums žinomą Brailio rašto vardu, pirmiausia buvo muzikas. Paryžiaus neregių mokykloje, į kurią jis dėl išskirtinių gabumų buvo priimtas vos dešimties metų, Lui Brailis (Louis Braille) išmoko griežti violončele, skambinti fortepijonu ir vargonuoti, grojo mokyklos orkestre. Šis ankstyvas pasisekimas jaunuoliui stiprino pasitikėjimą savo jėgomis ir kurstė ambiciją toliau siekti išsilavinimo bei padėti šviestis likimo broliams. Dar nesulaukęs pilnametystės ir nebaigęs mokslų, jis gavo pasiūlymą dėstyti toje pačioje mokykloje – pradėjo nuo fortepijono pamokų. Tikėtina, jog tada, dirbant su mokiniais, ir kilo mintis, kad jo išrastas ir tuo metu tobulintas raštas neregiams galėtų pasitarnauti ne tik skaitymui, bet ir muzikai. 

Muzikuoti neregiams tuomet buvo įprasta. Tai buvo bene vienintelė profesionali veikla, kurioje nebuvo abejojama jų kompetencija: puikiai išlavinta klausa ir intuicija leisdavo pasiekti tikro virtuoziškumo. Tačiau neturėdami galimybės naudotis muzikos raštu, jie visgi buvo apriboti ir lėčiau įsisavindavo tas pačias žinias, kuriomis disponavo regintieji kolegos. Brailis eliminavo šią kliūtį, pagal raidinio rašto neregiams analogiją sukurdamas ir notaciją. Ji yra detali, aiški, pilnavertė kaip ir plokščia tradicinė. Šis išradimas gerokai palengvino muzikos mokymą ir iki mūsų dienų yra plačiai naudojamas. 

Kaip ir raidinio rašto atitikmenį, notaciją Brailis sukūrė iš praktinių paskatų, pats ją pasitelkdavo, vargonuodamas Paryžiaus bažnyčiose. Amžininkai iš reginčiųjų bendruomenės jį labiau pažinojo ne kaip iškilų pedagogą, bet kaip didį muzikos meistrą, kuris Prancūzijos sostinėje buvo kviečiamas į daugelį bažnyčių, turinčių puikius vargonus. 1834–1839 metais jis dirbo Sen Nikola de Šano bažnyčioje. Tai buvo ir tebėra šlovinga vargonavimo meno tvirtovė, į kurią skirtingu metu miestiečius traukė tokie žymūs vargonininkai kaip Nikola Žigo (Nicola Gigault, 1652–1707), Etienas Rišaras (Etienne Richard, 1651–1669) ar Mišelis Šapiui (Michel Chapuis, 1954–1972). Kita Brailio darbo vieta buvo Sen Vensan de Pol bažnyčia. Nuostabūs joje esantys 4949 vamzdžių vargonai turi išskirtinių galimybių. Nesunku įsivaizduoti, kad paliesti juos, kaip ir dabar, buvo siūloma tik aukšto lygio meistrams. Pašlijus sveikatai, Lui Brailis atsisakė dėstymo, bet muzikavimo neapleido: toliau grojo bažnyčiose, derino fortepijonus. 

Neregių vaikų mokymas, erdvinio rašto sukūrimas ir tobulinimas buvo didžioji mesjė Brailio misija. Muzika buvo jo aistra ir maitintoja, suteikusi įkvėpimą ir sąlygas įgyvendinti didį sumanymą – duoti neregintiems žmonėms įrankį, kurio dėka jie galėtų keistis žiniomis. 

2019 m. sausio 4–ąją didžiam išradėjui, mokytojui ir muzikui Lui Brailiui sukako 210 metų. Su gimimo diena, Maestro! 

Pirmoji nuotrauka: autorės Laimos Slepkovaitės portretas. Laima šypsosi. Ji dėvi didžiules tamsias ausines, dalį veido dengia teniso kamuoliuko dydžio apvalus mikrofonas. Nuotrauka daryta radijo studijoje.  

Antroji nuotrauka: Lui Brailio biustas. Taisyklingų veido bruožų, stambaus kampuoto smakro, ryškių skruostikaulių vyriškis. Plaukai trumpi, kiek banguoti. Negalią išduoda tik akys – dešinė beveik užsimerkusi, kairioji – vos atverta. Lui dėvi drabužį aukšta apykakle. Biustas kuria valingos, stiprios asmenybės įspūdį.